Джон Ирвинг - Paskutinė naktis Tvisted Riveryje [calibre]

– Jei būsi toliau nuo čia, kur mes kalbamės, gal tau tikrai pavyks vėl užmigti, – pasakė sūnui Dominikas.

– Noriu pasiklausyti, apie ką kalbatės, – prašė Denis.

– Pokalbis beveik baigtas, – pašnibždėjo virėjas berniukui į ausį, jį bučiuodamas.

– Nė nesitikėk, Virėjuk, – tarė Kečumas, vis dar neatsimerkdamas.

– Man čia reikia daug ką iškepti, Kečumai. Gal jau ir bulves.

– Ne kartą esu girdėjęs tave šnekant, kai taisei valgį, – pasakė Kečumas; jis ir dabar dar nebuvo atsimerkęs.

Virėjas griežtai pažvelgė į sūnų, pirštu rodydamas į laiptus.

– Viršuje šalta, – pasiskundė Denis; berniukas stabtelėjo ant apatinės pakopos, kur buvo padėta keptuvė.

– Būk geras, pakeliui dar pakabink keptuvę, kur jos vieta, Denieli.

Berniukas nenorom ėmė lipti laiptais, stabčiodamas ant kiekvienos pakopos; jis klausėsi, kaip tėvas darbuojasi, pasiėmęs tešlos maišymo dubenis. Mažajam Deniui nereikėjo matyti, kad suprastų, ką tėtis daro, – virėjas visada pirmiausia kepdavo bananų duoną. Kabindamas dvidešimties centimetrų skersmens ketaus keptuvę ant kablio tėvo miegamajame, Denis suskaičiavo, kad tėtis į nerūdijančio plieno dubenį įmušė šešiolika kiaušinių; paskui suvertė trintus bananus ir subėrė susmulkintus graikinius riešutus. (Kartais tėtis bananų duoną dar apdėdavo šiltomis obuolių skiltelėmis.) Po to virėjas maišydavo tešlą sklindžiams: į dubenį su sausais ingredientais įmušdavo keletą kiaušinių ir įdėdavo sviesto – vaisius, jeigu jų turėdavo, suberdavo paskiausiai. Stovėdamas antro aukšto koridoriuje, Denis girdėjo, kad tėtis tepa riebalais skardinius kukurūzų bandelių indukus, paskui barsto juos miltais – prieš prikrėsdamas tešlos. Į bananų duoną dar buvo įmaišyta avižinių kruopų – ir saldžių sėlenų miltų, kurių kvapą berniukas netrukus užuodė savo miegamajame.

Po antklodėmis buvo šilčiau; užsiklojęs Denis klausėsi, kaip atidaromos orkaitės durelės, įstumiamos didelės kepinių skardos ir kukurūzų bandelių indukai; paskui pasigirdo uždaromų durelių trinktelėjimas. Iš neįprasto garso, kurį išgirdęs atsimerkė ir atsisėdo lovoje, berniukas suprato, kad jo tėtis stengiasi pakelti Kečumą, – laikydamas už pažastų, virėjas tą dičkį tempė prie sulankstomosios lovos. Denis anksčiau ir nežinojo, kad tėtis pajėgia pakelti Kečumą; laiptais nutykinęs žemyn, dvylikametis žiūrėjo, kaip jo tėvas guldo bičiulį ant lovos; virėjas užklojo medkirtį vienu iš neužsegtų miegmaišių, tarsi antklode.

Dominikas Bačiagalupas bėrė bulves ant geležinio kepimo lakšto, kai Kečumas staiga prabilo:

– Nieku gyvu negalėjau tau leisti jos pamatyti, Virėjuk... nebūtų buvę gerai.

– Suprantu, – tarė virėjas.

Denis ant laiptų vėl užsimerkė, įsivaizduodamas viską, ką jau žinojo atmintinai: Kečumas mažais žingsneliais stipsena per rąstus, girtas, ir pagaliau pasiekia prie užtvankos slenksčio susidariusią sietuvą. „Tu čia neik, Virėjuk! – tada sušuko Kečumas į krantą. – Nė nemėgink eiti – nei per rąstus, nei per užtvanką!“

Dominikas žiūrėjo, kaip Kečumas neša žuvusią jo žmoną palei plūduriuojančią užtvarą. „Eik šalin nuo manęs, Virėjuk! – šūktelėjo Kečumas, stipsendamas per rąstus. – Tau nebegalima jos matyti – ji nebe tokia, kokia buvo!“

Virėjas, irgi girtas, iš Kečumo sunkvežimio kėbulo buvo paėmęs antklodę. Bet Kečumas nenorėjo lipti į krantą su lavonu; nors ir įkaušęs, jis vaikščiojo ir vaikščiojo per rąstus, mažais, greitais žingsneliais. „Patiesk antklodę sunkvežimio kėbule, Virėjuk, o paskui eik šalin!“ Kai Kečumas išlipo į krantą, Dominikas stovėjo tolėliau, įsivaizduojamo trikampio smaigalyje – vienodu atstumu nuo upės ir nuo Kečumo sunkvežimio. „Laikykis, Virėjuk, – tuoj ją uždengsiu“, – pasakė Kečumas.

Denis vis galvojo, ar iš čia ir yra tas dažnas tėvo prašymas: „Laikykis, Denieli, – tik nežūk.“ Gal tėtis tik kartoja, ką tada pasakė Kečumas, atsargiai paguldęs negyvą jo žmoną savo sunkvežimio kėbule ir dengdamas ją antklode. Dominikas nesiartino.

– Negi nenorėjai jos pamatyti? – klausė tėvą Denis, daug kartų.

– Aš pasitikiu Kečumu, – visada atsakydavo jam tėvas. – Jei man kada nors kas nutiks, Denieli, tu irgi juo pasitikėk.

Denis suprato, kad bus partykinęs atgal į savo miegamąjį ir užmigęs, nes dabar užuodė ne tik kepinius, bet ir avienos troškinį; jis negirdėjo, kada tėtis atidarė išklebusias laukujes virtuvės duris ir iš šaldiklio atsinešė maltos avienos. Berniukas gulėjo lovoje dar neatsimerkęs, gardžiuodamasis kvapais. Jis norėjo paklausti Kečumo, ar jo mama vandenyje plūduriavo veidu į viršų, kai jis ją aptiko, ar ji prie to slenksčio buvo kniūbsčia.

Apsirengęs Denis nulipo žemyn, į virtuvę; tik tada suprato, kad jo tėvas vis dėlto rado laiko užlipti į antrą aukštą ir apsirengti, tikriausiai kai Kečumas nusmigo ant lovos. Denis žiūrėjo, kaip jo tėtis triūsia prie viryklės; kai virėjas susikaupęs dirbdavo tris ar keturis darbus, vieną arti kito, jo šlubumas būdavo beveik nepastebimas. Tokiomis akimirkomis Denis įsivaizduodavo savo tėvą dvylikos metų – prieš tą nelaimingą atsitikimą, per kurį jis susižeidė kulkšnį. Dvylikametis Denis Bačiagalupas buvo vienišas vaikas; neturėjo draugų. Denis dažnai galvodavo, kaip būtų buvę gerai, jei būtų pažinojęs savo tėtį, kai šis irgi buvo dvylikametis.

Kai tau dvylika, ketveri metai atrodo labai ilgas laikas. Anunciata Saeta žinojo, kad jos mažojo Domo kulkšnis sugis greičiau negu per ketverius metus; Nuncės karštai mylimas Vilko Bučinys be ramentų vaikščioti galėjo jau po keturių mėnesių , o skaitė, būdamas tik trylikos, taip pat gerai kaip bet kuris penkiolikametis. Mokymas namuose pasirodė esąs sėkmingas. Pirmiausia, Anunciata buvo pradinės mokyklos mokytoja; ji žinojo, kiek daug pamokų laiko sugaištama drausminant vaikus, darant pertraukas ir mokiniams užkandžiaujant. Dominikas namų darbus paruošdavo – ir viską dar patikrindavo – tuo pačiu Nuncės mokyklos pamokų laiku; jis turėjo daug laiko papildomam skaitymui ir dar susirašydavo į žurnalą receptus, kurių mokėsi.

Virti valgį berniukas įgudo ne taip greitai, be to, – po nelaimės – Anunciata sugalvojo savus vaikų darbo įstatymus. Ji neleido mažajam Dominikui įsidarbinti pusryčių kavinėje Berline, kol jis nebuvo kaip reikiant įgudęs sukiotis virtuvėje, ir berniukas dar turėjo palaukti, kol jam sueis šešiolika; per tuos ketverius metus Domas tapo itin gerai apsiskaičiusiu šešiolikmečiu ir kvalifikuotu virėju, dar ne taip įpratusiu skustis, kaip vaikščioti su persukta pėda.

Buvo tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimtieji, kai Dominikas Bačiagalupas susipažino su Denio mama. Ji, dvidešimt trejų metų mergina, mokytojavo toje pačioje pradinėje mokykloje kaip ir Anunciata Saeta; tiesą sakant, virėjo motina pati supažindino savo šešiolikmetį sūnų su naująja mokytoja.

Nuncė norom nenorom turėjo juos supažindinti. Jos pusseserė Marija, dar viena Saeta, buvo ištekėjusi už Kalodžero – tai dažna siciliečių pavardė. „Kaip kažkokio graikų šventojo, kuris ten mirė, vardas, – jis apskritai, manau, kažkaip susijęs su vaikais, o gal ypač su našlaičiais“, – paaiškino Dominikui Nuncė. Ji tą pavardę tarė „Ka-LO-dže-ro“. Ta pavardė būdavo vartojama ir kaip vardas, aiškino Dominikui mama, – „taip dažnai vadindavo pavainikius“.

Šešiolikmetis Dominikas jautriai reaguodavo į kalbas apie neteisėtumą – kaip ir Anunciata. Jos pusseserė išsiuntė nėščią dukterį į Naujojo Hampšyro užkampį, dejuodama dėl to, kad ta duktė – pirma iš Kalodžerų šeimos moterų, baigusi koledžą. „Ten buvo tik mokytojų koledžas, ir tik pamanykit, kokia iš jo nauda, – jai vis tiek užtaisė vaiką!“ – pasakė vargšės mergaitės motina Nuncei, kuri šiuos netaktiškus žodžius persakė Domui. Berniukas ir be jokių detalesnių aiškinimų suprato, jog ta nėščia dvidešimt trejų metų mergina siunčiama pas juos, nes manoma, kad Anunciatos ir jos pavainikio padėtis tokia pat. Jos vardas buvo Rozina, bet – kadangi Nuncė mėgo viską trumpinti – ištremtoji mergina tapo Rouze dar net neatkeliavusi iš Bostono į Berliną.