Джон Ирвинг: Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

Po šio šeimos įsibrovimo Bardlongai savaitę kiurksojo po savo saulės skėčiu, tiek pavargę, kad nė vienos plytos nepabaksnojo ir nesutvarkė nė gebenės šakelės, praeinančio vaiko nutrauktos nuo pinučių.

– Ei, Tripuk, – sušnibždėjo Kitė. – O jo stabdžiai nestreikuoja.

„Bardlongas minkštai amortizuoja“, – perskaitydavo Ronkersas ant sunkvežimių visame mieste. Bet nė viena iš tų grubių mašinų nė iš tolo nepriartėjo prie šviežiai išdažyto šaligatvio bortelio palei Bardlongo namą. Bardlongas iš tikrųjų buvo išėjęs į pensiją. Ir Ronkersai negalėjo įsivaizduoti, kad tas žmogus kada nors gyveno kitaip. Net kai jo duona kasdienė buvo stabdžių sistemos ir amortizatoriai, Ronkersams fantazija neišnešė, kad jis būtų su jais kaip nors susijęs.

Kartą Džordžas susvajojo įžūliausią akibrokštą. Jis pasakė Kitei matęs, kaip didžiulis „O jo stabdžiai nestreikuoja“ sunkvežimis visas atsargas išvertė Bardlongo kieme – važiuodamas su plačiai atidarytu dideliu galiniu bortu sumalė veją ir išpylė krūvą žvangančių dalių: stabdžių būgnus, trinkeles, dideles alyvines stabdžių skysčio balas, o elastingi spyruokliniai amortizatoriai sumaitojo gėlių lysves.

– Tripuk... – sušnibždėjo Kitė.

– A?

– Ar tos karpos buvo pačioje makštyje?

– Makštyje, aplink ją, visur...

– Septyniasdešimt penkios! Oi, Tripuk, aš negaliu įsivaizduoti.

Jiedu gulėjo lovoje apšlakstyti besibaigiančios vasaros saulės, kuri rytais vos beprasiskverbdavo pro storą juodojo riešutmedžio lapų pynę, apkėtusią jų langą.

– Žinai, dėl ko man labiausiai patinka čia gulėti? – paklausė Ronkersas žmonos. Ji prisiglaudė prie jo.

– Oi ne, pasakyk...

– Nagi dėl medžio , – tarė jis. – Ko gero, mano pirmoji seksualinė patirtis buvo namelyje medyje, ir čia man tai primena...

– Vėl tu su tuo savo medžiu, – atkirto Kitė. – O gal tas medis tau taip patinka dėl mano architektūros . Arba net dėl manęs , – pridūrė. – O čia tai bent istorija – tiesą sakant, neįsivaizduoju, kad tu tai darytum namelyje medyje – panašiau, kad papasakojo koks nors tavo pasileidęs senas pacientas...

– Na, iš tikrųjų tai buvo pasileidęs jaunas .

– Bjaurus tu, Tripuk. Dieve mano, septyniasdešimt penkios karpos ...

– Kaip tokiai vietai, operacija nelengva.

– Man rodos, tu sakei, kad operavo Tomlinsonas.

– Na taip, bet aš padėjau .

– Paprastai tu juk to nedarai, ką?

– Na ne, bet čia nebuvo paprastas atvejis.

– Tu tikrai bjaurus, Tripuk...

– Grynai medicininis interesas, profesinis noras pažinti. Reikia daug mineralinio aliejaus ir dvidešimt penkių procentų podofilino. Atsargiai prideginti...

– Šūdžiai, – nukirto Kitė.

Bet vasara greitai baigiasi, ir į miestą sugrįžus studentams Ronkersas turėjo daug darbo, tad negalėdavo rytais ilgai vartytis lovoje. Visuose pasaulio kampuose galima atrasti stulbinančią gausybę šlaplės infekcijų, tai mažai žinoma turizmo verslo papildoma lengvata – galbūt didžiausia nežinoma vasaros importo prekė šalyse.

Kas rytą jo laukdavo studentų eilė – vasaros kelionės baigėsi, jie rimtai kimba į darbą, jų šlapinimosi bėdos vis sunkėja.

– Daktare, man rodos, šitą pasigavau Izmire.

– Klausimas, kiek išplito paskui .

– Dalykas tas, – aiškino Ronkersas Kitei, – kad jie iš pirmo požymio puikiausiai žino, kuo užsikrėtė, dažniausiai net ir nuo ko . Bet beveik visi dar kiek nors laukia, kad praeis, – arba užkrečia kitus, kad juos kur galas! – o pas mane ateina tik tada, kai nebegali iškęsti .

Bet Ronkersas labai užjausdavo savo venerinius pacientus ir neversdavo jų pasijusti nugrimzdus nuodėmėse ar gavus pelnytą bausmę – sakydavo, kad jie neturėtų jaustis kalti nei dėl jokių ligų, nei dėl to, iš ko jas gavo. Tačiau griežtai reikalaudavo, kad praneštų užkrato nešiotojai – jeigu ją pažįsta. „Ji gal net nežino“, – sakydavo Ronkersas.

„Mes nebebendraujam“, – atsakydavo jam.

O Ronkersas neatlyždavo: „Betgi ji tiesiog apkrės dar ką nors, o tas dar...“

„Taip jiems ir reikia!“ – sušukdavo pacientas.

„Ne, klausykit, – prašydavo Ronkersas. – Jai tai yra rimtesnis dalykas.“

„Tai jūs ir pasakykit jai, – gindavosi. – Duosiu jos telefoną.“

– Oi, Tripuk ! – surikdavo Kitė. – Kodėl tu nepriverti jų pačių tai padaryti?

– Kaip? – klausdavo Ronkersas.

– Pasakyk, kad negydysi jų. Kad paliksi juos myžti staugiančius!

– Jie tiesiog nueis pas ką nors kitą, – atsakydavo Ronkersas. – Arba paprasčiausiai pasakys man, kad jai jau pranešė, nors iš tikrųjų nepranešė ir nė nesiruošia.

– Betgi koks absurdas – tu skambini kas antrai moteriai visame suknistame mieste.

– Mane pjauna tik skambučiai į kitus miestus.

– Na, tai bent priverstum juos susimokėti už skambučius, Tripuk !

– Kai kurie studentai visai neturi pinigų.

– Tai pasakyk, kad paprašysi jų tėvų sumokėti.

– Iš to išskaičiuojami mokesčiai, Kite. Be to, ne visi jie studentai.

– Baisu, Tripuk. Tiesiog baisu.

– Kiek tu dar aukštinsi šitą nelemtą miegamąją pakylą?

– Man patinka, kai tau reikia pasistengti dėl to, Tripuk.

– Suprantu, bet kopėčios , Dieve...

– Tai juk kaip tavo pamėgtame medyje, argi ne? Kažkas sakė, kad tau tai patinka. O vyras, kuris gauna mane, turi būti sportiškas.

– Šitaip stengdamasis galiu susiluošinti.

– Tripuk! Kam tu dabar skambini?

– Alio? – tarė jis į ragelį. – Laba diena, ar čia panelė Ventvert? A, ponia Ventvert, na... iš tiesų aš norėčiau pasikalbėti su jūsų dukterim , ponia Ventvert. A, jūs neturite dukters? A. Na, tai gal aš norėčiau pasikalbėti su jumis, ponia Ventvert...

– Oi, Tripuk, koks siaubas !

– Čia toks daktaras Ronkersas. Aš esu universiteto ligoninės urologas. Taip, Džordžas Ronkersas. Daktaras Džordžas Ronkersas. Na... labas. Taip, Džordžas . O, Sara, čia tu? Na, Sara...

O pasibaigus vasarai pasibaigė ir Ronkersų vidinės erdvės pertvarka. Kitė nutraukė apdailos darbus ir kibo į dėstytojavimą bei savo mokslus. Kai darbininkai išėjo, išsinešė įrankius ir išardytos sienos neberiogsojo krūvoje Ronkersų kieme, Bardlongui turėjo būti aišku, kad remontas – bent jau šiemet – baigtas.

Riešutmedis tebestovėjo. Galbūt Bardlongas manė, kad per vasaros statybas medžio neliks – jis užleis vietą naujam priestatui. Negalėjo žinoti, kad Ronkersai perstato namą „kviesdami medį vidun“.

Rudenėjant Bardlongo ginčas su juoduoju riešutmedžiu iškilo į paviršių. Senasis Kezleris neklydo. Džordžas ir Kitė nujautė tai pirmą vėsią, vėjuotą rudens naktį. Jiedu gulėjo ant miegamosios pakylos, medžiui sūkuriuojant aplink, pro šalį krentant gelstantiems lapams, ir išgirdo garsą, lyg ant stogo būtų nukritęs mažas boulingo kamuolys, šlaitu nubildėjęs žemyn ir pataikęs į laštaką.

– Tripuk...

– Tai tik sumautas riešutas! – tarė Ronkersas.

– Garsas buvo kaip kamino plytos, – pasakė Kitė.

Per tą naktį jie žaibiškai kilnojo galvas dar kelis kartus: kai tik riešutą nutraukdavo vėjas arba sėkmingai puldavo voverė – bumbt! – trinktelėdavo jis ir nuriedėdavo – bildu bildu bildu bildu taukšt! – pasibarškėdamas į laštaką.