Джон Ирвинг - Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

Mes, Priešakinės gatvės vaikai, prisėlindavome prie jo, kai jis liedavo atmatas savo kiaulėms, – užklupdavome jį iš už gyvatvorių, iš verandų, iš už stovinčių automobilių, iš garažų ir iš po rūsių dangčių. Šokdavome prie jo (niekada ne per arti) ir sužvigdavome: „Paršeli! Paršeli! Paršeli! Paršeli! KRIU KRIU! KVYYY!“ Ir kaip kiaulė – supanikavęs, padrikai blaškydamasis, be proto persigandęs – Paršelis Snidas imdavo žviegti ant mūsų, tarsi būtumėm suvarę į jį skerdiko peilį, riaumodavo KRIU KRIU! – tarsi būtų prigavęs mus, bandančius paskersti jį miegantį.

Nemoku pamėgdžioti tų jo garsų – buvo siaubingi, visi mes, Priešakinės gatvės vaikai, rėkdami bėgdavome slėptis. Siaubui praėjus, nekantriai laukdavome, kada jis vėl atvažiuos. Atvažiuodavo dukart per savaitę. Koks smagumas! Ir, ko gero, kas savaitę mano senelė jam sumokėdavo. Išeidavo už namo, kur sustodavo jo sunkvežimis – kur dažnai išgąsdindavome jį ir palikdavome šnarpščiantį, – ir sakydavo: „Laba diena, pone Snidai!“

Paršelis Snidas bemat pasidarydavo kaip vaikas – apsimesdavo užsiėmęs, būdavo graudžiai drovus ir nepakeliamai nerangus. Kartą jis užsidengė veidą rankomis, bet rankos buvo aptrauktos kavos tirščiais, kitą kartą stengiantis nusigręžti nuo senelės jam taip staiga susipynė kojos, kad pargriuvo prie pat jos.

„Malonu matyti jus, pone Snidai, – sakydavo senelė, nė truputėlio nesiraukydama nuo jo dvoko. – Tikiuosi, vaikai jūsų neužgaulioja, – sakydavo. – Žinokit, jums nėra ko pakęsti jų užgauliojimų“, – pridurdavo. O tada sumokėdavo jam ir įsižiūrėdavo pro lentas į kėbulą, kur jo kiaulės žvėriškai puldavo prie naujų atmatų – o kartkarčiais ir viena kitą, – ir tardavo: „Kokios gražios kiaulytės! Ar tai jūsų nuosavos kiaulės, pone Snidai? Ar čia jauniklės? Ar tos pačios kaip aną savaitę?“ Bet kad ir kaip entuziastingai domėjosi kiaulėmis, atsakymo iš Paršelio Snido niekaip neištraukdavo. Jis klupdavo, parpuldavo, stamalinėdavo aplink ją, nebelabai galėdamas suturėti pasitenkinimą, kad senelė aiškiai gėrisi jo kiaulėmis, kad netgi gėrisi (visa širdimi!) juo pačiu . Jis jai švelniai paurgzdavo.

Žinoma, jai sugrįžus į namą, Paršeliui Snidui varant sunkvežimį atbulą iš keliuko, mes, Priešakinės gatvės vaikai, vėl jį užklupdavome, išdygdavome abipus sunkvežimio ir priversdavome žviegti iš baimės, šnarpšti su ginties įniršiu ir Paršelį, ir jo kiaules.

– Paršeli! Paršeli! Paršeli! Paršeli! KRIU KRIU! KVYYY!

Jis gyveno Stratame – palei kelią iš mūsų miesto prie vandenyno, už kokių aštuonių mylių. Aš išsikėliau (su tėvu ir motina) iš senelės namo (prieš sueinant septyneriems metams, kaip jau minėjau). Kadangi tėvas dirbo mokytoju, persikėlėme į akademijai1 priklausantį būstą – tada tai buvo berniukų mokykla, – tad mūsų atmatas (kartu su neorganinėmis šiukšlėmis) paimdavo mokykla.

* * *

Dabar man norėtųsi pasakyti, kad užaugęs suvokiau (apgailestaudamas) vaikų žiaurumą ir įstojau į kokią nors pilietinę organizaciją, besirūpinančią tokiais žmonėmis kaip Paršelis Snidas. Negaliu to pasakyti. Mažų miestų kodeksas paprastas, bet platus: leidžiama daug formų kvailybės, o daug formų žiaurumo ignoruojama. Paršelis Snidas buvo toleruojamas – jis visą laiką buvo savimi ir gyveno kaip kiaulė. Jis buvo toleruojamas kaip koks nekenksmingas gyvuliukas, o vaikai jam pataikavo – netgi skatino būti kiaule.

Žinoma, paūgėję mes, Priešakinės gatvės vaikai, supratome, kad jis protiškai atsilikęs, ir po truputį sužinojome, kad mėgsta išgerti. Lentomis apmuštas sunkvežimis, dvokiantis kiaulėmis, atliekomis arba blogiau nei atliekomis, linguodavo per miestą visus tuos metus, kai aš ten augau. Tai buvo leidžiama, buvo suteikta erdvės ir už miesto – kelyje į Stratamą. Čia tai miestelis, tas Stratamas! Ar yra kas nors provincialesnio miestelių gyvenime už polinkį šaipytis iš mažesnių miestelių? Stratamas – tai ne Ekseteris (nors ir Ekseteris ne kažin kas).

Robertsono Deiviso romane „Penktasis vaidmuo“2 apie Deptfordo miestelio žmones rašoma: „Mes buvome rimti žmonės, mūsų bendruomenėje nieko netrūko, ir mes nė trupučio nesijautėme prastesni už didesnius miestus. Tačiau mes su pašaipia užuojauta žiūrėjome į Boulz Kornersą, esantį už keturių mylių, turintį šimtą penkiasdešimt gyventojų. Mums atrodė, kad Boulz Kornerso gyventojai – beviltiški provincialai.“

Mums, Priešakinės gatvės vaikams, Stratamas buvo Boulz Kornersas – „beviltiškai provincialus“. Kai man buvo penkiolika ir užsimezgė mano ryšiai su akademija, – ten buvo mokinių iš užsienio, iš Niujorko, net iš Kalifornijos, – jaučiausi tiek pranašesnis už Stratamo gyventojus, kad dabar stebiuosi, jog įstojau į Stratamo ugniagesių savanorių komandą, neprisimenu, kaip . Prisimenu, kad Ekseteryje lyg ir nebuvo ugniagesių savanorių komandos, – matyt, Ekseteris turėjo kitokių ugniagesių. Į Stratamo savanorius įstojo keletas Ekseterio gyventojų – gal jausdami poreikį būti kokiais nors savanoriais? Ko gero, mūsų panieka Stratamo žmonėms buvo tokia beribė, kad manėme, jog jiems negalima patikėti gesinti savo gaisrų.

Akivaizdu, jaudino ir tai, kad, be griežtos mokyklos gyvenimo rutinos, priklausai dariniui, kuris tave gali pašaukti patarnauti be jokio išankstinio perspėjimo: tai tas signalizacijos įtaisas širdyje – vėlai vakare suskambantis telefonas, kvietimas į pavojų, kaip signalas gydytojui, sugriaunantis tvarkingą vienatvę ir saugumą skvošo aikštelėje. Tai leido mums, Priešakinės gatvės vaikams, pasijausti svarbiems, vos paūgėjusiems suteikė statusą, kurį paaugliams gali sukurti tik katastrofos.

Per visus buvimo ugniagesiu metus neišgelbėjau nė vieno žmogaus – netgi jokio naminio gyvūnėlio. Nė karto neįkvėpiau dūmų, nė karto neapdegiau, nė karto nemačiau žmogaus, krentančio į pražūtį. Sunkiausi būna miško gaisrai, aš gesinau tik vieną ir tik periferijoje. Vienintelį sužeidimą – „kovoje“ – patyriau, kai kitas ugniagesys metė siurblį į sandėlio kambarį, kuriame ieškojau savo beisbolo kepurės. Siurblys pataikė man į veidą, ir kokias tris minutes iš nosies bėgo kraujas.

Hampton Biče kartkarčiais kildavo nemenkų gaisrų (vieną naktį darbo netekęs saksofonininkas, sakoma, vilkėdamas rausvu smokingu, mėgino sudeginti kazino), bet į didelį gaisrą mus kviesdavo tik iš bėdos. Kilus aštuonių ar dešimties balų gaisrui, Stratamą, atrodo, šaukdavo paskutinį – tai veikiau būdavo kvietimas pasižiūrėti reginio, o ne šaukimas į kovą. O pačiame Stratame gaisrai būdavo arba per klaidą, arba beviltiški. Vieną vakarą ponas Skalis, skaitiklių tikrintojas, uždegė savo universalą įpylęs į karbiuratorių degtinės – mat, sakė, automobilis niekaip neužsivedė. Kitą vakarą suliepsnojo Granto galvijų tvartas, bet visos karvės – ir kone visas šienas – buvo išgelbėtas prieš mums atvykstant. Nebuvo ko daryti, tik leisti tvartui sudegti ir laistyti jį žarna, kad nuo žarijų neužsidegtų šalia stovintis gyvenamasis namas.

Tačiau auliniai batai, sunki kieta kepurė (su tau skirtu numeriu), blizgantis juodas apsiaustas – ir nuosavas kirvis! – tai buvo malonu, nes simbolizavo suaugusiojo atsakomybę pasaulyje, kuriame mes buvome laikomi (dar) per jaunais gerti. Ir vieną vakarą, būdamas šešiolikos, aš važiavau pajūrio keliu gaisrine mašina, lekiančia gesinti gaisro vasarnamyje prie paplūdimio (paaiškėjo, kad ugnį sukėlė vaikai, kepsninės skysčiu susprogdinę žoliapjovę), ir štai – vingiuodamas keliu savo dvokiančiu sunkvežimiu, kliudydamas mūsų svarbiam žygiui, taip pat laisvas nuo pilietinės (ir visokios kitokios) atsakomybės kaip bet kuri kiaulė – girtas vairuoja Paršelis Snidas, traukiantis namo su atmatomis savo ėdriems draugams.