Джон Ирвинг - Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

– Eikit velniop, daktare.

– Verčiau paskubėk, Butai. Nes dar, ko gero, rytoj pradės buferių lipdukų kampaniją.

– Buferių lipdukų?

– „Harlanas Butas serga triperiu“, – paaiškino Ronkersas. – Štai ką skelbs buferių lipdukai...

Butas padėjo ragelį. Taip, kad Ronkersui dar ilgai skambėjo ausyse. Ant stogo krentantys riešutai po Buto trinktelėjimo atrodė vos ne raminantis garsas.

– Man atrodo, mes jį sudorojom, – pasakė Ronkersas Kitei.

– O, čia jau „mes“? – tarė ji. – Panašu, kad tu jau įsitraukei.

– Taip, – atsakė Ronkersas. – Rytoj rytą iškart paskambinsiu Margaret Brant ir pasakysiu apie sumanymą dėl buferių lipdukų.

Bet Margaret Brant nereikėjo pamokymų. Rytą Ronkersas nuėjęs prie savo automobilio pamatė naują buferio lipduką – priekyje ir užpakalyje. Tamsiai mėlynos raidės skaisčiai geltoname fone – per pusę buferio.

harlanas butas serga triperiu

Važiuodamas į ligoninę Ronkersas pamatė ir daugiau padabintų automobilių. Kai kurie vairuotojai sustoję degalinėse įnirtingai plėšė lipdukus. Bet tai buvo sunki terlionė. Atrodė, kad dauguma žmonių neturi laiko tuoj pat kišti nagų prie tų lipdukų.

– Vien važiuodamas per miestą suskaičiavau trisdešimt keturis, – telefonu pasakė Ronkersas Kitei. – O dar tik ankstyvas rytas.

– Bardlongas irgi anksti ėmėsi darbo, – tarė jam Kitė.

– Kaip?

– Šį kartą nusamdė tikrą medžių tarnybą. Medžių chirurgai prisistatė, kai tik tu išvažiavai.

– A, tikri medžių chirurgai...

– Jie irgi su šalmais, o vardai – Mikis, Maksas ir Harvas. Ir jie atsivežė visą statinaitę to gydomojo tepalo.

– Daktare Hartai , – įsiterpė Ronkerso registratorė. – Daktare Hartai , malonėkit į 339-ą.

– Tripuk...

Bet registratorė vėl įsiterpė, nes buvo ankstus metas – galbūt ligoninėje nėra kito gydytojo. Ronkersas ateidavo anksti, dažnai kelios valandos iki savo pirmo paciento – žinoma, kad apvaikščiotų ligoninę, bet labiausiai norėdamas kurį laiką pasėdėti vienas savo kabinete.

– Man reikia eiti, – pasakė jis Kitei. – Aš tau paskambinsiu.

– Kas yra daktaras Hartas? – paklausė Kitė. – Naujas gydytojas?

– Taip, – atsakė Ronkersas, bet pagalvojo: ne, ko gero, senas .

Jis išėjo iš kabineto, ir kai eidamas tuneliu, jungiančiu pagrindinį ligoninės pastatą su kelių gydytojų kabinetais, išgirdo dar vieną raginimą daktarui Hartui, prisiminė palatos numerį – 339. Tai buvo senojo Herr Kezlerio palata. Seselės, pamačiusios jį ateinant, atidarė jam duris – jos atidarinėdavo duris visomis kryptimis, visuose koridoriuose ir visada žvelgdavo pavymui truputį nusivylusios, kad jis nuėjo ne pro jų duris, pasuko kairėn, o ne dešinėn. Jam nukakus į Kezlerio palatą, prie lovos stovėjo širdies reanimavimo vežimėlis, ir čia jau darbavosi daktaras Hartas. Tai buvo Danforsas – Ronkersas žinojo, kad Danforsas čia naudingesnis už jį, nes yra širdies ligų specialistas.

Kezleris buvo negyvas. Bent formaliai – kai sustoja širdis, esi negyvas. Bet Danforsas Kezleriui ant krūtinės jau laikė elektrodų plokštes – senukas turėjo gauti didžiulį sukrėtimą. Ak, ta naujoji aparatūra, gėrėjosi Ronkersas. Kartą jis prikėlė vyrą iš numirusių penkiais šimtais voltų iš kardioverterio, pakėlė kūną tiesiai iš lovos, kad net galūnės sumaskatavo – kaip persmeigus varlę biologijos įvado kurse.

– Kaip gyvuoja Kitė, Džordžai?

– Puikiai, – atsakė Ronkersas. Danforsas tikrino į Kezlerį tekančio natrio hidrokarbonato intravaskulinį tūrį. – Būtinai ateik pasižiūrėti, ką ji padarė su namu. Ir Lilę atsivesk.

– Va taip, – tarė Danforsas ir davė Kezleriui penkis šimtus voltų.

Kezlerio smakras buvo sustingęs ant krūtinės, o dantys kietai sukąsti, bet jis sugebėjo išviepti kraupią ketvirčio mėnulio šypseną ir burbtelėti itin garsų ir energingą sakinį. Žodžiai, žinoma, buvo vokiški, ir tai nustebino Danforsą – jis, matyt, nežinojo, kad Kezleris austras.

– Noch ein Bier! – užsakė Kezleris.

– Ką jis pasakė? – Danforsas paklausė Ronkerso.

– „Dar vieną alaus“, – išvertė Ronkersas.

Bet srovė, žinoma, buvo nutraukta. Kezleris vėl buvo negyvas. Penki šimtai voltų jį pažadino, bet jis neturėjo pakankamai savo voltų, kad išliktų pabudęs.

– Šūdas, – tarė Danforsas. – Kai ligoninė gavo šitą daiktą, aš juo prikėliau tris iš eilės ir pamaniau, kad tai geriausias aparatas iš visų. Bet paskui keturis iš penkių praradau. Tad su šituo daiktu rezultatas buvo keturi–keturi: žinoma, tobulų dalykų nėra. O dabar buvo lemiamas pralaimėjimas. – Savo darbą su širdies aparatu Danforsas įvertino kaip nesėkmingą varžybų sezoną.

Dabar Ronkersas nebenorėjo skambinti Kitei – žinojo, kad Kezlerio mirtis ją nuliūdins. Bet ji pati paskambino, jam dar visko nesumojus.

– Na, ką gi, – tarė Ronkersas.

– Tripuk, – paklausė Kitė, – Kezleris nepamatė to laikraščio, ką? Žinok, tą nuotrauką įdėjo tiesiai į pirmą puslapį. Tu manai, jis nepamatė, ką?

– Faktas, kad nepamatė, – atsakė Ronkersas.

– O, tai gerai, – tarė ji. Ronkersui atrodė, kad ji dar nori kalbėtis. Jis pasakė esąs baisiai užsiėmęs ir turįs eiti.

Atsisėdęs su Danforsu papietauti ligoninės valgykloje, Ronkersas buvo prastos nuotaikos. Jiems valgant dar tik sriubą, vidinis telefonas maloniai pakvietė daktarą Hartą. Danforsas, būdamas širdies ligų specialistas, atsiliepdavo į daugumą daktaro Harto kvietimų, kai tik būdavo ligoninėje, net jeigu kas nors anksčiau už jį įeidavo į liftą. Jis atsistojo ir keliais godžiais gurkšniais išgėrė pieną.

– Noch ein Bier! – pasakė Ronkersas.

Namuose Kitė – žinių rinkėja, kambarių kūrėja – turėjo jam naujienų. Pirma, Margaret Brant pranešė nutraukianti puolimą prieš Harlaną Butą, nes jis paskambino jai ir maldavo atleisti. Antra, užėjęs Butas paliko Kitei sąrašą pavardžių. „Tikrų“, – sakęs jis. Trečia, kažkas darosi su Bardlongu ir tuo pragaro medžiu. Medžių chirurgai kažkuo jį išgąsdino, ir Bardlongas su žmona šniukštinėjo po medžiu skalūninės sienelės savo pusėje, tarsi ieškodami kažkokios naujos žalos – tarsi planuodami naują puolimą.

Ronkersas nenoriai nuspūdino į kiemą pažiūrėti, kas dedasi. Bardlongas keturiomis garksojo ant žemės įsispitrėjęs į savo skalūninės sienelės įdubimus. Ieško voverių?

– Kai tie vyrai taip gerai pasidarbavo, – paskelbė Bardlongas, – suprato, kad iš tikrųjų reikėtų nušnioti visą medį. O jie gi, aišku, profesionalai. Deja, manau, jie teisūs. Reikia, kad jo viso čia nebūtų.

– Kodėl? – paklausė Ronkersas. Jis ketino prieštarauti, bet pamatė, kad jo pasipriešinimas išsikvėpęs.

– Šaknys, – tarė Bardlongas. – Šaknys nuvers sienelę. Šaknys , – vėl ištarė taip, lyg sakytų: „Kariuomenė! Tankai! Pabūklai!“ – Šaknys šliaužia į mano sienelę. – Tai nuskambėjo kaip sąmokslas – sakytum, šaknys buvo pasišovusios vienus akmenis pasmaugti, kitus papirkti. Tarp skalūnų jos įšliaužė į revoliucines pozicijas. Gavusios signalą bus pasiruošusios viską nuversti.

– Tai juk gerokai užtruks, – tarė Ronkersas, galvodamas su jį patį stebinančiu atšiaurumu: šita sienelė pergyvens tave , Bardlongai!

– Tai jau vyksta, – nusiskundė Bardlongas. – Man, aišku, nemalonu prašyti, bet jeigu sienelė sutrupės, tai, na...

– Mes ją galėsim atstatyti, – nenusileido Ronkersas. Ak, vėl jo lūpomis byloja gydytojas!