Джон Ирвинг: Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

– Garantuoju, čia nėra nė vienos kiaulės, – pasakojau. – Garantuoju, kad pusę jų jis suvalgė – per kelias dienas. Žinot, prisirijo! O kas liko, pardavė. Buvo susitaupęs pinigų – kaip tik šitam atvejui.

– Kokiam atvejui? – paklausė kažkoks skeptikas. – Jeigu Paršelio čia nėra, tai kur jis?

– Jeigu jis visą naktį buvo lauke, – pridūrė kitas, – tai mirtinai sušalo .

– Jis Floridoj, – paaiškinau. – Nebedirba, – pasakiau taip paprastai, lyg tai būtų buvęs faktas . – Apsidairykit! – sušukau. – Kam gi jis leido pinigus? Susitaupė gerą pluoštą. Padegė savo kiaulidę, – pasakiau, – kad mums pridarytų vargo. Pagalvokit, kiek mes jam pridarėm vargo, – pridūriau ir pamačiau, kad visi apie tai galvoja – bent jau tai buvo tiesa. Žiupsnelis tiesos nekenkia jokiam pasakojimui. – Tai štai, – užbaigiau. – Jis mums atsimokėjo – aiškus dalykas. Visą naktį išlaikė mus ant kojų.

Tai mus, Priešakinės gatvės vaikus, privertė susimąstyti, ir šią susimąstymo akimirką aš pradėjau savo pirmą redagavimo veiksmą – norėjau pagerinti pasakojimą, padaryti įtikinamesnį. Žinoma, svarbiausia buvo išgelbėti Paršelį Snidą, bet ką gi nekalbantis žmogus gali veikti Floridoje ? Pamaniau, kad Floridoje ūkinės veiklos zonų įstatymai griežtesni negu pas mus, Naujajame Hampšyre, ypač kiaulininkystės atžvilgiu.

– Žinote, – tariau, – aš garantuoju, kad jis mokėjo kalbėti – visada. Jis turbūt europietis , – nusprendžiau. – Nes kas čia per pavardė – Snidas ? Ir šitose vietose jis atsirado kažkada per karą, ar ne? Žodžiu, kad ir kokia jo gimtoji kalba, jis ja kalba visai gerai. Tik nė kiek neišmoko mūsų kalbos. Su kiaulėm jam kažkaip sekėsi geriau. Gal kad buvo draugiškesnės , – pridūriau galvodamas apie mus visus. – O dabar jis susitaupė kelionei namo. Tai va kur jis! – tariau. – Ne Floridoje – jis sugrįžo į Europą !

– Bravo Paršelis, – kažkas pasidžiaugė.

– Saugokis, Europa, – kažkas bandė pajuokauti.

Pavydėdami įsivaizdavome, kaip Paršelis Snidas paspruko – kaip jis ištrūko iš šiurpinančios miestelio gyvenimo vienatvės (ir fantazijų), gresiančios mums visiems. Bet sugrįžus vyrams aš susidūriau su skeptišku visuomenės požiūriu į prasimanytas istorijas.

– Irvingas mano, kad Paršelis Snidas Europoje, – pasakė vadui vienas iš Priešakinės gatvės berniukų.

– Jis gi čia atsirado kažkada per karą, ar ne, sere? – paklausiau vado, žiūrinčio į mane taip, lyg būčiau buvęs pirmoji auka , ištraukta iš gaisravietės.

– Paršelis Snidas čia gimė, Irvingai, – paaiškino man vadas. – Jo motina buvo pusprotė, ją partrenkė mašina, važiuojanti prieš eismą aplink parko estradą. Paršelis gimė Vandens gatvėj, – pasakė mums vadas. Vandens gatvė, kaip aš puikiausiai žinojau, kerta Priešakinę – visai sava.

Taigi, pagalvojau, Paršelis vis dėlto Floridoje. Pasakojimui reikia, kad įvyktų geriausia, kas gali įvykti (arba blogiausia, jeigu turi tokį tikslą), bet vis dėlto tai turi būti įtikinama.

Kai anglys atvėso tiek, kad per jas buvo galima vaikščioti, vyrai ėmė jo ieškoti: atrasti buvo vyrų darbas, juk tai įdomiau negu laukti – ši užduotis teko paaugliams.

Po kurio laiko mane pasikvietė vadas.

– Irvingai, – tarė jis, – kadangi tu manai, kad Paršelis Snidas Europoj, tai gal galėtum išnešti iš čia va šitą .

Pašalinti šį susitraukusį žmogaus degėsį nebuvo didelio vargo – apipyliau vandeniu brezentą ir nutempiau ant jo kūną, nepaprastai lengvą, pirma ilguoju, o paskui trumpuoju kobiniu. Suradome ir visas aštuoniolika jo kiaulių. Tačiau net ir šiandien įsivaizduoju jį Floridoje, o ne pasilikusį tame neįmanomai mažame nuodėgulyje, kurį ištraukiau iš pelenų.

Aišku, senelei papasakojau paprastą tiesą, tik nuobodžius faktus.

– Paršelis Snidas žuvo naktį tame gaisre, močiut, – pasakiau jai.

– Vargšas ponas Snidas, – tarė ji. – Kokios siaubingos aplinkybės privertė jį gyventi tokį laukinį gyvenimą?!

Vėliau suvokiau, kad rašytojo užduotis – įsivaizduoti ir kaip galima išgelbėti Paršelį Snidą, ir sukelti gaisrą, kuriame jis pražus. Tai suvokiau daug vėliau – bet anksčiau, negu senelę perkraustė į prieglaudą, kai ji dar prisiminė, kas buvo Paršelis Snidas, – kai senelė manęs paklausė: „Kodėl gi, dėl Dievo meilės, tu tapai rašytoju ?“

Kaip minėjau, buvau „jos sūnelis“, ir ji nuoširdžiai nerimavo dėl manęs. Galbūt studijuodama literatūrą įsitikino, kad būti rašytoju – destruktyvus, įstatymus laužantis užsiėmimas. Tad aš jai papasakojau viską apie tą gaisro naktį, apie tai, kaip įsivaizdavau, kad jeigu būčiau pakankamai gerai prasimanęs – jeigu būčiau sugalvojęs ką nors pakankamai panašaus į tiesą, – būčiau (tam tikra prasme) išgelbėjęs Paršelį Snidą. Bent jau būčiau išgelbėjęs jį iki kito gaisro – sukelto mano paties.

Na, mano senelė yra jankė – ir seniausia gyva moteris, baigusi anglakalbę literatūrą Velzlyje. Įmantrūs atsakymai, ypač estetinio pobūdžio, – ne jai. Jos velionis vyras, mano senelis, dirbo avalynės versle ir rūpinosi tuo, ko žmonėms tikrai reikia – praktine kojų apsauga. Bet aš vis tiek tvirtinau senelei, kad jos gerumo Paršeliui Snidui nepraleidau nepastebėjęs ir kad tai, kartu su Paršelio Snido ypatinga, bejėgiška lemties skirta padėtimi ir to gaisro naktimi, atvėrusia man potencialias vaizduotės galias... ir taip toliau. Senelė mane nutraukė.

Veikiau iš gailesčio nei iš apmaudo ji patapšnojo man per ranką ir papurtė galvą.

– Džoni, vaikeli , – tarė ji. – Kaip kažin ką, būtum išvengęs daugelio keblumų , jeigu būtum bent šiek tiek padoriau elgęsis su juo, kai buvo gyvas.

O kad jau ne, tai aš suvokiu, jog rašytojo užduotis – užkurti gaisrą Paršeliui Snidui ir stengtis išgelbėti jį – vis iš naujo, ir taip be galo.

1 Phillips Exeter Academy – prestižinė privati gimnazija.

2 Fifth Business (1970) – garsus kanadiečių rašytojo Robertsono Davieso romanas, pirmoji Deptfordo trilogijos dalis.

VIDINĖ ERDVĖ

Džordžas Ronkersas buvo jaunas urologas universitetiniame mieste – šiais laikais pelninga padėtis: tiek jaunosios, tiek senosios koledžų bendruomenės liberalumas be tinkamo išprusimo skleidė stebėtiną venerinių ligų puokštę. Urologui darbo netrūko. Studentų polikliniką užplūdę klientai jį meiliai pravardžiuodavo. „Ronkas Triperionkas“, – sakydavo jie. O žmona jį vadindavo dar meiliau – Tripuku.

Ji buvo vardu Kitė, mokėdavo pajuokauti apie Džordžo darbą ir gebėjo kurti vaizdingas buveines. Buvo architektūros magistrantė, turėjo lektorės statusą ir architektūros studentams dėstė kursą „Vidinė erdvė“.

Tai tikrai buvo jos sritis. Ji be išlygų prisiėmė atsakomybę už visą vidinę erdvę Ronkersų būste. Išgriovė sienas, nuleido vonias, suskliautė tarpdurius, suapvalino kambarius, suovalino langus, žodžiu, vidinę erdvę traktavo kaip iliuziją. „Esmė čia ta, – sakydavo ji, – kad žmonės nepastebėtų, kur vienas kambarys baigiasi ir prasideda kitas: kambario samprata pralaimi erdvės sampratai, negali atskirti ribų...“ Ir taip toliau – tai buvo jos sritis.

Džordžas Ronkersas vaikščiodavo savo name lyg kokiame parke nepažįstamame, bet įdomiame mieste. Erdvės teorijos jam buvo nė motais.

„Šiandien apžiūrėjau merginą su septyniasdešimt penkiom karpom, – būdavo, sakys jis. – Aiškiai reikia operuoti. Nesuprantu, kodėl ji atėjo pas mane . Pirmiau juk reikėjo kreiptis į ginekologę .“