Джон Ирвинг - Paskutinė naktis Tvisted Riveryje [calibre]

– Aš virėjo name girdėjau, kaip jie šūkauja, – toliau pasakodavo Indėnė Džeinė, niekada nieko nespėliodama apie aidą. – Tavo mama sušuko: „Aš tave myliu!“ Tavo tėtis Kečumui per petį atsakė: „Aš irgi tave myliu!“ Kečumas tik riktelėjo: „Šūdas!“ ir taip toliau; paskui dar: „Šikniai!“ Netrukus jau visi trys rėkė: „Šikniai!“ Maniau, kad berėkaudami prižadins tave, nors paprastai naktimis niekas tavęs neprižadindavo – net kai tau buvo tik dveji.

– Mama ant ledo užlipo pirma? – visada paklausdavo Denis.

– Šokti „nugara prie nugaros“ ant ledo sunkoka, – atsakydavo Džeinė. – Kečumas irgi užlipo ant ledo pašokti su ja; jis tebenešė tavo tėtį. Ledas buvo skaidrus. Miškuose baltavo sniegas, bet ne ant įlankos. Įlanka buvo nupustyta, be to, tada jau beveik savaitę nesnigo. – Kiek patylėjusi Džeinė dažniausiai pridurdavo: – Retai kada būdavo metai, kad ledas upės įlankoje šitaip skilinėtų.

Girtas virėjas negalėjo išsilaikyti ant kojų, bet irgi norėjo pačiužinėti ant ledo; jis privertė Kečumą jį pastatyti. Paskui Dominikas parvirto – tiesiog klestelėjo ant užpakalio, ir Kečumas stumdė jį kaip gyvas rogutes. Denio mama do-si-do žingsneliais šoko aplink juos. Jeigu jie nebūtų taip garsiai rėkavę: „Šikniai!“ – gal kuris nors būtų išgirdęs atbildant rąstus.

Tais laikais su arkliais dirbantys miško kirtėjai ant upės ledo tarp Mažojo Damerio tvenkinio ir Tvisted Riverio įlankos – ir ant toliau į aukštupį esančių intakų – prikraudavo kuo daugiau rąstų. Kartais sunkūs rąstai pirmiausia ledą pralauždavo Damerio tvenkinyje; tai buvo didesnysis iš Damerio tvenkinių, jo vandenį laikė užtvanka su šliuzu, kuri ne visada atlaikydavo. Šiaip ar taip, visuomet pirmiausia suskeldėdavo ledas šiek tiek aukščiau Tvisted Riverio miestelio, ir tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt ketvirtųjų žiemos pabaigoje rąstai iš Mažojo Damerio tvenkinio staiga pajudėjo sraunumos ruožu žemyn, ledas skilinėjo prieš juos – ir atskilusios lytys, ir visi rąstai nesulaikomu srautu ūžtelėjo į upės įlanką.

Taip visuomet būdavo žiemos pabaigoje arba pavasario pradžioje; tik dažniausiai tai nutikdavo dieną, nes dieną oras šiltesnis. O keturiasdešimt ketvirtaisiais rąstų lavina upės įlanką užgriuvo naktį. Kečumas ledu stumdė ant užpakalio sėdintį Dominiką; dailutė „šiek tiek vyresnė“ virėjo žmona šoko aplink juos.

Ar žodžiai „šiek tiek vyresnė“ buvo neatsiejama Indėnės Džeinės pasakojimo apie tą naktį dalis? (Denis Bačiagalupas to neprisiminė, nors tikrai žinojo, kad Džeinė visada įterpdavo – toje vietoje, kur rąstai ūžteli į upės įlanką, – pastabą apie minėtąjį „dėmesio vertą sutapimą“, kad Kečumui ir Pusseserei Rouzei buvo tiek pat metų.)

Indėnė Džeinė, atidariusi laukujes virėjo namo virtuvės duris, jau norėjo jiems sakyti, kad liautųsi rėkavę: „Šikniai!“ – nes tuoj prižadins mažąjį Denį. Džeinė stovėjo pakankamai aukštai virš upės įlankos, kad išgirstų atšniokščiantį vandenį ir rąstus. Visą žiemą upės šniokštimas buvo prislopintas ledo ir sniego sluoksnio. Tik ne tą vėlų šeštadienio vakarą. Džeinė uždarė virtuvės duris ir pasileido kalvos šlaitu žemyn.

Niekas neberėkė: „Šikniai!“ Pirmieji iš daugybės rąstų užčiuožė ant upės įlankos ledo; jie buvo šlapi ir ledu skriejo tarytum dar greičiau. Kai kurie rąstai paniro į įlankos gelmes, po ledu; didesni netrukus kilo iš vandens prasilauždami pro ledą. „Kaip torpedos“, – visada sakydavo Indėnė Džeinė.

Kai Džeinė pribėgo prie įlankos, visas ledas skeldėjo nuo rąstų svorio; kai kurie pirmieji atskilę luitai buvo automobilių didumo. Pamatęs, kad nebėra Rouzės, Kečumas paliko sėdintį virėją. Prieš akimirką dar šokusi, Rouzė staiga pradingo už milžiniškos kaip siena ledo lyties. Paskui rąstai toje vietoje visiškai susiglaudė. Kečumas, šokinėdamas per lytis ir ant bangų besisūpuojančius rąstus, grįžo prie ant šono nuvirtusio virėjo. Dominikas Bačiagalupas ant sakyklos didumo ledo luito plaukė pasroviui.

– Jos nebėr, Virėjuk, – nebėr ! – rėkė Kečumas. Virėjas atsisėdo, nustebintas staiga iš vandens iškilusio ir su trenksmu prie pat jo nukritusio rąsto.

– Rouzės? – paklausė Dominikas. Jeigu jis būtų sušukęs: „Aš irgi tave myliu“, dabar nebebūtų išgirdęs jokio aido – šitokiame rąstų ir lūžinėjančio ledo keliamame triukšme. Kečumas persimetė virėją per petį ir nuo rąsto ant rąsto nustypseno į krantą; kartais, kai užžengdavo ne ant rąsto, o ant ledo lyties, į vandenį panirusi koja sušlapdavo net virš kelio.

– Šikniai! – nuo kranto šaukė Indėnė Džeinė – jiems abiem, o gal ir visiems trims. – Šikniai! Šikniai! – šaukė ir šaukė.

Virėjas buvo šlapias, sušalęs ir visas drebėjo, kaleno dantimis, bet Kečumas su Džeine puikiai suprato, ką jis sako:

– Negali būti, kad jos nebėr, Kečumai, – negalėjo šitaip tiesiog pradingti !

– Bet ji taip akimirksniu ir pradingo, Deni, – pasakojo berniukui indų plovėja. – Greičiau, negu mėnulis užlenda už debesies. Tavo mama taip ir pradingo. O kai mes sugrįžom į namą, tu buvai pabudęs ir klykei – daugiau niekad nemačiau tavęs taip klykiančio, net kai susapnuodavai kokį košmarą. Pamaniau, jog tai ženklas, kad tu kažkaip supratai, jog nebeturi mamos. Niekaip negalėjau tavęs nuraminti, kad nustotum verkęs, – nei tavęs, nei tavo tėčio. Kečumas pasičiupo kapoklę. Tiesiog stovėjo virtuvėje, padėjęs kairę plaštaką ant lentos mėsai pjaustyti, dešinėje rankoje laikydamas tą kapoklę. „Liaukis!“ – pasakiau jam, bet jis toliau spoksojo į savo kairę plaštaką ant pjaustymo lentos – tikriausiai įsivaizdavo, kad jos nebėra. Aš jį ten ir palikau – turėjau pasirūpinti tavimi ir tavo tėčiu. Kai grįžau į virtuvę, Kečumo nebebuvo. Visur dairiausi jo kairės plaštakos; buvau įsitikinusi, kad kur nors ją rasiu. Nenorėjau, kad rastum tu arba tavo tėtis.

– Bet jis plaštakos vis dėlto nenusikirto? – visada pertraukdavo Džeinę Denis.

– Na, ne – nenusikirto, – sakydavo ji berniukui, kiek suirzusi. – Juk pastebėjai, kad Kečumas tebeturi kairę plaštaką, ar ne?

Kartais, ypač kai Kečumas būdavo girtas, Denis matydavo, kaip keistai jis žiūri į savo kairę plaštaką; taip pat praėjusią naktį spoksojo į gipso tvarstį. Jei Indėnė Džeinė būtų mačiusi, kaip Kečumas spokso į savo tvarstį, gal būtų pamaniusi, jog tai ženklas, kad jis tebenori nusikirsti plaštaką. (Bet kodėl kairę ? – vis galvojo Denis Bačiagalupas. Kečumas buvo dešiniarankis. Jeigu jau taip nekenti savęs, jeigu iš tikrųjų taip save smerki arba jautiesi atsakingas, argi nenorėtum nusikirsti reikalingesnės rankos?)

Jie triūsė virtuvėje – visos tos storos moterys ir laibas virėjas su dar laibesniu sūnumi. Pralįsdamas už ko nors, būtinai sakydavai: „Už tavęs!“ – arba uždėdavai ranką tam žmogui ant nugaros. Prasibraudamos pro Denį, lentpjūvės darbininkų žmonos dažnai paplekšnodavo jam per užpakalį. Kai kurios plekštelėdavo per užpakalį ir virėjui, bet tik kai nematydavo Indėnė Džeinė. Denis jau buvo pastebėjęs, kad Džeinė dažnai įsibruka tarp tėčio ir jo pagalbininkių – ypač siaurame tarpe tarp viryklės ir darbastalio, kuris dar susiaurėdavo, kai reikėdavo atidaryti orkaitės dureles. Virėjo namo virtuvėje buvo ir daugiau ankštų vietų, kur virėjas ir maistą į indus dėliojančios pagalbininkės sunkiai prasilenkdavo, tačiau tas tarpas tarp viryklės ir darbastalio – pats siauriausias.