Джон Ирвинг - Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

Ronkersas pabandė sugrįžti prie Bardlongo kantrios ir siutinamai supratingos šypsenos. Šypsena bylojo: „Taip, aš irgi toleruoju savo žmoną.“ Kitė vylėsi, kad riešutmedis pasipurtys kaip reikiant ir nuo tos krušos jiems visiems suskaus taip, kaip, jos manymu, jie verti.

– Tripuk, – prabilo ji vėliau. – O kas, jeigu vargšas senukas Kezleris pamatys? O juk pamatys, Tripuk. Žinai gi, jis kartkarčiais užsuka. Kaip tu jam paaiškinsi, kodėl išdavei jo medį?

– Aš jo neišdaviau! – atkirto Ronkersas. – Man atrodo, aš išgelbėjau, ką galėjau, leisdamas jam pasiimti savo pusę. Aš negalėjau jo teisiškai sulaikyti. Negi tau neaišku?

– Bet kaip dėl vargšo pono Kezlerio? – paklausė Kitė. – Mudu juk pažadėjome.

– Na, medis čia tebestovės.

– Pusė medžio...

– Geriau negu nieko.

– Bet ką jis pagalvos apie mus? – paklausė Kitė. – Pamanys, kad pritariam Bardlongui – medis trukdo. Pamanys, kad tik laiko klausimas, kada nupjausim kitą dalį.

– Na, Kite, medis tikrai trukdo.

– Man tik įdomu sužinoti, ką tu pasakysi ponui Kezleriui, Tripuk.

– Man nieko nereikės sakyti, – paaiškino jai Ronkersas. – Kezleris ligoninėje.

Ta naujiena ją apstulbino – senukas visada jai darė įspūdį tokiu lyg ir valstietišku tvirtumu. Tokie žmonės gyvens amžinai, argi ne?

– Tripuk... – prabilo ji jau ne taip užtikrintai. – Jis juk išeis iš ligoninės, ar ne? Ir ką tu jam pasakysi, kai jis išeis ir apsilankys pasižiūrėti į savo medį?

– Jis neišeis, – pasakė jai Ronkersas.

– Oi, ne , Tripuk...

Suskambėjo telefonas. Paprastai jis leisdavo atsiliepti Kitei – ji mokėdavo atsikratyti nerimtų skambintojų. Tačiau Kitė buvo paskendusi mintyse apie senąjį Kezlerį su tais odiniais šortais ir liesomis beplaukėmis kojomis.

– Alio, – tarė Ronkersas telefonui.

– Daktaras Ronkersas?

– Taip, – atsakė jis.

– Čia Margaret Brant.

Ronkersas naršė atmintį. Balsas jaunas?

– Hm...

– Jūs bendrabuty palikot žinutę, kad paskambinčiau šituo numeriu, – tarė Margaret Brant. Ir tada Ronkersas prisiminė – peržvelgė sąrašą moterų, kurioms šią savaitę turėjo paskambinti. Pavardės buvo suporuotos su užkrėstų pasismaginimo partnerių pavardėmis.

– Panele Brant... – atsiliepė jis. Kitė it nebylė lūpomis formavo žodžius: kodėl ponas Kezleris niekada neišeis iš ligoninės? – Panele Brant, ar jūs pažįstate tokį jauną vyrą – Harlaną Butą?

Dabar pati panelė Brant virto nebyle, o Kitė sušnypštė:

– Kas? Kas jam yra?

– Vėžys, – sušnibždėjo jis jai.

– Taip. Ką? – tarė Margaret Brant. – Taip, aš pažįstu Harlaną Butą. Paaiškinkit, kas gi yra?

– Aš gydau Harlaną Butą nuo gonorėjos, panele Brant, – pasakė Ronkersas. Ragelyje – jokios reakcijos. – Triperis? – kalbėjo Ronkersas. – Gonorėja? Harlanas Butas serga gonorėja.

– Aš suprantu, ką jūs sakot, – tarė mergina. Jos balsas nuskambėjo atšiauriai – ji darėsi nepatikli. Kitė buvo nusigręžusi, kad jis nematytų jos veido.

– Jeigu čia, mieste, turite ginekologą, panele Brant, manau, jums reikėtų užsiregistruoti. Aš galėčiau rekomenduoti daktarę Karoliną Gilmor, jos kabinetas yra universiteto ligoninėje. Arba, žinoma, galite ateiti pas mane...

– Klausykit, kas čia dabar? – tarė Margaret Brant. – Iš kur man žinoti, kad jūs gydytojas? Kažkas man paliko telefono numerį, kad paskambinčiau. Aš neturėjau jokių reikalų su Harlanu Butu. Koks čia nešvankus pokštas?

Gali būti, pamanė Ronkersas. Harlanas Butas – pasipūtęs, nedraugiškas bernas – paklaustas, kas dar galėjo būti užsikrėtęs, su didele panieka suvaidino atsainumą. „Daug žmonių“, – tarė didžiuodamasis. Ir Ronkersui teko labai pasistengti, kad išspaustų iš jo bent vieną pavardę – Margaret Brant. Ko gero, skaistuolė, kurios Harlanas Butas nemėgsta?

– Galite paskambinti man į namus, kai padėsiu ragelį, – tarė Ronkersas. – Yra telefonų knygoje: daktaras Džordžas Ronkersas, – ir pamatysit, ar ne tas pats numeris, kuriuo paskambinot dabar. Arba aš galiu tiesiog atsiprašyti dėl klaidos, galiu paskambinti Harlanui Butui ir apibarti jį. Ir, – surizikavo Ronkersas, – jūs galite pasižiūrėti, ar nebūna išskyrų, ypač rytą, ir ar nėra kokio nors uždegimo. O jeigu manote, kad vis dėlto gali būti, žinoma, galite kreiptis į kitą gydytoją ir aš nieko nežinosiu. Bet jeigu turėjote santykių su Harlanu Butu, panele Brant, aš...

Ji padėjo ragelį.

– Vėžys? – paklausė Kitė vis dar nusigręžusi. – Koks vėžys?

– Plaučių, – atsakė Ronkersas. – Bronchoskopija parodė, nevertėjo net pjauti.

Vėl suskambėjo telefonas. Ronkersui atsiliepus, ana pusė padėjo ragelį. Ronkersas turėjo apgailėtiną įprotį įsivaizduoti žmones, su kuriais buvo tik telefonu kalbėjęs. Regėjo Margaret Brant bendrabutyje. Pirmiausia ji pasiims žodyną. Paskui, susidėsčiusi šviesas ir veidrodžius, pasižiūrės į save. Kaip tai turėtų atrodyti? – galvos. Ir galbūt panaršys medicinos enciklopedijų lentyną bibliotekoje. Arba galų gale pasikalbės su drauge. Nesmagus skambutis Harlanui Butui? Ne, to Ronkersas neįsivaizdavo.

Jis matė, kaip Kitė apžiūrinėja graikinio riešuto paliktą mėlynę daugiavaizdžiame veidrodyje šalia apversto kūgio, irgi kabančio, veikiančio kaip jų miegamojo atviro židinio dūmtakis. Vieną dieną, pagalvojo Ronkersas, aš nukrisiu nuo miegamosios pakylos į atvirą židinį ir degdamas, rėkdamas lakstysiu po kambarį matydamas penkis savo atspindžius tame daugiavaizdžiame veidrodyje. Jėzau.

– Vienas riešutas tikrai pridaro daug mėlynių, – mieguistai pratarė Ronkersas.

– Būk geras, tik neliesk, – perspėjo Kitė. Šį vakarą ji norėjo pradėti kitą temą, bet entuziazmas buvo išgaravęs.

Lauke pasmerktasis, amputavimo laukiantis medis glaustėsi šakomis prie jų lango, kaip katė glaustosi prie kojos. Tame aukštame kambaryje, kai pakraigėje brazdindavosi vėjas, miegodavosi neramiai – rodėsi, nuo namo staiga bus nukeltas stogas ir jiedu liks be priedangos. Galutinė stadija siekiant tobulos vidinės erdvės.

Kažkuriuo metu po vidurnakčio Ronkersą skubiai iškvietė į ligoninę. Sena moteris, kurios visą šlapimo sistemą Ronkersas buvo pakeitęs maišeliais ir vamzdeliais, kentėjo, matyt, paskutinius funkcijos sutrikimus. Ronkersui išėjus iš namų, po penkių minučių Kitė atsiliepė į telefono skambutį. Skambino iš ligoninės ir pasakė, kad ta moteris jau mirė, tad skubėti nebereikia.

Džordžas negrįžo dvi valandas, Kitė gulėjo nemiegodama. Džordžui parėjus ji norėjo taip daug pasakyti, kad nesumojo, nuo ko pradėti, – leido jam užmigti. Jai norėjosi dar kartą pasitarti, ar jie turės vaikų ir kada. Bet naktis atrodė apsiausta sąmyšio, ir optimistinė mintis apie vaikus jai pasirodė absurdiška. Užtat galvojo apie šaltą estetiką, sausą taupumą, būdingą jos polinkiams architektūros srityje.

Džordžui užmigus ji dar ilgai gulėjo budri, klausėsi, kaip neramiai brūžinasi medis, girdėjo, kaip padrikai krenta atitrūkę riešutai, švilpdami smenga į jųdviejų gyvenimą taip pat atsitiktinai kaip senojo pono Kezlerio vėžys, kaip galimas Margaret Brant triperis.

Ronkerso kabinete dar prieš ateinant registratorei jo laukė smulki kaip paukštelis mergina, rodės, ne vyresnė kaip aštuoniolikos metų, su jogurtą ir daigintus kviečius liudijančia veido oda; jos drabužiai buvo konservatyvūs ir atrodė brangūs – plieno atspalvio kostiumėlis, kurį būtų galėjusi dėvėti jos motina. Kaklą juosė kreminė kaklaskarė. Ronkersas pagalvojo, kad ji gražuolė – atrodė lyg ką tik nužengusi nuo jachtos. Bet jis, aišku, žinojo, kas ji tokia.