Джон Ирвинг: Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

– Šitas su savim nusinešė voverę, – tarė Ronkersas.

– Na, – pasiguodė Kitė, – bent jau nesupainiosi su plėšiku. Labai jau aiškus garsas.

– Kaip plėšikui išmetus įsilaužimo įrankius, – atsakė Ronkersas.

Bumbt! Bildu bildu bildu bildu taukšt!

– Kaip ant stogo nušautas plėšikas, – atsiduso Kitė.

– Mes priprasim, neabejoju, – tarė Ronkersas.

– Na, Tripuk, man atrodo, Bardlongui sunkiai sekasi prisitaikyti.

Rytą Ronkersas pastebėjo, kad Bardlongo namo stogas skalūninis, daug nuožulnesniu šlaitu negu jo. Bandė įsivaizduoti, su kokiu garsu riešutai krenta ant Bardlongo stogo.

– Bet tame name tikrai yra mansarda, – tarė Kitė. – Garsas tikriausiai prislopęs.

Ronkersas negalėjo įsivaizduoti, kad graikinio riešuto, trinktelėjančio į skalūninį stogą ir paskui nuriedančio į laštaką, garsas būtų kaip nors „prislopęs“.

Spalio viduryje riešutai krito bauginamai atkakliai. Ronkersas galvojo apie būsimą pirmą lapkričio audrą kaip apie gresiantį žaibo karą. Kitė išėjo sugrėbti nukritusių riešutų į krūvą ir išgirdo, kaip virš galvos atitrūkęs riešutas skrodžia tankią lapiją. Ji nusprendė nekelti akių – įsivaizdavo bjaurią mėlynę tarpuakyje ir smūgį pakaušiu į žemę. Susirietė dvilinka ir susiėmė galvą rankomis. Riešutas vos vos nepataikė į atkištą stuburą – šveitė per inkstą. Paukšt!

– Skaudėjo , Tripuk, – pasiskundė.

Bardlongas visas švytėdamas stovėjo po pavojinguoju medžiu ir žiūrėjo, kaip Ronkersas guodžia žmoną. Kitė jo ten nebuvo pastebėjusi. Buvo užsidėjęs storą Alpių skrybėlę su nutriušusia plunksna – lyg būtų pasiėmęs išmestą Kezlerio.

– Man ją davė Kezleris, – tarė Bardlongas. – Aš prašiau šalmo. – Jis arogantiškai stovėjo kieme, iškėlęs grėblį kaip beisbolo lazdą, laukdamas, kol medis svies jam riešutą. Šiai temai pasirinko tobulą momentą – Kitė ką tik sužeista, dar apsiašarojusi.

– Jūs kada nors girdėjot, kaip šitie daiktai duoda per skalūninį stogą? – paklausė Bardlongas. – Kitą kartą, kai bus bekrentanti visa krūva, pakviesiu jus. Apie trečią nakties.

– Taip, čia yra problema, – pritarė Ronkersas.

– Bet medis toks gražus, – bandė ginti Kitė.

– Čia jau, žinoma, jūsų problema, – atsainiai, linksmai išpyškino Bardlongas. – Jeigu aš šį rudenį turėsiu tokių pat rūpesčių su laštakais kaip pernai, galbūt paprašysiu jus pašalinti tą jūsų medžio dalį, kuri yra virš mūsų nuosavybės, o su likusia galit elgtis kaip tinkami.

– Kokių rūpesčių su laštakais? – paklausė Ronkersas.

– Tikriausiai tas pats atsitiks ir jūsų laštakams, neabejoju...

– Kas atsitiks? – paklausė Kitė.

– Jie prisigrūda tų prakeiktų riešutų, – paaiškino Bardlongas. – O vis lyja ir lyja, ir laštakai neveikia, nes užsikimšę riešutais, tada vanduo žliaugia namo šonu, varva pro langus ir užlieja rūsį. Štai ir viskas.

– O.

– Kezleris atnešė man mazgotę. Bet, suprantat, jis buvo vargšas senas užsienietis, – atviravo Bardlongas, – ir su juo nesinorėjo kaip nors teistis. Suprantat.

– O, – tarė Kitė. Jai nepatiko Bardlongas. Atsainus jo balso linksmumas atrodė taip toli nuo tikrųjų minčių, kaip amortizatorių prekyba – nuo tų delikačiai padabintų pinučių kieme.

– Oi, man nesunku sugrėbti keletą riešutų, – kalbėjo Bardlongas šypsodamasis, – arba naktį kelis kartus pabusti, pasivaidenus, kad ant stogo krenta sužeisti gandrai. – Truputį patylėjo užkaitęs po senio Kezlerio skrybėle. – Arba vilkėti apsauginę aprangą, – pridūrė. Prieš Kitę nukėlė skrybėlę, ir ji, vos pamačiusi apnuogintą kiek šlakuotą plikę, iškart pasigedo to būdingo viršuje skrodžiamų lapų garso. Bet Bardlongas sugrąžino skrybėlę į vietą. Vienas riešutas pradėjo savo krytį. Kitė ir Džordžas susigūžė rankomis užsidengę galvą, Bardlongas nė nemirktelėjo. Riešutas gana smarkiai trenkėsi į juos skiriančią skalūninę sienelę ir dramatiškai barkštelėjęs suskilo. Buvo kietas ir didelis kaip beisbolo kamuoliukas.

– Rudenį šitas medis, sakyčiau, įdomus, – tarė Bardlongas. – Aišku, mano žmona šiuo metų laiku nė artyn prie jo neina – galima sakyti, kalinė savo kieme. – Jis nusijuokė – burnoje sužybsėjo auksinės plombos iš klestinčios stabdžių sistemų pramonės. – Bet nieko. Grožiui negalima nustatyti kainos, o juk medis tikrai išvaizdus. Vis dėlto vandens padaryta žala , – tarė jis staiga pasikeitusiu balsu, – yra reali žala.

Ronkersas pagalvojo, kad Bardlongas žodžiui „reali“ sugebėjo suteikti teisės termino skambesį.

– Ir jeigu jūs turit pinigų pusei medžio pašalinti, verčiau iš karto pašalinkit visą. Kai jūsų rūsys bus pilnas vandens, bus menki juokai. – Bardlongas ištarė „juokai“ kaip kokį nešvankų žodį; negana to, balso tembras skatino suabejoti, ar protinga apskritai ką nors laikyti juokais.

Kitė pasakė:

– Na, Tripuk, gal užlipk ant stogo ir iššluok riešutus iš laštakų.

– Aišku, aš tam jau per senas, – atsiduso Bardlongas, tarsi būtų troškęs užlipti ant savo stogo.

– Tripuk, tu galėtum iššluoti ir pono Bardlongo laštakus, ar ne? Kokį kartą per savaitę, tik šituo metų laiku?

Ronkersas pažvelgė į aukštai iškilusį Bardlongo stogą, glotnų skalūno paviršių, statų šlaitą. Mintyse sušmėžavo antraštės: gydytojas nukrito nuo ketvirto aukšto! urologui per smegenis trenkė riešutas! karjerą nutraukė medis žudikas!

Ne, Ronkersas suprato momento svarbą – metas buvo tikėtis didesnės pergalės: jis gali laimėti tik pusę. Bardlongas kalbėjo aptakiai, bet aišku, kad buvo apsisprendęs.

– Gal galit parekomenduoti medžių chirurgą? – paklausė Ronkersas.

– Oi, Tripuk ! – sušuko Kitė.

– Nupjausim medį per pusę, – tarė Ronkersas ryžtingai žengdamas prie atsišakojusio kamieno, spardydamas į šalis nukritusių riešutų bombų nuolaužas.

– Sakyčiau, gal va čia, – entuziastingai pasiūlė Bardlongas, be abejo, numatęs tą vietą senų seniausiai. – Žinoma, kainuos , – pridūrė su ankstesniuoju amortizatoriaus rimtumu balse, – tinkamai surišti atsikišusias šakas, kad nenukristų ant mano stogo ( aš tikiuosi, jos smigs kiaurai per tavo stogą, pagalvojo Kitė ). O jeigu kirstumėt visą medį, – aiškino Bardlongas, – sutaupytumėt laiko ir pinigų leisdami jam visam kristi per sienelės liniją – čia yra vietos, matot, iki gatvės...

Virš jų šakojosi medis, aišku, kad išmatuotas medis, seniai tapęs Bardlongo skaičiavimų objektu. Nepagydomas ligonis, pagalvojo Ronkersas, turbūt iš pat pradžių.

– Aš norėčiau pasilikti tą medžio dalį, kuri nedaro žalos jūsų nuosavybei, pone Bardlongai, – pasakė Ronkersas deramai, su šalta distancija. Bardlongas pagarbiai įvertino dalykišką jo toną.

– Aš jums galėčiau suorganizuoti, – tarė Bardlongas, – mat žinau gerą medžių tarnybą. – Kažkodėl „tarnyba“ priminė komandą vyrų, važinėjančių Bardlongo sunkvežimiais. – Jums truputį mažiau kainuotų, – pridūrė jis erzinančio atvirumo tonu, – jeigu leistumėt man tuo pasirūpinti...

Kitė jau žiojosi kažką sakyti, bet Ronkersas ją aplenkė:

– Aš būčiau tikrai dėkingas, pone Bardlongai. O dėl savo laštakų mes jau surizikuosim.

– Šitie langai nauji, – tarė Kitė. – Pro juos nevarvės. Ir anokia čia bėda, jeigu užlies seną rūsį? Dieve, man tai, žinokit, nerūpi...