Джон Ирвинг - Paskutinė naktis Tvisted Riveryje [calibre]

– Klausk Kečumo, – atsakė virėjas, tačiau Denis manė, jog Kečumas jau pernelyg senas, kad domėtųsi krūtimis; jam atrodė, kad Kečumas toks senas, jog net nebepastebi krūtų. Žinoma, gyvenimas Kečumo nelepino; ir vėtytas, ir mėtytas, jis atrodė vyresnis, negu buvo iš tikrųjų. Kečumui buvo tik trisdešimt septyneri – jis tik atrodė daug senesnis (nors jo barzda ir plaukai tebebuvo juodutėliai).

O Džeinė... kiek dabar jai? – galvojo Denis. Indėnei Džeinei buvo dvylika metų daugiau negu Denio tėčiui – keturiasdešimt dveji, – bet ir ji atrodė senesnė. Ji irgi buvo visaip vėtyta ir mėtyta, ir ne tik konsteblio Karlo. Dvylikamečiui visi atrodė seni – ar bent jau senesni, negu buvo iš tikrųjų. Net mokykloje kiti Denio klasės berniukai buvo už jį vyresni.

– Galiu lažintis, kad puikiai išsimiegojai, – pasakė virėjui Džeinė. Ji nusišypsojo Deniui. Kai siektelėjo sau už nugaros, ant storo juosmens rišdamasi prijuostę, jos krūtys buvo tikrai milžiniškos ! – berniukas negalėjo apie tai negalvoti. – Ar bent kiek pamiegojai, Deni? – paklausė indėnė indų plovėja.

– Žinoma, pakankamai, – atsakė berniukas. Jis troško, kad tėtis ir tos lentpjūvės darbininkų žmonos kur nors išeitų, nes norėjo Džeinę paklausinėti apie mamą.

Tėtis galėdavo su juo kalbėtis apie tai, kaip Kečumas ištraukė iš vandens prie užtvankos slenksčio plūduriavusį apdaužytą mamos lavoną; gal todėl, kad Kečumas virėjui neleido pamatyti, ką upė ir rąstai jai padarė. Bet Denio tėtis niekada nešnekėdavo apie patį nelaimingą atsitikimą, bent jau su sūnumi, ir nieku gyvu nesileisdavo į jokias smulkmenas. Kečumas irgi sunkiai prisiversdavo pasakyti ką nors daugiau.

– Mes visi buvom girti, Deni, – visada pradėdavo Kečumas. – Ir tavo tėtis buvo girtas, ir aš – ir tavo mama buvo šiek tiek išgėrusi.

– Aš buvau girčiausias, – būtinai pareikšdavo Dominikas. Dėl to girtumo virėjas jautėsi toks kaltas, kad netgi liovėsi gėręs, nors ir ne iškart.

– Gal aš buvau už tave girtesnis, Virėjuk, – kartais paprieštaraudavo Kečumas. – Šiaip ar taip, aš leidau jai eiti per ledą.

– Čia jau mano kaltė, – paprastai tvirtindavo virėjas. – Buvau toks girtas, kad tu turėjai mane nešti, Kečumai.

– Nemanyk, kad neprisimenu, – sakydavo Kečumas. Bet nė vienas iš jųdviejų negalėjo (ar nenorėjo) tiksliau papasakoti, kas atsitiko . Denis nemanė, kad jie pamiršo smulkmenas; veikiau tos smulkmenos buvo tokios, apie kokias neįmanoma šnekėti, arba tie du vyrai tiesiog neįsivaizdavo, kaip galėtų tokias smulkmenas atskleisti vaikui.

Indėnė Džeinė, kuri tada nebuvo girta, – ji niekad negėrė, – dvylikamečiui papasakojo tą istoriją. Kiekvieną kartą, kai tik berniukas paprašydavo, ji pasakodavo tą patį; taip jis ir suprato, jog tai tikriausiai tiesa.

Džeinė prižiūrėjo Denį ir tą naktį; Deniui turėjo būti dveji. Šeštadienio vakarą šokių salėje buvo šokiai – tada visi šokdavo ir tikrus šokius, ir kvadratu šokamus kontradansus. Dominikas Bačiagalupas nešoko; būdamas toks šlubas, jis tiesiog negalėjo. Bet jo šiek tiek vyresnė žmona – Kečumas ją vadino Pussesere Rouze – mėgo šokti, o virėjas mėgo žiūrėti, kaip ji šoka. Rouzė buvo daili ir smulkutė, laiba ir trapi – ne tokia kaip dauguma jos amžiaus moterų Tvisted Riveryje ir Parise, Naujojo Hampšyro valstijoje. („Tavo mamos kūnas buvo ne toks, koks paprastai būna moters, kuriai beveik trisdešimt, – bent jau ne kaip čionykščių trisdešimtmečių“, – paaiškindavo Indėnė Džeinė kiekvieną kartą, kai tik mažajam Deniui pasakodavo tą istoriją.)

Kečumas, matyt, buvo arba per senas, arba jau per daug aplamdytas, kad jį imtų į karą. Konsteblis Karlas dar visai neseniai buvo praskėlęs jam kaktą, bet Kečumas ir iki tol patyrė daugybę visokių traumų ir sužalojimų – ganėtinai daug, kad būtų netinkamas karo tarnybai, bet ne tokių sunkių, kad negalėtų šokti. „Tavo mama išmokė Kečumą ir skaityti, ir šokti“, – kartą pasakė sūnui virėjas – neįprastai abejingai skambančiu balsu, tarsi Dominikas būtų arba išvis neturėjęs apie tai jokios nuomonės, arba nežinojęs, kuris iš tų tada įgytų sugebėjimų yra nuostabesnis ar svarbesnis pačiam Kečumui. Tiesą sakant, Kečumas buvo vienintelis Rouzės Bačiagalupo šokių partneris; jis rūpinosi ja, tarsi ji būtų buvusi jo duktė, ir iš tikrųjų (šokių aikštelėje) virėjo žmona šalia Kečumo atrodydavo tokia maža, kad beveik galėjai ją palaikyti jo vaiku.

Na, jei ne tas „dėmesio vertas sutapimas“, kaip Denis girdėjo sakant Indėnę Džeinę, kad ir berniuko mamai, ir Kečumui buvo dvidešimt septyneri.

– Kečumas su tavo tėčiu mėgdavo išgerti, – pasakojo mažajam Deniui Džeinė. – Nežinau, kodėl vyrams taip patinka gerti drauge , bet Kečumui su tavo tėčiu tai gal netgi pernelyg patiko.

Gal todėl, kad gėrė, juodu galėjo apie viską šnekėtis, – galvojo Denis. Nuo tada, kai Dominikas Bačiagalupas tapo blaivininku, – nors Kečumas tebegėrė kaip dvidešimtmetis rąstų plukdytojas, – abu vyrai kalbėdavosi, ko gero, atsargiau; net dvylikametis berniukas suprato, jog daug kas lieka nepasakyta.

Anot Kečumo, indėnai išvis negalėjo – arba neturėjo – gerti; jo manymu, negerianti Indėnė Džeinė tiesiog klausė savo sveiko proto. Tačiau ji gyveno su konstebliu Karlu, kuris buvo šlykštus girtuoklis. Kai šokių salė ir nutriušusių viešbutėlių barai jau būdavo uždaryti, konsteblis prisilakdavo ir tapdavo agresyvus. Dažniausiai būdavo jau vėlu, kai parvažiuodavo Džeinė, – tik baigusi skalbti rankšluosčius ir skalbykloje sudėjusi juos į džiovykles, ji galėdavo važiuoti namo. Kad ir kaip vėlai, konsteblis Karlas kartais dar nemiegodavo ir būdavo baisiai karingas, kai Džeinė jau norėdavo gulti. Šiaip ar taip, ji keldavosi anksti, o kaubojus – ne.

– Nupiešiu tau vaizdelį, – sakydavo Indėnė Džeinė mažajam Deniui, kartais nei iš šio, nei iš to. – Tavo tėvas negalėjo gerti tiek, kiek Kečumas, tačiau stengėsi neatsilikti. Tavo mama buvo protingesnė, bet ir ji gėrė per daug.

– Mano tėtis negali gerti tiek, kiek Kečumas, nes jis mažesnis ? – visada klausdavo Denis Džeinės.

– Taip, tai susiję ir su svoriu, – paprastai atsakydavo indų plovėja. – Tą vakarą Kečumas ne pirmą kartą nešė tavo tėtį namo iš šokių salės. Tavo mama vis dar šoko aplink juos, tais savo mažais gražiais do-si-do žingsneliais. (Ar mažasis Denis kada nors pajuto, kaip pavydžiai ar kandžiai Indėnė Džeinė kalba apie Pusseserės Rouzės „mažus gražius do-si-do žingsnelius“?)

Denis žinojo, kad do-si-do yra kvadratu šokamo kontradanso figūra; kartą jis paprašė Kečumo, kad jam parodytų, bet Kečumas tik papurtė galvą ir apsipylė ašaromis. Tą do-si-do Deniui parodė Džeinė; sunėrusi rankas ant didžiulės krūtinės, ji apėjo aplink jį: pro dešinį jo petį, paskui nugara prie nugaros.

Berniukas mėgino įsivaizduoti, kaip jo mama šoko aplink Kečumą, kai tas dičkis nešė jo tėtį.

– Kečumas irgi šoko? – paklausė Denis.

– Tikriausiai, – atsakė Džeinė. – Aš prie jų prisidėjau tik vėliau. Buvau su tavimi , prisimeni?

Prie užšalusios upės įlankos Rouzė Bačiagalupo liovėsi šokusi aplink Kečumą ir šūktelėjo, žiūrėdama į kalno šlaitą anapus ledo plynės. Kai Tvisted Riveris būdavo užšalęs, aidas skambėdavo daug garsiau; ledas balsą atmušdavo greičiau ir tiksliau negu atviro vandens plotas.

– Įdomu, kodėl taip yra, – paprastai tarstelėdavo Denis.