Джон Ирвинг - Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

– Taip, – tarė Ronkersas. – Kas negerai?

– Na, čia yra trys vyrai su grandininiais pjūklais ir šalmais, ant kurių atspausti jų vardai. Tai yra Maikas, Džou ir Dagis. Dagis kaip tik dabar aukščiausiai medyje – tikiuosi, nusilauš storą sprandą.

– Kite, dėl Dievo meilės, kas atsitiko?

– Oi, Tripuk, tai visai ne medžių tarnyba. Tai Bardlongo vyrai – supranti, atvažiavo suknistu o jo stabdžiai nestreikuoja sunkvežimiu. Jie tikriausiai nugalabys visą medį, – sakė Kitė. – Juk negali tik nukapoti šakų ir neužtepti to daikto, ar ne?

– Daikto?

– Specialaus tepalo? – paklausė Kitė. – Supranti, to lipnaus juodo daikto. Jis gydo medį. Dieve, Tripuk, tu juk esi gydytojas , maniau, ką nors žinosi apie tai.

– Aš ne medžių gydytojas, – tarė Ronkersas.

– Net nepanašu, kad tie vyrai žinotų, ką daro, – aiškino Kitė. – Apkarstė medį virvėmis, dabar supasi ant tų virvių ir kartkarčiais nuzvimbina ką nors su tais prakeiktais pjūklais.

– Aš paskambinsiu Bardlongui, – nusprendė Ronkersas.

Tačiau žybsėjo jo telefono švieselė. Jis paskubom apžiūrėjo tris pacientus, sutaupė keturias priėmimo grafiko minutes, dirstelėjo pro laiškų angą, perdavė registratorei prašymą, ištaikė trijų minučių pertraukėlę, kad paskambintų Bardlongui.

– Aš maniau, kad jūs pasamdysit profesionalus, – tarė Ronkersas.

– Šitie vyrai labai profesionalūs, – paaiškino jam Bardlongas.

– Profesionalūs amortizatorių specialistai, – atkirto Ronkersas.

– Ne ne, – gynėsi Bardlongas. – Dagis buvo medžių specialistas.

– Ir specializavosi su riešutmedžiais, kurgi ne.

– Viskas puiku, – tarė Bardlongas.

– Suprantu, kodėl man tai kainuoja mažiau, – tarė Ronkersas. – Baigsis tuo, kad aš mokėsiu jums.

– Aš pensininkas, – pasakė Bardlongas.

Ronkerso telefono švieselė vėl žybsėjo – jis norėjo padėti ragelį.

– Prašom nesijaudinti, – tarė Bardlongas. – Viskas gerose rankose.

Ir tada pasigirdo kurtinantis triukšmas – Ronkersas net savo peleninę nustūmė į šiukšlių kibirą. Telefono ryšio Bardlongo gale pasigirdo trenksmas – ant grindų nukrito krištolinis barokinis sietynas? Ponia Bardlong ar kita tokia pat rėksminga senyva moteris bliovė net pasistūgaudama.

– Jėzau, Jėzau ! – sušuko Bardlongas į ragelį. O Ronkersui skubiai pridūrė: – Atsiprašau.

Jis padėjo ragelį, bet Ronkersas aiškiai girdėjo: skilo medis, dužo stiklas ir tratėjo grandininis pjūklas, „pasikviestas vidun“. Jis pabandė įsivaizduoti, kaip medžių specialistas Dagis krenta su virve aprišta šaka pro Bardlongų erkerio langą ir su tebeveikiančiu pjūklu urgzdamas skrodžia aksomines draperijas bei šezlongą. Ponia Bardlong su nusenusia kate ant kelių skaitė laikraštį, tik staiga...

Bet registratorė žybsėjo jam siutinamai atkakliai, ir Ronkersas pasidavė. Apžiūrėjo ketverių metų mergaitę su šlapimo takų infekcija (mažoms mergaitėms tai atsitinka dažniau negu berniukams), apžiūrėjo keturiasdešimt aštuonerių vyrą su didele ir delikačiai jautria prostata, apžiūrėjo dvidešimt penkerių moterį, pirmą kartą kamuojamą pūslės problemų. Išrašė Azo Gantrisin , rado pavyzdinę pakuotę didelių raudonų piliulių, kuriomis ir arklys paspringtų, ir atidavė jai. Ji spoksojo į jas išsigandusi dydžio.

– Gal yra, na žinot, aplikatorius ? – paklausė.

– Ne ne, – atsakė Ronkersas. – Jas reikia vartoti per burną. Praryti.

Sužybsėjo telefonas. Ronkersas žinojo, kad tai Kitė.

– Kas atsitiko? – paklausė jis. – Aš girdėjau !

– Dagis nupjovė šaką kartu su virve, kreipiančia šaką nuo namo, – tarė Kitė.

– Kaip įdomu!

– Įvarė šaką pro Bardlongo vonios kambario langą kaip didelę biliardo lazdą...

– A, – numykė Ronkersas nusivylęs. Tikėjosi erkerio...

– Man atrodo, ponia Bardlong buvo vonios kambaryje, – tarė Kitė.

Pasibaisėjęs savo džiūgavimu, Ronkersas paklausė:

– Ką nors sužeidė?

– Dagis pjūklu kliudė Maikui ranką, – atsakė Kitė, – ir, man atrodo, Džou susilaužė kulkšnį šokdamas iš medžio.

– Dieve!

– Sunkiai sužeistų nėra, – tarė Kitė. – Bet medis atrodo baisiai , jie net nepabaigė.

– Bardlongas turės tuo pasirūpinti, – tarė Ronkersas.

– Tripuk, – toliau kalbėjo Kitė. – Čia buvo laikraščio fotografas, jis važiuoja į visus greitosios iškvietimus. Nufotografavo medį ir Bardlongo langą. Klausyk, tai rimta , Tripuk. Ar Kezleris gauna laikraštį ant pusryčių padėklo? Turi pakalbėti su jo skyriaus sesele – neleisk, kad jis pamatytų tą nuotrauką, Tripuk. Gerai?

– Gerai, – sutiko jis.

Už durų, laukiamajame, ta moteris rodė registratorei Azo Gantrisin piliules.

– Jis nori, kad aš jas praryčiau ...

Ronkersas pamažu uždarė laiškų angą. Susisiekė su registratore.

– Būkit gera, užimkit juos, – paprašė. – Aš posmą atsipūsiu.

Jis išsmuko iš kabineto pro ligoninės duris, jam einant per skubiosios pagalbos skyrių, iš automobilio neštuvais nešė vyrą – jis buvo pasirėmęs alkūnėmis, kulkšnis apmuturiuota ledo paketu, batas nuautas. Šalmas skelbė: „Džou“. Šalia neštuvų einantis vyras nešėsi šalmą sveikojoje rankoje. Tai buvo „Maikas“. Kitą ranką laikė prispaudęs prie krūtinės, dilbis buvo visas kruvinas; greitosios pagalbos paramedikas ėjo šalia, nykštį giliai įkišęs į Maiko alkūnės lenkmenį. Ronkersas sustabdė juos ir apžiūrėjo įpjovą. Žaizda neatrodė sunki, bet buvo negraži, apspurusi, aptekusi juoda alyva ir pjuvenomis. Reikės kokių trisdešimties dygsnių, spėjo Ronkersas, bet kraujavo ne per smarkiai. Varginantis debridementas, daug ksilokaino... bet šį rytą greitosios pagalbos skyriuje budi Fauleris, ir tai ne Ronkerso rūpestis.

Jis nuėjo į trečią aukštą. Kezleris gulėjo 339 palatoje – vienvietėje, bent mirti galės netrukdomas. Ronkersas surado skyriaus seselę, bet Kezlerio durys buvo atviros, ir Ronkersas stovėjo su sesele koridoriuje, kur senis juos matė. Kezleris atpažino Ronkersą, bet, matyt, nesumojo, iš kur .

– Kommen Sie hinein, bitte! – šūktelėjo Kezleris. Jo balsas buvo kaip šneka, pervaryta per dildę, nutrinta taip, kad šiurkštesnė už seną plokštelę. – Grüss Gott! – šūktelėjo.

– Gaila, kad visai nesuprantu vokiškai, – pasakė seselė Ronkersui.

Ronkersas šiek tiek suprato. Įėjo į Kezlerio palatą, greitosiomis patikrino prijungtas dalis, palaikančias jo gyvybę. Kezlerio balsas švokštė dėl Levino vamzdelio, pro gerklę įkišto į skrandį.

– Sveiki, pone Kezleri, – tarė Ronkersas. – Ar prisimenat mane?

Kezleris nustebęs žiūrėjo į Ronkersą, jam buvo išimti dirbtiniai dantys, veidas keistai įdiržęs, it vėžlio, kažkaip apdribęs, šaltas. Kaip ir galėjai tikėtis, buvo numetęs kokius šešiasdešimt svarų.

– Ach! – staiga tarė Kezleris. – Das Haus pirko? Jūs... ja ! Kaip eina? Jūsų žmona sienas nunešė žemyn?

– Taip, – tarė Ronkersas, – bet jums tai patiktų. Labai gražu. Pro langus dabar patenka daugiau šviesos.

– Und der Bardlong? – sušnibždėjo Kezleris. – Jis medį nenukirto žemyn?

– Ne.

– Sehr gut! – tarė Kezleris. Tai tariama zėr gūt . – Gut boy! – pasakė Ronkersui. Geras berniukas . Kezleris sumirksėjo blausiomis sausomis akimis, o atsimerkusios jos tarsi atsivėrė į kitą reginį – kitą laiką, kažkur kitur. – Frühstück? – paklausė jis mandagiai.