Джон Ирвинг - Paskutinė naktis Tvisted Riveryje [calibre]

Temstant virėjas su sūnumi dar mėgino išgelbėti valgio likučius – rytdienai – iš daugybės nepaliestų pietų lėkščių, taip ir likusių nedidelės gyvenvietės valgykloje – virėjo name, stovinčiame vadinamajame Tvisted Riverio miestelyje, kuris buvo tik truputį didesnis ir beveik toks pat laikinas kaip ir miško ruošos stovykla. Ne taip seniai vienintelis miško kirtėjų bei plukdytojų valgyklos namelis buvo išvis ne namelis. Pirmiau ten stovėjo kilnojamoji virtuvė, visam laikui įrengta ant sunkvežimio važiuoklės, o prie jos – dar vienas sunkvežimis, kurio kėbule būdavo išardomas ir vėl sumontuojamas valgomasis; tada sunkvežimiai perveždavo stovyklą vis į kitą vietą šalia Tvisted Riverio – ten, kur persikeldavo dirbti medkirčiai.

Tais laikais, išskyrus savaitgalius, rąstų plukdytojai retai kada sugrįždavo į Tvisted Riverio miestelį pavalgyti ar pamiegoti. Stovyklos virėjas valgį dažnai virdavo palapinėje. Viskas turėdavo būti nesunkiai kilnojama; net miegamieji nameliai būdavo ant sunkvežimių važiuoklių.

Dabar niekas nežinojo, koks likimas ištiks anaiptol neklestintį Tvisted Riverio miestelį, esantį pusiaukelėje tarp upės įlankos ir Damerio tvenkinių. Ten gyveno lentpjūvės darbininkai su šeimomis, be to, miško ruošos įmonė turėjo pastačiusi keletą barakų laikiniems darbininkams – ne tik atklydusiems prancūziškai kalbantiems kanadiečiams, bet ir daugumai rąstų plukdytojų bei miško kirtėjų. Įmonė išlaikė ir geriau įrengtą virtuvę, ir tikrą valgyklą – minėtąjį virėjo namą, kuriame ir buvo įsikūręs virėjas su sūnumi. Bet ar ilgai taip bus? To nežinojo net miško ruošos įmonės savininkas.

Medienos pramonė išgyveno pereinamąjį laikotarpį; buvo aišku, kad kada nors visi miško ruošos darbininkai galės dirbti netoli namų. Miško kirtėjų stovyklos (ir netgi tokios didėlesnės gyvenvietės kaip Tvisted Riveris) jau merdėjo. Kilnojamieji nameliai apskritai buvo beišnykstą; tie keisti būstai – miegamieji, valgomieji bei įrankių sandėliukai – būdavo įrengti ne tik ant sunkvežimių važiuoklių, ant ratų arba vikšrų, bet gana dažnai ir ant plaustų arba valtyse.

Indėnė indų plovėja – virėjo pagalbininkė – jo sūneliui jau seniai buvo sakiusi, kad tokių būstų pavadinimas – wanigan – kilęs iš vieno abenakių kalbos žodžio, todėl vaikas vis galvojo, ar ir pati indų plovėja kilusi iš abenakių genties. O gal ji tik šiaip, atsitiktinai, žino, kokia to žodžio kilmė, arba tik sakosi žinanti? (Virėjo sūnus mokykloje mokėsi drauge su indėnų berniuku, kuris tvirtino, kad wanigan – algonkinų žodis.)

Visą tą laiką, kol būdavo plukdomi rąstai, darbas trukdavo nuo aušros iki sutemų. Pagal sutartį tokias miško ruošos operacijas atliekantys vyrai turėjo būti maitinami keturis kartus per dieną. Seniau, kai kilnojamųjų namelių nepavykdavo pritempti prie pat upės, du vidurdienio patiekalus reikėdavo pėsčiomis nugabenti rąstų plukdytojams. Pirmas ir paskutinis dienos valgis būdavo patiekiamas pagrindinėje gyvenvietėje – dabar jau virėjo name, kuriame buvo valgykla. Tačiau šįvakar – iš meilės Andželui – daugelis miško darbininkų praleido vakarienę. Jie visą vakarą sekė paskui plaukiančius rąstus, kol tamsa galiausiai nuvarė juos nuo upės, – ne tik tamsa, bet ir vis aiškesnis suvokimas, kad nė vienas iš jų nežino, ar atidaryta Negyvėlės užtvanka. Iš upės įlankos, esančios žemiau Tvisted Riverio miestelio, rąstai – o tarp jų tikriausiai ir Andželas – jau galėjo būti nuplaukę į Pontuko vandens telkinį, nebent Negyvėlės užtvanka būtų uždaryta. O jeigu abi – ir Pontuko, ir Negyvėlės – užtvankos atdaros, jaunojo kanadiečio lavoną visaip vartaliodama turbūt jau neša Androskogino upės srovė. Kečumas geriau už visus žinojo, jog ten Andželą vargu ar pavyktų surasti.

Virėjas suprato, kada rąstų plukdytojai liovėsi ieškoję, – pro virtuvės duris, į kurias buvo įstatytas tinklelis nuo vabzdžių, jis girdėjo, kaip jie į namo sieną atremia savo kartis. Keli pavargę ieškotojai ir patamsyje surado kelią į valgyklą; virėjui širdis neleido jų išvaryti. Samdomos pagalbininkės jau buvo išėjusios namo – likusi tik indėnė indų plovėja, kuri daugumą vakarų užsibūdavo iki vėlumos. Virėjas sunkiai ištariama pavarde, Dominikas Bačiagalupas, – arba tiesiog „Virėjukas“, kaip jį paprastai vadindavo miško darbininkai, – paruošė vyrams vėlyvą vakarienę, ją į stalą patiekė jo dvylikametis sūnus.

– Kur Kečumas? – paklausė berniukas tėčio.

– Jam turbūt tvarko ranką, – atsakė virėjas.

– Neabejoju, kad jis alkanas, – tarė berniukas, – bet Kečumas – kietas riešutėlis.

– Stebėtinai kietas, kaip toks girtuoklis, – linktelėjo Dominikas, bet iš tikrųjų jis galvojo, jog Kečumas gal nepakankamai kietas, kad tai ištvertų. Virėjas baiminosi, kad Kečumui, ko gero, bus sunkiausia išgyventi Andželo Poupo netektį, nes tas miško ruošos veteranas buvo priglobęs jaunąjį kanadietį po savo sparnu. Jis rūpinosi tuo berniokėliu, ar bent jau stengėsi rūpintis.

Kečumo barzda ir plaukai buvo juodut juodutėliai – juodai juodos medžio anglių spalvos, juodesni už juodosios meškos kailį. Jaunystėje Kečumas buvo vedęs – ir ne vieną kartą. Dabar jis nepalaikė jokių ryšių su užaugusiais ir jau savo keliais einančiais vaikais. Kečumas ištisus metus gyvendavo viename iš barakų arba kuriame nors iš kelių nutriušusių viešbučių, jei ne savotiškame savo namelyje ant ratų – pikapo kėbule, kur kartais kone mirtinai sušaldavo tomis žiemos naktimis, kai nusmigdavo visiškai nusigėręs. Tačiau Andželą Kečumas saugojo nuo alkoholio – ir dar žiūrėjo, kad vyresnės moterys, kurių netrūko vadinamojoje šokių salėje, nelįstų prie jaunojo kanadiečio.

– Tu dar per jaunas, Andželai, – kartą girdėjo virėjas Kečumą sakant vaikinukui. – Be to, nuo tų damų gali kuo nors užsikrėsti.

Kečumas turbūt žino, ką šneka, tada pagalvojo virėjas. Dabar Dominikas suprato, kad Kečumas jiems plukdant rąstus nukentėjo labiau, ne tik susilaužė riešą.

Atrodė, kad nepaliaujamas virėjo namo virtuvėje stovinčios dujinės viryklės – senos Garlando viryklės su dviem orkaitėmis, aštuoniais degikliais ir viršuje pritvirtintu nuo liepsnos pajuodusiu kepintuvu – šnypštimas ir kontrolinių lempučių bliksėjimas puikiai pritinka prie sielvartingo vėlyvą vakarienę valgančių miško darbininkų dūsavimo. Pradingęs vaikinukas, kurį jie kadaise priglaudė kaip kokį atklydusį naminį gyvulėlį, buvo juos tiesiog apžavėjęs. Jis buvo apžavėjęs ir virėją. Žiūrėdamas į tą neįprastai linksmą paauglį virėjas gal tardavosi matąs būsimą savo dvylikamečio sūnaus inkarnaciją, – nes Andželas visada atrodė draugiškai nusiteikęs, nuoširdžiai smalsus, niekad nebūdavo taip užsisklendęs savyje ir paniuręs kaip keli kiti jo amžiaus vaikinai tokiame varganame, nykstančiame miesteliūkštyje kaip Tvisted Riveris.

Visa tai kėlė nuostabą, juoba kad atklydęs vaikinukas sakėsi neseniai pabėgęs iš namų.

– Tu italas, ar ne? – kažkada paklausė tą berniuką Dominikas Bačiagalupas.

– Aš ne iš Italijos, itališkai nekalbu – juk negali sakytis esąs italas, jei esi kilęs iš Toronto, – atsakė Andželas.

Virėjas prikando liežuvį. Dominikas šį tą žinojo apie Bostono italus; kai kurie iš jų, regis, vis ginčijosi, ar jie tikri italai. Be to, virėjas žinojo, kad Andželas senojoje tėvynėje tikriausiai būtų buvęs Angelo . (Kai Dominikas buvo mažas, mama jį vadindavo Angelù – tas vardas, tariamas sicilietiškai, skambėdavo kaip An-ge-LŪ.)