Джон Ирвинг - Paskutinė naktis Tvisted Riveryje [calibre]

Ką Rouzė Kalodžero ir jaunasis Domas turėjo daryti? Jai buvo dvidešimt ketveri, jam – septyniolika; vargu ar jie galėjo gyventi kartu tame pačiame name, tik jau ne po Dominiko motinos mirties. Kita vertus, gyvenimas atskirai jiems būtų atrodęs nepakenčiamas; taigi netikri pusbrolis ir pusseserė atsidūrė keblioje padėtyje. Ir net Nuncė negalėjo jiems patarti, kaip elgtis, jau nebe; todėl jauna moteris ir pastebimai jaunesnis vyras padarė tai, ko, jų manymu, būtų norėjusi vargšė Anunciata; ir galimas daiktas, kad ji iš tikrųjų būtų to norėjusi.

Jaunasis Domas tiesiog pamelavo sakydamas, kiek jam metų. Su savo (netikra) pussesere Rouze Kalodžero jis susituokė tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt pirmaisiais, kai buvo pats purvo sezonas, – kaip tik prieš pirmuosius tų metų rąstų plukdymus Androskogino upe, į šiaurę nuo Berlino. Jis buvo sėkmingai dirbantis, nors ir neturtingas, jaunas virėjas, o ji – sėkmingai dirbanti, nors ir neturtinga, mokytoja. Bent jau jų darbas nebuvo laikinas, o turtų jiems gal nelabai ir reikėjo? Jie abu buvo (savaip) jauni ir įsimylėję, norėjo tik vieno vaiko – vienintelio – ir keturiasdešimt antrųjų kovo mėnesį jo susilaukė.

Mažasis Denis gimė Berline – „prieš pat purvo sezoną“, kaip visada sakydavo jo tėvas (purvo sezonas buvo aiškesnė laiko riba negu diena kalendoriuje), – ir beveik iškart po berniuko gimimo darbštūs jo tėvai išsikėlė iš fabriko miestelio. Popieriaus fabriko smarvė nuolat žeidė virėjo jusles. Buvo tikėtina, kad kada nors karas baigsis, o tada Berlinas išaugs – atpažįstamas bus tik kvapas. Bet ir keturiasdešimt antraisiais tas miestelis jau atrodė per didelis ir pernelyg smarkiai dvokė – ir su juo buvo susiję per daug įvairiausių Dominiko Bačiagalupo atsiminimų. Tačiau Rouzė, nepamiršusi ankstesnės patirties Nort Ende, prisibijojo keltis atgal į Bostoną, nors ir Saetų, ir Kalodžerų šeimos meldė jaunuosius giminaičius grįžti „namo“.

Vaikai jaučia, kada nėra mylimi besąlygiškai. Dominikas suprato, kad jo mama jautėsi atstumta. Ir nors niekada neatrodė, kad Rouzė piktintųsi aplinkybėmis, privertusiomis ją ištekėti už vaikigalio , ji tikrai piktinosi pirmiausia tuo, kad jos šeima ištrėmė ją į Berliną.

Saetų ir Kalodžerų šeimų maldavimai nebuvo išgirsti. Kas jie tokie, kad sakytų, jog viskas atleista? Jie, matyt, jautėsi patenkinti tuo, kad pusbrolis ir pusseserė susituokė ir turi vaiką; tačiau ir Dominikas, ir Rouzė prisiminė, kokie nepatenkinti jie buvo, kai Saetų, o paskui ir Kalodžerų šeimos narė laukėsi netekėjusi .

„Tegu susiranda ką nors kitą, kam galėtų atleisti“, – pasakė Rouzė. Dominikas, žinodamas, kaip jautėsi Nuncė, jai pritarė. Tiltas į Bostoną jau buvo sudegintas; negana to, jaunieji sutuoktiniai neabejojo, kad jį sudegino ne jie.

Moralinis pasmerkimas Naujojoje Anglijoje, žinoma, nebuvo naujiena, juo labiau tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt antraisiais; dauguma žmonių tikriausiai būtų pasirinkę Bostoną, o ne Tvisted Riverį, bet daugelio jaunų sutuoktinių porų sprendimus nulemia aplinkybės. Neseniai sukurtai Bačiagalupų šeimai Tvisted Riveris gal atrodė atokus ir nelabai civilizuotas, tačiau ten bent jau nebuvo popieriaus fabriko. Ta lentpjūvės ir miško ruošos darbininkų gyvenvietė niekada neturėjo virėjo, nė vieną purvo sezoną; be to, ten nebuvo mokyklos – miesteliūkštyje, kuriame gyveno daugiausia iš kitur atklydę laikini darbininkai. Tačiau kitoje, mažesnėje, bet iš pažiūros lyg ir ne tokioje laikinoje gyvenvietėje prie Filipso upelio buvo galima įkurti mokyklą – Parise (seniau vadintame Vest Dameriu), kuris buvo tik už kelių mylių, jei važiuotum miškavežių keliu, nuo pastebimai netvarkingesnio Tvisted Riverio, kur miško ruošos įmonė iki tol nenorėjo skirti lėšų nuolatiniam virėjo namui. Įmonės manymu, turėjo pakakti ir laikinų virtuvių bei kilnojamuosiuose nameliuose įrengtų valgomųjų. Tai, kad dėl šios priežasties Tvisted Riveris atrodė kaip kokia miško ruošos stovykla, o ne kaip tikras miestelis, Dominiko ir Rouzės Bačiagalupų neatbaidė, juos Tvisted Riveris viliojo kaip galimybė – nors ir abejotina.

Keturiasdešimt antrųjų vasarą – pasilikę pakankamai laiko, kad spėtų užsisakyti vadovėlius ir visa kita, ko reikėjo naujajai Pariso mokyklai, – virėjas ir mokytoja su neseniai gimusiu sūneliu palei Androskoginą keliavo į šiaurę iki Mailano, o iš ten – toliau į šiaurę ir į šiaurės vakarus nuo Pontuko vandens telkinio vedančiu miškavežių keliu. Tą vietą, kur Tvisted Riveris įteka į Pontuką, visi vadino tiesiog „siauruma“; ten nebuvo net lentpjūvės, o pradėta statyti Negyvėlės užtvanka dar buvo bevardė. (Kaip sakydavo Kečumas: „Viskas tada buvo ne taip įmantru.“)

Pora su vaiku atkeliavo prie įlankos žemiau Tvisted Riverio miestelio prieš sutemstant ir užplūstant uodams. Tiems keliems žmonėms, kurie įsiminė jaunosios šeimos atvykimą, šlubas vyriškis ir jo graži, bet iš pažiūros vyresnė žmona su kūdikiu tikriausiai atrodė kupini vilčių – nors jie nešėsi tik šiek tiek drabužių. Jų knygos ir visi kiti apdarai, ir virėjo virtuvės reikmenys buvo atgabenti anksčiau – sukrauti į tuščią miškavežį ir uždengti brezentu.

Kilnojamuosiuose nameliuose įrengtą virtuvę ir valgomąjį reikėjo ne tik gerai išvalyti, bet ir iš esmės rekonstruoti – to virėjas ir pareikalavo, jeigu jie norį, kad jis ten dirbtų. Ir jeigu miško ruošos įmonė tikisi, kad virėjas pasiliks ir po kito purvo sezono, ji turėsianti pastatyti nuolatinį namą su valgykla – ir su miegamaisiais antrame aukšte, kad virėjas su šeima galėtų ten apsigyventi.

Rouzės reikalavimai buvo kuklesni: Parisui, buvusiam Vest Dameriui, pakaks ir vieno kambario mokyklos, juk anksčiau jos ten išvis nebuvo; tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt antraisiais prie Filipso upelio gyveno tik kelios šeimos su mokyklinio amžiaus vaikais, o Tvisted Riveryje dar mažiau. Netrukus vaikų padaugėjo – po karo, kai vyrai sugrįžo į namus, – tačiau Rouzė Bačiagalupo, gimusi Kalodžero, iš karo grįžusių vyrų taip ir nepamatė – ir nemokė jų vaikų.

Jaunoji mokytoja mirė keturiasdešimt ketvirtųjų žiemos pabaigoje – tuoj po to, kai jos sūnui, Deniui, suėjo dveji. Berniukas motinos neatsiminė, pažinojo ją tik iš tėvo išsaugotų nuotraukų – ir iš daugybėje jos knygų, kurias tėtis irgi išsaugojo, pabrauktų pastraipų. (Kaip ir Dominiko Bačiagalupo motina, Rouzė mėgo skaityti romanus.)

Matydamas akivaizdų Dominiko pesimizmą, – jis elgėsi kaip nuo visko atitolęs arba pastebimai abejingas aplinkai žmogus, ir apskritai visa jo laikysena buvo kažkokia melancholiška, – galėjai daryti išvadą, kad jis taip ir neatsigavo, tragiškai praradęs dvidešimt septynerių metų žmoną. Vis dėlto Dominikas Bačiagalupas turėjo ne tik mylimą sūnų, bet ir dar kai ką, ko norėjo: virėjo namas buvo pastatytas taip, kaip jis reikalavo.

Matyt, čia buvo tam tikras ryšys su Pariso medžio apdorojimo įmone; kažkokio šulo žmona, kadaise važiavusi per Berliną, baisiausiai išgyrė Dominiko patiekalus. Žinia pasklido: jo gaminamas maistas esąs daug geresnis, negu paprastai būna miško ruošos gyvenvietėse. Nebūtų buvę gerai, jei Dominikas būtų tiesiog susidėjęs daiktus ir išvykęs, tačiau jis su sūnumi ten išgyveno ištisus dešimt metų.

Savaime suprantama, buvo keli vyresni miško kirtėjai – tarp jų, be abejo, ir Kečumas, – žinantys, dėl kokios liūdnos priežasties Dominikas ten pasiliko. Virėjas, kuris našliu tapo būdamas dvidešimtmetis, manėsi esąs kaltas dėl žmonos mirties – ir jis nebuvo vienintelis vyras, kurio gyvenimas Tvisted Riveryje atrodė nelyginant kokia negailestingai ištęsta atgaila. (Prisiminkime Kečumą.)