Джон Ирвинг - Paskutinė naktis Tvisted Riveryje [calibre]

Tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt ketvirtaisiais Dominikas Bačiagalupas buvo dar tik trisdešimties metų – pernelyg jaunas, kad turėtų dvylikametį sūnų, – bet jis atrodė kaip seniai su likimu susitaikęs žmogus. Buvo toks nepajudinamai ramus, kad nuo jo tarytum sklido kažkoks nuolankumas, kurį tikrai galėjai palaikyti pesimizmu. Tačiau jis puikiai, anaiptol ne pesimistiškai, rūpinosi savo berniuku, Denieliu, ir tik dėl sūnaus kartais nusiskųsdavo sunkiomis gyvenimo Tvisted Riveryje sąlygomis bei ribotomis galimybėmis – pavyzdžiui, miestelis vis dar neturėjo mokyklos.

O mokykloje, kurią Pariso medžio apdorojimo įmonė pastatė prie Filipso upelio, jau negalėjai pastebėti tokio ugdymo kokybės pagerėjimo, koks buvo Rouzės Bačiagalupo laikais. Ta vieno kambario mokykla nuo penktojo dešimtmečio pradžios, be abejo, jau buvo perstatyta, bet smurto atmosferą joje lėmė vieną ar netgi kelis kartus toje pačioje klasėje palikti vyresni berniukai. Niekas negalėjo jų suvaldyti – iškankinta mokytoja toli gražu neprilygo Rouzei Bačiagalupo. Pariso mokyklos banditėliai vis priekabiavo prie virėjo sūnaus – ne tik todėl, kad Denis gyveno Tvisted Riveryje ir jo tėvas buvo šlubas. Jie berniuką erzino ir dėl to, kad jis visada kalbėdavo taisyklingai. Mažojo Denio tarsena buvo aiški ir tiksli; jis niekada neprarydavo priebalsių ir neištęsdavo balsių kaip Pariso vaikai, ir jie už tai jį skriaudė. („Vest Damerio vaikiščiai“, – taip juos vadino Kečumas.)

„Laikykis, Denieli, – tik nežūk, – kaip ir galima buvo tikėtis, sakė tėvas. – Pažadu, kada nors mes iš čia išvažiuosim.“

Tačiau kad ir kokie buvo mokyklos trūkumai, kad ir kokia liūdna šeimos istorija, Pariso medžio apdorojimo įmonės mokykla prie Filipso upelio vis dėlto buvo vienintelė, kurią berniukas lankė; vien pagalvojęs apie tai, kad kada nors išeis iš tos mokyklos, Denis Bačiagalupas sunerimdavo.

– Andželas buvo pernelyg žalias, kad miške leistų medžius ar dirbtų prie rąstų briaunos, – pasakė Kečumas, tebegulėdamas virtuvėje ant sulankstomosios lovos. Ir virėjas, ir jo sūnus žinojo, kad Kečumas kartais kalba per miegus, ypač kai būna girtas.

Rąstų briauna – tokia rąstų sąranta, įtaisyta miškavežių kelio šlaite, – turėdavo būti šiek tiek aukščiau privažiavusio miškavežio stovo. Iš miško atitempti rąstai būdavo laikomi už sąrantos, o vėliau kraunami į miškavežius. Arba iki miškavežio stovo būdavo nuožulniai nutiesiamos lentos rąstams nuridenti; paskui miškavežiui pakrauti reikėdavo arklio arba traktorinio krautuvo (elevatoriaus). Kečumas tikrai nebūtų norėjęs, kad Andželas Poupas lįstų ten, kur rąstai kraunami į miškavežius arba iš jų.

Denis Bačiagalupas jau buvo pradėjęs įprastus savo darbus virtuvėje, kai kone iki sąmonės netekimo prisigėręs Kečumas vėl prabilo:

– Jis turėjo štabeliuoti medieną, Virėjuk. – Prie viryklės stovintis virėjas linktelėjo, nors nė nepažvelgęs į senąjį rąstų plukdytoją puikiai žinojo, kad jis tebemiega.

Lentų krovimas į rietuves – vadinamasis „medienos štabeliavimas“ – lentpjūvėje paprastai būdavo naujokų darbas. Net virėjas nemanė, kad Andželas dar pernelyg žalias ir tam. Lentos būdavo kraunamos sluoksniais; tarp jų dar statmenai dedamos siauros lentjuostės, kad susidarytų tarpeliai ir galėtų cirkuliuoti joms džiūti reikalingas oras. Dominikas Bačiagalupas tokį darbą gal būtų leidęs dirbti ir Deniui.

– Vis didėjanti mechanizacija, – sumurmėjo Kečumas. Jei tas dičkis būtų pamėginęs pasiversti ant šono, tikrai būtų nuvirtęs arba suknežinęs lovelę. Bet Kečumas nė nekrustelėdamas gulėjo aukštielninkas, sugipsuotą ranką pasidėjęs skersai krūtinės – tarsi koks jūroje laidojamas lavonas. Atsegtas miegmaišis, kuriuo jis buvo užklotas, atrodė kaip vėliava; kairė jo plaštaka lietėsi prie grindų.

– Dievulėliau, vėl prasideda, – tarė virėjas ir nusišypsojo sūnui. Vis didėjanti mechanizacija Kečumui buvo opi tema. Tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt ketvirtaisiais miškuose jau ėmė rastis ant ratų su guminėmis padangomis įtaisytų įrenginių rąstams nuridenti. Didesni medžiai aikštelėse paprastai būdavo sukraunami traktoriais; mažoms su arkliais dirbančioms medkirčių brigadoms atlyginimas būdavo mokamas „už vienetus“ (pagrindiniai medienos matavimo vienetai buvo tūkstantis pėdų arba 3,62 m 3); tos brigados medžius kirsdavo ir nuvilkdavo į paskirtas vietas šalia kelio. Kai ratiniai miško ruošos įrenginiai paplito, Kečumas – ilgai su arkliais dirbęs miško kirtėjas – suvokė, jog dabar miškai kertami greičiau. Kečumui toks skubėjimas buvo ne prie širdies.

Denis atidarė klastingąsias virtuvės duris ir išėjo į lauką nusičiurkšti. (Nors tėvas nepritarė šlapinimuisi lauke, Kečumas mažąjį Denį buvo išmokęs tuo mėgautis.) Viską tebegaubė tamsa, nuo šniokščiančios upės kylantis rūkas ant berniuko veido nusėdo šaltas ir drėgnas.

– Velniop tuos keltuvininkus! – per miegus suriko Kečumas. – Velniop tuos šiknius sunkvežimių vairuotojus!

– Čia tai tu tiesą sakai, – tarė virėjas miegančiam draugui.

Dvylikametis grįžo į vidų ir uždarė laukujes virtuvės duris. Kečumas jau sėdėjo ant lovelės; tikriausiai bešūkaudamas pats save pažadino. Iš pažiūros buvo baisokas. Dėl neįprastai juodų plaukų ir barzdos galėjai pamanyti, kad jis apdegęs siaubingame gaisre, – o melsvai pilkšvas randas ant jo kaktos balkšvoje fluorescencinių lempų šviesoje atrodė pelenų spalvos. Kiek klaidžiojančiomis, bet budriomis akimis Kečumas dairėsi aplinkui.

– Nepamiršk pasiųsti velniop ir konsteblio Karlo, – pasakė virėjas.

– Žinoma, – mielai pritarė jam Kečumas. – Tas sušiktas kaubojus.

Konsteblis Karlas sužeidė Kečumą taip, kad liko randas. Konsteblis dažnai išskirdavo susimušusius šokių salės ir nutriušusių viešbučių barų lankytojus. Kartą jis nutraukė muštynes, į kurias buvo įsivėlęs Kečumas: trenkė jam į galvą ilgu 45 kalibro kolto vamzdžiu – „tokio pamaivų ginklo, kokį tik visiškas šiknius gali nešiotis Naujajame Hampšyre“, Kečumo nuomone. (Taigi konsteblis Karlas buvo „kaubojus“.)

Vis dėlto, Denio Bačiagalupo manymu, jau geriau buvo gauti 45 kalibro kolto vamzdžiu į kaktą negu konsteblio Karlo paleistą kulką į pėdą arba į kelį, – taip kaubojus dažniausiai išskirdavo besimušančius iš Kanados atklydusius darbininkus. Po to tie prancūzakalbiai kanadiečiai paprastai nebegalėdavo dirbti miške; jie turėdavo grįžti į Kvebeką, ir konstebliui Karlui tai patiko.

– Ar aš ką nors sakiau? – paklausė Kečumas virėjo ir jo sūnaus.

– Tikrai iškalbingai išreiškei savo nuomonę apie keltuvininkus ir sunkvežimių vairuotojus, – pasakė draugui Dominikas.

– Velniop juos! – automatiškai atrėžė Kečumas. – Keliausiu į šiaurę – bet kur, kad tik toliau nuo čia, – pareiškė. Kečumas tebesėdėjo ant lovelės ir žiūrėjo į savo sugipsuotą ranką kaip į kokią ką tik gautą, bet visiškai nenaudingą naują galūnę; spoksojo į ją su neapykanta.

– Taip, žinoma, – tarstelėjo Dominikas.

Denis ant spintelės stalviršio pjaustė omletams paprikas ir pomidorus; berniukas žinojo, kad Kečumas nuolat šneka, jog keliaus „į šiaurę“. Ir Milsfildo, ir Sekond Koledž Granto regionas Naujajame Hampšyre, dabar oficialiai žinomas kaip Didieji šiaurės miškai, ir Aziskohos kalno sritis į pietryčius nuo Vilsons Milso, Meino valstijoje, buvo Kečumą viliojantys miško ruošos plotai. Tačiau senasis rąstų plukdytojas ir su arkliais ilgai dirbęs miško kirtėjas žinojo, kad minėtoji „vis didėjanti mechanizacija“ nukeliaus ir į šiaurę; tiesą sakant, ji jau ten buvo.