Джон Ирвинг - Paskutinė naktis Tvisted Riveryje [calibre]

Kai būdavo plukdomi rąstai, ne tokiais jau senais laikais, kai Denis su tėčiu dirbdavo ir miegodavo kilnojamuosiuose nameliuose, berniukas neidavo į mokyklą. Tai, kad jam nepatinka mokykloje, – bet jis visada, ir labai jau lengvai, išmoksta viską, ką būna praleidęs, – Deniui irgi kėlė nerimą. Visi kiti jo klasės berniukai buvo už jį vyresni, nes jie praleisdavo pamokas, kai tik galėdavo, ir niekada neišmokdavo to, ką būdavo praleidę; jie visi bent vieną ar du kartus buvo palikti toje pačioje klasėje kartoti kurso.

Matydamas, kad sūnus nerimauja, virėjas visada sakydavo: „Laikykis, Denieli, – tik nežūk. Pažadu, kada nors mes iš čia išvažiuosim.“

Tačiau Denis Bačiagalupas nerimavo ir dėl to. Net kilnojamuosiuose nameliuose jis jautėsi kaip namuose. O Tvisted Riveryje dvylikametis virš virtuvės ir valgyklos turėjo savo miegamąjį – jo tėtis ten irgi turėjo atskirą miegamąjį, o prausdavosi abu bendrame vonios kambaryje. Tai buvo vieninteliai kambariai virėjo namo antrame aukšte, erdvūs ir patogūs. Abu su stoglangiais ir dideliais langais, pro kuriuos galėjai matyti kalnus ir – žemiau namo, kalnų papėdėje – upės įlankos kraštelį.

Kalvas ir kalnus juosė miškavežių keliai; buvo matyti dideli pievų ir atžalynų lopai, kur medkirčiai iškirto kietmedžius ir spygliuočius. Iš savo miegamojo žiūrinčiam mažajam Denieliui Bačiagalupui atrodydavo, kad ant plikų uolų augantys atžalynai niekada nepakeis klevų ir beržų, ir spygliuočių – melsvųjų eglių ir kėnių, sakingųjų ir baltųjų pušų, cūgų ir amerikinių maumedžių. Dvylikametis manė, kad neprižiūrimose pievose laisvai veša aukšta, iki juosmens, žolė ir piktžolės. Bet iš tikrųjų to krašto miškai buvo tvarkomi, kad nesumažėtų iš jų gaunamos medienos kiekis; tie miškai ir dabar tebėra produktyvūs – „sušiktame dvidešimt pirmame amžiuje“, kaip vieną dieną pasakys Kečumas.

Kai kas, kaip dažnai šnekėdavo Kečumas, niekada nepasikeis. „Amerikiniams maumedžiams visada patiks pelkės, gelsvieji beržai visada bus itin vertinami baldų gamintojų, o pilkieji, po velnių, niekad niekam daugiau netiks, tik malkoms.“ O dėl to, kad Koaso apygardoje upėmis netrukus bus plukdomi tik keturių pėdų rąstigaliai medienos masei, tai čia paniuręs Kečumas jau nejautė jokio noro pranašauti. (Senasis miško kirtėjas tik sakė, kad trumpi rąstigaliai vis nuklysta į šalį nuo tėkmės, todėl reikia valymo brigadų.)

Buvo aišku, kad ne kas kita, o nerami naujoviškumo dvasia pakeis miško ruošos verslą ir galbūt atims darbą iš virėjo; besikeičiantys laikai, ko gero, pražudys tokią „gyvenvietę“ kaip Tvisted Riveris. Tačiau Denis Bačiagalupas tik galvojo, kaip apsėstas: „Kokio darbo bus Tvisted Riveryje, kai medkirčiai iškeliaus kur nors toliau? Ar tada iškeliaus ir virėjas ?“ – nerimavo Denis. (Ar galėtų kada nors iškeliauti Kečumas?)

O upė tai keliavo ir keliavo, kaip keliauja visos upės. Jaunojo kanadiečio lavonas, po rąstais, keliavo kartu su upe, vartaliojančia jį šen ir ten – šen ir ten. Jeigu, kaip tik tuo laiku, ir Tvisted Riveris atrodė sunerimęs, netgi nekantrus, tai gal pati upė norėjo, kad vaikinuko lavonas irgi keliautų toliau – keliautų toliau.

ANTRAS SKYRIUS DO-SI-DO 5

Sieninėje spintoje šalia virtuvės maisto sandėliuko virėjas laikė porą sulankstomųjų lovų – iš kilnojamųjų namelių laikų, kai jis miegojo daugybėje laikinų virtuvių. Be to, Dominikas turėjo išsaugojęs du miegmaišius. Tas senas lovas ir papelijusius miegmaišius virėjas laikė ne todėl, kad būtų ilgėjęsis kilnojamųjų namelių. Kartais Kečumas nakvodavo virėjo namo virtuvėje; retkarčiais, jei dar nebūdavo užmigęs, ir Denis prisispyręs prašydavo tėčio leidimo miegoti virtuvėje. Jei Kečumas neatrodydavo pernelyg girtas, Denis vildavosi išgirsiąs dar vieną jo pasakojamą istoriją – arba tą pačią, girdėtą, bet jau gerokai pakeistą.

Pirmą naktį po to, kai Andželas Poupas pradingo po rąstais, šiek tiek pasnigo. Balandžio mėnesį naktimis dar būdavo šalta, bet Dominikas virtuvėje įjungė abi dujines orkaites. Nustatė, kad kaistų iki 350 ir 425 farenheito laipsnių 6; be to, prieš eidamas gulti virėjas iš anksto sumaišė sausus ingredientus sklindžiams, akytoms kukurūzų bandelėms ir bananų duonai. Jo prancūziški skrebučiai (iš bananų duonos) buvo itin mėgstami, ir jis iš ryto dar greitosiomis prikeps blynų. Dėl žalių kiaušinių Dominikas nenorėdavo suplaktos blynų tešlos laikyti šaldytuve ilgiau negu dvi dienas. Taip pat paskutinę akimirką, beveik kiekvieną rytą, jis iškepdavo pasukų sausainių, labai greitai, iki 425 laipsnių įkaitintoje orkaitėje.

Pasirūpinti, kad bulvės būtų nuluptos, supjaustytos kubeliais ir per naktį mirktų pasūdytame vandenyje, paprastai būdavo Denio darbas. Jo tėtis iš ryto tas bulves paskrudindavo ant geležinio kepimo lakšto, kai kepindavo rūkytą kumpį. Senosios Garlando viryklės kepimo lakštas buvo virš kepintuvo, esančio virėjo akių aukštyje. Net su mentele ilga rankena ir stovėdamas ant pirštų galų arba ant žemo suoliuko – nei vienaip, nei kitaip pasistoti virėjui su persukta pėda nebuvo lengva – Dominikas dažnai nusidegindavo dilbį, kai siekdavo lakšto gale kepančių bulvių. (Kartais Indėnė Džeinė pavaduodavo virėją prie kepimo lakšto, nes buvo aukštesnė ir pasiekdavo daug toliau.)

Būdavo tamsu, kai Dominikas atsikeldavo čirškinti kumpio ir kepti sausainių, dar tamsu ir kai antrame virėjo namo aukšte pabusdavo Denis, užuodęs kumpio ir kavos kvapą, vis dar tamsu ir kai iš miestelio atvažiuodavo virėjo pagalbininkės ir indėnė indų plovėja, – priekiniai jų automobilių žibintai beveik tą pačią akimirką kaip ir variklių burzgimas pranešdavo, kad jos atvyksta. Rytais Garlando kepintuvas dažniausiai žėruodavo karščiu – ant omletų lydydavosi sūris. Mažasis Denis prieš išeidamas į mokyklą, be kitų darbų, dar turėdavo supjaustyti į omletus dedamas paprikas bei pomidorus ir dideliame prikaistuvyje ant vieno iš galinių viryklės degiklių pašildyti klevų sirupą.

Laukujės virėjo namo virtuvės durys normaliai neatsiverdavo ir neužsiverdavo; jos buvo tokios išklebusios, kad vėjui pučiant barškėdavo. Vidinės durys, su tinkleliu nuo vabzdžių, atsiverdavo į virtuvę; Denis Bačiagalupas nerimavo ir dėl to. Dėl daugybės praktinių priežasčių norėjosi, kad tos durys atsidarinėtų į išorę. Sausakimšoje virtuvėje ir taip jau visi stumdydavosi užpakaliais, o čia dar kliūdavo durys, – be to, kartą, seniai, į virėjo namo virtuvę įėjo meška. Buvo šiltas vakaras – visiems įkyrėjusios laukujės durys atidarytos ir paremtos, – ir meška, tiesiog galva pastūmusi duris su tinkleliu, įkėblino į vidų.

Denis tada buvo per mažas, kad atsimintų mešką, nors jo prašomas tėvas daug kartų apie tai pasakojo. Mama berniuką buvo jau seniai paguldžiusi į lovelę antrame aukšte; ji su Denio tėčiu tą vėlų vakarą dar užkandžiavo, kai prie jų prisidėjo meška. Virėjas su žmona valgė omletą su grybais ir gėrė baltąjį vyną. Tada, kai gerdavo, paaiškino Dominikas Bačiagalupas sūnui, jis dažnai jausdavosi turįs pataisyti kokių nors vėlyvų užkandžių sau ir žmonai. (Dabar to nebedarydavo.)

Denio mama suklykė, pamačiusi mešką. Tada meška atsistojo ant užpakalinių kojų ir šnairomis pažvelgė į ją, bet Dominikas buvo prisiplempęs vyno; iš pradžių jis nesuprato, jog tai meška. Tikriausiai pamanė, kad kažkoks plaukais apžėlęs girtas medkirtys atėjo išprievartauti jo gražuolės žmonos.

Ant viryklės buvo dvidešimties centimetrų skersmens ketaus keptuvė, kurioje virėjas ką tik kepino grybus omletui. Dominikas čiupo tą keptuvę, dar šiltą, ir žiebė meškai į snukį – į nosį, bet kliuvo ir į plačią, plokščią viršunosę tarp mažų žvairų akučių. Meška krito ant visų keturių ir išlėkė pro virtuvės duris; rėmuose liko tik kadaruojančios perplėšto tinklelio skiautės ir sulaužytos lentjuostės.