Джон Ирвинг - Paskutinė naktis Tvisted Riveryje [calibre]

– Turėtum iš čia išsikelti, Virėjuk, – pats žinai, kad turėtum, – pasakė Kečumas, kai virėjo namą nušvietė pirmo pagalbininkių automobilio priekiniai žibintai.

– Taip, žinoma, – vėl tarstelėjo virėjas. Kaip ir Dominikas Bačiagalupas, Kečumas tik šnekėjo, kad išvyks, bet vis pasilikdavo.

Indėnės indų plovėjos sunkvežimio variklio garsas išsiskyrė iš kitų automobilių burzgimo.

– Dievuliau aukštielninkas! – tarė galiausiai atsistojęs Kečumas. – Ar Džeinė kada nors įsijungia kurią nors kitą – ne pirmą – pavarą?

Virėjas, nė karto nedirstelėjęs į Kečumą, kol dirbo prie viryklės, dabar pažvelgė į jį.

– Aš ją pasisamdžiau ne todėl, kad man patinka, kaip ji vairuoja, Kečumai.

– Taip, žinoma, – tepasakė Kečumas, kai Indėnė Džeinė atidarė laukujes duris; ir ji, ir kitos pagalbininkės įėjo į vidų. (Denis dar pagalvojo, kodėl tik Džeinė, vienintelė iš visų, regis, be jokio vargo darinėja tas išklebusias duris.)

Kečumas jau buvo sulankstęs lovą ir miegmaišį; dėjo į sieninę spintą, kai Džeinė tarė:

– Ojoi – medkirtys virtuvėje. Tai niekad nebūna geras ženklas.

– Tu su savo tais ženklais... – burbtelėjo Kečumas, nežiūrėdamas į ją. – Ar tavo vyras jau pakratė kojas, ar mums dar reikės atidėti šventimą?

– Aš už jo dar neištekėjau ir neketinu to daryti, – atsakė Džeinė, kaip visada. Indėnė indų plovėja gyveno su konstebliu Karlu – buvo tarsi koks nesantaikos obuolys tarp jo ir Kečumo su virėju. Dominikui kaubojus patiko ne ką labiau negu Kečumui, – nors Džeinė su konstebliu gyveno dar neilgai, ir (jeigu jau kalbame apie ženklus) buvo šiokių tokių požymių, kad netrukus gali jį palikti. Jis ją mušė. Ir virėjas, ir Kečumas ne kartą užsiminė apie pamuštas Džeinės akis ir praskeltas lūpas, ir netgi Denis pastebėdavo nykščio didumo ir pirštų atspaudų formos mėlynes ant jos žastų, už kurių sugriebęs konsteblis, matyt, ją purtydavo.

– Aš galiu atlaikyti mušimą, – paprastai sakydavo Džeinė Kečumui arba virėjui, nors būdavo matyti, jog ji patenkinta, kad jie susirūpinę jos saugumu. – Bet Karlas turėtų būti atsargesnis, – kartais pridurdavo. – Kada nors, ko gero, vošiu atgal.

Džeinė buvo stambi moteriškė; dabar ji pasisveikino su dvylikamečiu (kaip visada) tvirtai prispausdama jį prie vienos iš savo masyvių šlaunų. Berniuko galva vos siekė jos krūtis, kurios buvo milžiniškos; netgi dukslus medvilninis sportinis nertinis, kuriuo ji vilkėjo ankstyvo ryto šaltyje, negalėjo jų paslėpti. Be to, Indėnė Džeinė turėjo didžiulę kupetą juodų kaip anglis plaukų, – nors jie visada būdavo supinti į vieną storą kasą, nukabusią jai iki užpakalio. Netgi treningo arba šiurkštaus audinio darbinės kelnės, – kuriomis ji dažniausiai mūvėdavo virtuvėje, – nepaslėpdavo Džeinės užpakalio.

Ant galvos ji buvo užsidėjusi tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt pirmųjų Cleveland Indians beisbolo kepuraitę – Kečumo dovaną – su iškirpta skyle kasai. Vieną vasarą, galutinai išvargintas juodųjų musių ir uodų, Kečumas mėgino vairuoti sunkvežimį; tai buvo tolimųjų reisų miškavežis, ir Kečumas iš tikrųjų nupirko tą beisbolo kepuraitę tolimajame Klivlande. (Denio supratimu, tai turėjo nutikti anksčiau, negu Kečumas nusprendė, jog visi sunkvežimių vairuotojai tikri šikniai.)

„Na, Džeine, tu esi indėnė – štai tau kepuraitė“, – tada pasakė Kečumas. Emblemoje ant tos kepuraitės buvo raudonas vado Vahu veidas – pamišėliškai išsišiepusio dantingo indėno galvą ir dalį plunksnų supo raidė C . Ta paukščio krūtinkaulio – laimės kauliuko – formos C buvo raudona; pati kepuraitė – mėlyna. Kas toks buvo vadas Vahu, nežinojo nei Kečumas, nei Indėnė Džeinė.

Dvylikametis tos istorijos klausydavosi dažnai; Džeinė ją labai mėgo. Vienas iš įsimintiniausių kartų, kai Denis matė Džeinę nusiimant Cleveland Indians kepuraitę, buvo tada, kai ji berniukui pasakojo, kaip Kečumas jai tą kepuraitę įteikė. „Kečumas iš tikrųjų atrodė gana gražus, kai buvo jaunesnis, – visada sakydavo berniukui Džeinė. – Nors jis niekad nebuvo toks gražus kaip tavo tėtis – arba toks gražus, koks būsi tu “, – būtinai pridurdavo indėnė indų plovėja. Ant jos beisbolo kepuraitės su išsišiepusiu indėnu buvo matyti užtiškusio ir įsigėrusio aliejaus dėmės. Džeinė mėgdavo uždėti tą vado Vahu kepuraitę dvylikamečiui ant galvos – ji užsmukdavo berniukui ant kaktos, iki pat akių; jis jausdavo, kad jo plaukai kyšo, išlindę pro užpakalyje iškirptą skylę.

Denis dar nė karto nebuvo matęs Indėnės Džeinės išpintais plaukais, nors ji dažnai jį prižiūrėdavo, ypač kai jis buvo mažesnis – per mažas, kad galėtų keliauti su tėčiu paskui rąstų plukdytojus ir naktimis miegoti kilnojamojoje virtuvėje. Džeinė dažnai migdydavo mažąjį Denį jo kambaryje virš virėjo namo virtuvės. (Denis spėjo, kad tomis naktimis, kai jo tėtis būdavo išvykęs, ji miegodavo jo miegamajame.)

Kitą rytą, kai Džeinė taisydavo berniukui pusryčius, nebūdavo jokios žymės, kad jos ilga juoda kasa būtų buvusi išpinta – nors miegoti su tokia ilga ir stora kasa vargu ar galėjo būti patogu. Denis net nežinojo, ar Džeinė, eidama gulti, bent jau nusiima Cleveland Indians kepuraitę. Tas pamišėliškai išsišiepęs, kone demoniškas, visad budrus vadas Vahu atrodė neatskiriamas nuo jos.

– Ką gi, damos, aš jus palieku – darbuokitės, – pasakė Kečumas. – Dievaži, nenorėčiau maišytis jums po kojomis.

– Dievaži, – tarstelėjo viena iš virėjo pagalbininkių. Ji buvo lentpjūvės darbininko žmona – kaip ir dauguma virtuvėje dirbančių moterų. Jos visos buvo ištekėjusios ir storos; o Indėnė Džeinė – dar storesnė ir neištekėjusi už konsteblio Karlo.

Konsteblis irgi buvo storas. Tas kaubojus atrodė toks pat stambus kaip Kečumas, – tik Kečumas nebuvo nutukęs, – be to, Karlas buvo bjaurus tipas . Deniui seniai susidarė įspūdis, kad kaubojaus nekenčia visi, tačiau konsteblis Karlas visada užimdavo tą postą kaip vienintelis kandidatas; galimas daiktas, kad niekas kitas Tvisted Riveryje nejautė nė menkiausio noro būti konstebliu. Tas pareigas einantis žmogus dažniausiai turėdavo nutraukti muštynes ir sugalvoti kokią nors dingstį, kad būtų galima išsiųsti prancūzakalbius kanadiečius atgal į Kvebeką. Konsteblio Karlo mėgstamas būdas – na, šaudymas jiems į pėdas arba kelius – buvo niekšiškas, bet labai veiksmingas. Tačiau kas gali norėti skaldyti žmonėms galvas ginklo vamzdžiu arba šaudyti jiems į pėdas ir kelius? – galvojo Denis. Ir kodėl Indėnė Džeinė, kurią berniukas dievino, gyvena su tokiu kaubojumi?

– Čia gyvendamas kartais turi eiti į kompromisą, Denieli, – dažnai sakydavo berniukui tėvas.

– Tik tos moterys, kurių grožis jau priblėsęs, sutinka gyventi su konstebliu Karlu, – kartą mėgino paaiškinti mažajam Deniui Kečumas. – Bet kai jų grožis visiškai išblėsta, Karlas susiranda ką nors kitą.

Visų virėjo pagalbininkių – neabejotinai visų tų lentpjūvės darbininkų žmonų – grožis jau buvo išblėsęs, Denio Bačiagalupo manymu. O Indėnė Džeinė, nors dar storesnė už jas, tebeturėjo dailų veidelį ir nuostabius plaukus; ir tokias stulbinančias krūtis, kad virėjo sūnui buvo sunku ramiai apie jas galvoti, ir tai (žinoma) reiškė, kad jo mintys nenorom, visai netikėtai, vis nuklysdavo prie Džeinės krūtų.

– Ar vyrams labiausiai patinka moterų krūtys ? – sykį paklausė Denis tėvo.