Джон Ирвинг: Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

Mes signalizavome jam ir šviesomis, ir sirena – aš dabar galvoju, ką jis manė atsidūrus jam už nugaros. Dievą, raudonakę klykiančią pabaisą Paršeliui Snidui prie peties – didįjį visatos ir kosmoso paršą robotą! Vargšas Paršelis Snidas, toks girtas ir suskretęs, kad beveik ne žmogus, netoli namų pasuko nuo kelio, kad mus praleistų, ir mums – Priešakinės gatvės vaikams – jį lenkiant aiškiai girdėjau šūksnius: „Paršeli! Paršeli! Paršeli! Paršeli! KRIU KRIU! KVYYY!“ Man atrodo, ir savo balsą girdėjau.

Mums įsikibus gaisrinės, taip atkraginus galvas, kad medžių šakos virš to siauro kelio tarsi klostė žvaigždes juodais slenkančiais nėriniais, kiaulių kvapas užleido vietą aitriam degančio kuro dvokui iš pražudytos žoliapjovės, o šį galiausiai nustelbė švarus sūrus vėjas nuo jūros.

Tamsoje važiuodami atgal pro kiaulidę, pastebėjome stebėtinai jaukų žibalinės lempos švytėjimą Paršelio Snido garde. Jis saugiai parsigavo namo. Bene jis ten sėdi ir skaito? – stebėjomės. Ir aš vėl išgirdau urzgimą, žviegimą, kriuksėjimą – mūsų grynai gyvulišką bendravimą su juo.

Tą naktį, kai užsidegė jo tvartas, labai nustebome.

Stratamo savanoriai buvo įpratę galvoti apie Paršelio Snido fermą kaip apie neišvengiamą dvokiančią griuveną kelyje iš Ekseterio į paplūdimį – šiltais vasaros vakarais smirdantį pakelės objektą, pro jį važiuojant pasigirsdavo privalomos dejonės. Žiemą virš Paršelio gardo iš krosnies pro vamzdį nuolat pūkšdavo dūmai, o lauko aptvaruose, monotoniškai trepsėdamos po mėšlino sniego pliurzę, jo kiaulės kvėpuodavo garų kamuoliukais tarsi gyvi žaizdrai. Sirenos kaukimas jas išbaidydavo. Naktį grįždami iš kokio nors užgesinto gaisro ir važiuodami pro Paršelio Snido buveinę, neatsispirdavome pagundai įjungti sireną. Labai jau būdavo įdomu įsivaizduoti, kiek žalos pridaro tas garsas: panika apima kiaules, išsigąsta pats Paršelis, visi jie glaustosi vieni prie kitų kimiai žvygaudami, siekdami bandos globos.

Tą naktį, kai degė Paršelio Snido ferma, mes, Priešakinės gatvės vaikai, įsivaizdavome smagų, nors kiek ir silpnagalvišką reginį. Pajūrio kelyje, žybsint šviesoms, visa gerkle staugiant sirenai, varančiai iš proto tas kiaules, mes buvome pakilios nuotaikos ir žarstėmės kiauliniais juokais: įsivaizdavome, kad gaisras kilo, kai jie ten gerdami ūžavo, Paršelis su savo paršais, Paršelis vieną kiaulę kepė (ant iešmo), o su kita šoko, ir kažkuris paršas užpakaliu atsirėmęs į krosnį nusvilo uodegą, parvertė bufetą, o kiaulė, su kuria Paršelis šokdavo daugumą vakarų, buvo suirzusi, nes Paršelis šoko ne su ja ... Tačiau atvažiavę pamatėme, kad šis gaisras – ne poūžis, tai netgi ne blogo poūžio galas. Tai buvo didžiausias gaisras, kokį mes, Priešakinės gatvės vaikai, ir netgi Stratamo savanoriai veteranai, kada nors buvome matę.

Žemos šoninės kiaulidės pašiūrės atrodė susprogusios, o gal jų skardiniai stogeliai išsilydę. Tvarte nebuvo nieko, kas nedega, – ten buvo malkų krosniai, buvo šieno, aštuoniolika kiaulių ir Paršelis Snidas. Ir dar visas tas žibalas. Be to, daugumoje kiaulidės gardų žliugsėjo poros pėdų gylio mėšlo sluoksnis. Ir vienas iš Stratamo savanorių veteranų man sakė: „Kai gerai įkaista, dega ir šūdas.“

Įkaito gerai. Gaisrines mašinas kelyje turėjome patraukti toliau – bijojome, kad tokiame karštyje naujas dažų sluoksnis arba naujos padangos nueis pūslėmis. „Nėra ko veltui švaistyti vandenį“, – pasakė mūsų vadas. Mes apipurškėme medžius už kelio, apipurškėme mišką už kiaulidės. Naktis buvo be vėjo, speiguota, sniegas sausas kaip talko milteliai. Apipurkšti medžiai tuoj pat aplipo varvekliais ir ėmė traškėti. Vadas nusprendė leisti ugniai išdegti – šitaip mažiau liksią šlamšto. Dėl didesnio dramatizmo galėčiau sakyti, kad girdėjome žviegimą, girdėjome, kaip pučiasi ir sproginėja kiaulių žarnos, arba, dar anksčiau, – kaip kiaulės daužo kanopomis gardų duris. Bet mums atvažiavus šie garsai jau buvo nuščiuvę, virtę praeitimi, juos galėjome tik įsivaizduoti.

Štai rašytojo pamoka: patirti, kad mūsų įsivaizduojami garsai gali būti aiškiausi, skardžiausi iš visų. Mums atvažiavus net Paršelio mašinos padangos buvo sutrūkusios, benzino bakas susprogęs, priekinis stiklas įgriuvęs. Kadangi nematėme, galėjome tik spėlioti, kokia tvarka visa tai vyko.

Atsistojus per arti prie kiaulidės nuo karščio raitėsi blakstienos, o skystis po vokais deginamai kaito. O atokiau persmelkdavo žiemos nakties šaltis, traukiamas liepsnų. Nuo vandens, prisilaisčiusio iš žarnų, apledėjo pajūrio kelias, ir (apie vidurnaktį) prireikė pagalbos nuo kelio nuslydusiam vyriškiui su Texaco emblema ant kepurės ir kailine striuke. Jis buvo girtas, su moterimi, kuri atrodė jam per jauna, – o gal tai buvo jo duktė. „Paršeli! – suriko Texaco vyras. – Paršeli! – šaukė jis į liepsnas. – Jeigu esi ten, Paršeli, asile tu, nešk muilą!“

Iki kokių dviejų nakties kitų garsų nebuvo, tik kartkarčiais dzingtelėdavo persikreipdama stogo skarda, tarsi vaduodamasi iš kiaulidės. Apie antrą stogas įkrito – tyliai šlamštelėjo. Trečią nebeliko stovinčių sienų. Iš aplinkui tirpstančio sniego susidarė ežerėlis, regis, kylantis visose gaisro pusėse, beveik pasiekęs anglių krūvą. Tirpo vis daugiau sniego ir jis ėmė gesinti gaisrą iš apačios.

O ką mes užuodėme? Tą vidurvasarį įšutusio tvarto kiemo kvapą, su juo besipjaunantį į sniegą sukritusių pelenų aitrumą, be atvangos skrundantį mėšlą – įsivaizduojamą kumpį arba keptą kiaulieną. Kadangi vėjo nebuvo ir mes nesistengėme užgesinti gaisro, nuo dūmų nenukentėjome. Priešaušriu vyrai (kitaip sakant, veteranai) mus, paauglius, valandai paliko prižiūrėti gaisravietės. Taip vyrai daro, kai dirba kartu su paaugliais: dirba tai, ką nori dirbti, o paaugliams palieka pasirūpinti tuo, kuo patys nenori rūpintis. Vyrai sakė išgersią kavos, bet grįžo atsiduodantys alumi. Tada ugnis buvo jau tokia žema, kad ją ėmėmės dvisinti vandeniu. Šį procesą pradėjo vyrai, o kai įkyrėjo, perdavė mums, paaugliams. Vos prašvitus vyrai vėl išvažiavo – sakė, papusryčiauti. Šviesoje atpažinau keletą savo bendražygių – Priešakinės gatvės vaikų.

Nesant vyrų, vienas iš Priešakinės gatvės vaikų pradėjo tai – iš pradžių labai tyliai. Gal tai buvau aš. „Paršeli, Paršeli“, – pašaukė vienas iš mūsų. Iš dalies todėl ir esu rašytojas, kad prijaučiau šitam mūsų impulsui, – manęs niekada netraukdavo tai, ką nerašytojai vadina geru ir blogu „skoniu“.

„Paršeli! Paršeli! Paršeli! Paršeli! KRIU KRIU! KVYYY!“ – šaukėme. Kaip tik tada ir supratau, kad komedija – tiesiog viena iš užuojautos formų. Ir tada tai užsimezgė – aš pradėjau savo pirmąjį apsakymą.

– Šūdas, – tariau aš, nes visi Stratamo savanoriai kiekvieną sakinį pradėdavo žodžiu „šūdas“. – Šūdas, – tariau. – Paršelio Snido čia nėra. Jis kuoktelėjęs, – pridūriau, – betgi ne šitoks beprotis.

– Jo sunkvežimis čia, – pasakė vienas skurdesnės vaizduotės Priešakinės gatvės vaikas.

– Jam tiesiog įgriso kiaulės, – kalbėjau aš. – Jis išvažiavo iš čia, aš žinau. Jam viskas va taip įgriso. Tikriausiai viską suplanavo – ir jau prieš keletą savaičių.

Per stebuklą jie susidomėjo. Tiesa, turėjome ilgą naktį. Bet kas galėjo patraukti Stratamo savanorių dėmesį kalbėdamas beveik bet ką . Bet aš jaučiau artėjančio išsigelbėjimo jaudulį – pirmą kartą.