Джон Ирвинг - Paskutinė naktis Tvisted Riveryje [calibre]

Ar ji tikrai taip mano, galvojo šešiolikmetis, ar taip pasakė tik todėl, kad nenori manęs įžeisti?

Vonios kambaryje, kur Anunciata, išleidusi vandenį, šveitė vonią, jų balsai buvo girdimi, bet nelabai aiškiai. Nuncė stebėjosi, kad Dominikas šneka; berniukas retai kada šnekėdavo. Jo balsas vis dar keitėsi – darėsi žemesnis. Tačiau nuo tos akimirkos, kai Anunciata išgirdo Rouzę sakant: „Gal ir susituoksime !“ – na, Dominikas pratrūko, šnekėjo ir šnekėjo, o mergina įsiterpdavo vis tylesniu balsu, bet kažką šnibždėdavo ilgiau. Buvo neįmanoma suprasti, ką jie sako, tačiau šnibždėjosi be perstojo, kaip įsimylėjėliai.

Toliau nervingai šveisdama jau iššveistą vonią, Anunciata nebeklausė savęs, ar tas persileidimas yra palaima, ar prakeiksmas; kūdikio praradimas nebebuvo svarbiausias dalykas. Dabar svarbiausia pati Rouzė Kalodžero – ar ji yra palaima, ar prakeiksmas? Ir ką Nuncė sau manė? Ji atvėrė savo namų duris gražiai, protingai (ir neabejotinai jausmingai ) jaunai moteriai, – kurią atstūmė mylimasis, o šeima išvarė iš namų, – atvėrė nesuvokdama, kokia nenugalima pagunda ta dvidešimt trejų metų mergina bus beveik subrendusiam vienišam berniukui.

Vonios kambaryje klūpėjusi Anunciata atsistojo ir koridoriumi nuėjo į virtuvę, atkreipusi dėmesį, kad sūnaus kambario durys praviros ir šnabždesys nesiliauja. Virtuvėje Nuncė paėmė žiupsnelį druskos ir metė per petį. Atsispyrė staiga apėmusiam norui įsibrauti pas tuodu, bet – žingtelėjusi atgal į koridorių – garsiai tarė:

– Dievulėliau, Rouze, atleisk man. Aš net nepaklausiau, gal tu nori grįžti į Bostoną ! – Nuncė stengėsi, kad tai nenuskambėtų kaip jos mintis; kalbėjo kaip galėdama abejingiau, lyg jai rūpėtų tik ką pati Rouzė nori daryti. Tačiau Dominiko kambaryje du žmonės staiga giliai įkvėpė, ir murmesys nutrūko.

Rouzė jautė, kaip berniukas aiktelėjo jai prie krūtinės – tą pačią akimirką, kai aiktelėjo ir ji pati. Juodu atsakė sutartinai, lyg jau būtų tai surepetavę. „Ne!“ – išgirdo Anunciata šūktelint ir sūnų, ir Rouzę; vienu balsu.

Tikrai ne palaima, galvojo Nuncė, kai Rouzė dar pridūrė:

– Noriu likti čia, su jumis ir Dominiku. Noriu dirbti mokykloje. Niekada nenorėsiu grįžti į Bostoną!

(Dėl to negaliu jos kaltinti, suprato Anunciata; ji žinojo, kaip mergina jaučiasi.)

– Noriu, kad Rouzė pasiliktų! – išgirdo Nuncė šaukiant sūnų.

Na, žinoma , kad nori! – pagalvojo Anunciata. Tačiau kokie bus jų amžiaus skirtumo padariniai? Ir kas nutiks, jeigu – arba kai – šalis ims kariauti ir visi jauni vyrai išeis į kariuomenę? (Bet ne jos mielasis Vilko Bučinys – šitoks šlubas tai jau tikrai ne, Nuncė tai žinojo.)

Rouzė Kalodžero liko mokykloje ir dirbo gerai. Jaunasis virėjas irgi toliau gerai dirbo savo darbą – taip gerai, kad toje pusryčių kavinėje buvo pradėti tiekti ir priešpiečiai. Netrukus Dominikas Bačiagalupas jau buvo daug geresnis virėjas negu jo mama. Be to, kad ir ką jaunasis virėjas gamindavo priešpiečiams, geriausiai pavykusius patiekalus visada parnešdavo namo pietums; jis puikiai maitino savo motiną ir netikrą pusseserę. Kartais motina su sūnumi vis dar virdavo drauge, tačiau kilus kokiam kulinariniam ginčui Anunciata dažniausiai nusileisdavo Dominikui.

Jis kepdavo maltos mėsos kepsnį su Vusteršyro padažu ir itališku provolonės sūriu, patiekdavo šiltą su savo universaliu marinara padažu – arba šaltą, su obuolių tyre. Čirškindavo džiūvėsėliuose pavoliotus vištienos kotletus alla parmigiana ; motina buvo jam sakiusi, kad ji Bostone kepdavo veršieną su parmezanu, tačiau Berline Dominikas negalėjo gauti geros veršienos. (Taigi veršieną jis pakeisdavo kiauliena – būdavo beveik taip pat skanu.) Su parmezanu Dominikas patiekdavo ir baklažanus – nemažas Berline įsikūrusių prancūzakalbių kanadiečių kontingentas žinojo, kas yra aubergine . Be to, Domas mokėjo iškepti ėriuko kumpį su citrina, česnakais ir alyvų aliejumi; tas aliejus atkeliaudavo iš vienos tokios parduotuvės, kurią Nuncė žinojo Bostone, ir Dominikas juo įtrindavo kepamą viščiuką arba palaistydavo kalakutą; ir vieną, ir kitą dar įdarydavo kukurūzine duona, dešra ir šalavijais. Didkepsnius jis kepdavo po kepintuvu arba ant grotelių ir patiekdavo su baltosiomis pupelėmis arba skrudintomis bulvėmis. Bet apskritai Dominikas nelabai mėgo bulves, o ryžių išvis negalėjo pakęsti. Prie daugumos pagrindinių patiekalų jis siūlydavo makaronų, kuriuos pataisydavo labai paprastai – su alyvų aliejumi ir česnakais, o kartais su žirniais ir šparagais. Morkas kepindavo alyvų aliejuje su juodosiomis siciliškomis alyvuogėmis – ir vėl česnakais. Ir nors Dominikas bjaurėjosi keptomis pupomis, patiekdavo ir jų; kai kurie medkirčiai ir lentpjūvės darbininkai, daugiausia senieji, jau buvo be dantų ir daugiau beveik nieko nevalgydavo. („Keptų pupų ir žirnienės mėgėjai“, – taip nepagarbiai juos vadino Nuncė.)

Anunciata retkarčiais gaudavo pankolių, kuriuos juodu su Domu troškindavo su salsvu pomidorų padažu ir sardinėmis; konservuotos sardinės būdavo atvežamos iš kitos Nuncės žinomos Bostono parduotuvės; motina su sūnumi jas sutrindavo su česnakais bei alyvų aliejumi ir patiekdavo su duonos trupiniais apibarstytais ir orkaitėje apkepintais makaronais. Dominikas pats maišydavo ir minkydavo tešlą picoms. Kiekvieną penktadienio vakarą patiekdavo picų be mėsos – vietoj žuvies, nes nei jaunasis virėjas, nei jo mama nemanė, kad ji galėtų būti pakankamai šviežia tokiame šiaurės krašte. Krevetės, sušaldytos šlakbetonio blokų didumo ledo gabaluose, nė kiek neatitirpusios traukiniais atkeliaudavo iš pajūrio; taigi dėl krevečių Dominikas neabejojo. Be to, picas buvo galima kepti su jo mėgstamu marinara padažu. Parmezanas, romano, rikotos ir provolonės sūriai būdavo atvežami iš Bostono – kaip ir juodosios siciliškos alyvuogės. Virėjas, kuris vis dar mokėsi šios profesijos, prisismulkindavo kalną petražolių ir berdavo jas ant visko – netgi į visiems įkyrėjusią žirnių sriubą. (Petražolės – „grynas chlorofilas“, kaip jam buvo sakiusi mama; jos permuša česnakus ir gerina kvapą iš burnos.)

Dominiko desertai būdavo paprasti ir – Nuncės apmaudui – nė iš tolo nepanašūs į siciliškus: obuolių pyragas, tešloje kepti vaivorai arba kukurūziniai paplotėliai. Koaso apygardoje visada galėdavai gauti obuolių ir vaivorų, o tešlą maišyti Dominikas tikrai mokėjo.

Jo pusryčiai būdavo dar paprastesni – kiaušinienė su kumpiu, blynai ir prancūziški skrebučiai, akytos kukurūzų bandelės, bandelės su vaivorais ir sklindžiai. Tais laikais bananų duoną jis kepdavo tik kai bananai jau būdavo parudavę; mama jam sakė, kad būtų neracionalu kepti iš gerų bananų.

Androskogino slėnyje buvo toks kalakutų ūkis, maždaug pusiaukelėje tarp Berlino ir Mailano; virėjas troškindavo kalakutieną su paprikomis ir svogūnais – ir šiek tiek, labai nedaug, bulvių. „Sūdyta mėsa troškiniui netinka – turi būti airiškas!“ – mokė jį Anunciata.

Tas prasilakęs šiknius dėdė Umbertas, kuris dar karui nesibaigus ir mirė nuo persigėrimo, niekada nevalgydavo netikro sūnėno patiekalų. Senasis miško ruošėjas vos galėjo pakęsti tai, kad tarp jo, kaip cecho viršininko, pavaldinių vis daugėja fabrike dirbančių moterų, o tos moterys Umberto išvis nepakentė, ir dėl to vis irztantis cecho viršininkas dar labiau girtuokliavo. (Netikras dėdė Umbertas, nors šiaip gal ir šalutinis veikėjas, kaip reikiant įkrito Dominikui į atmintį ir ten tikrai vaidino svarbų vaidmenį. Kaip čia yra, kad Dominiko tėvas buvo Umberto draugas? Ar Umbertas Nuncės nemėgo todėl, kad ji su juo nemiegojo? Dominikas, žinantis, kad jo motina buvo ištremta iš Bostono – ir kokia buvo jos padėtis Berline, – dažnai kankindavosi galvodamas, kad Umbertas, ko gero, manė, jog Nuncę bus nesunku suvilioti.) O vieną žiemos mėnesį, keleriais metais anksčiau, negu nusibaigė šiknius Umbertas, Anunciata Saeta užsikrėtė gripu, kuriuo sirgo visi pradinės mokyklos mokiniai; Nuncė mirė, kai Jungtinės Valstijos oficialiai dar nebuvo pradėjusios kariauti.