Джон Ирвинг - Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

– Viena didelė klaida kas aštuoniolika su puse valandos – ne taip jau blogai, – paaiškino jis „Volvo“. Būtinas priminimas optimistams. O laikyti šią klaidą pirmąja – įspūdingas išstūmimas.

– Labas, Ilinojau. Sveika, pusė Čikagos.

„Volvo“ išgėrė kvortą tepalo kaip tą pirmą silpno Indianos kokteilio taurę, apie kurią svajojo vairuotojas.

Sandaskis, vairuotojo manymu, nusidėjo didžiuliu nesaikingumu, tačiau norint aprašyti jo jausmus Džolietui tektų griebtis dar didesnio nesaikingumo.

Dvi valandas krypinėdamas iš juostos į juostą, jis pasislinko mažiau kaip trisdešimt mylių į pietvakarius nuo Čikagos ir atsidūrė kryžkelėje – keliaujantiems į vakarus, net iki Omahos, – ir į pietus, į Sent Luisą, Memfį ir Naująjį Orleaną. Ką jau kalbėti apie kvailus paklydėlius, traukiančius į šiaurę, į Čikagą, Milvokį ir Grin Bėjų, ir dar retesnius keliautojus, ieškančius Sandaskio ir mirguliuojančių Rytų.

Džolietas Ilinojaus valstijoje buvo ta vieta, kur Čikaga nakčiai palieka savo sunkvežimius. Žmonės, supainioję Viskonsino viaduką su Misūrio viaduku, Džoliete suvokia savo klaidą ir nusprendžia nebesiblaškyti.

Keturi keturių juostų plentai, susieinantys ties Džolietu kaip susikergę vorai, išperėjo dvejus Howard Johnson svečių namus, tris viešbučius Holiday Inn ir du motelius Great Western . Visi buvo su vidaus baseinais, oro kondicionavimu ir spalvotais televizoriais. Spalvoti televizoriai liudijo absurdišką idealizmą – nešti spalvas į Džolietą, vietą, kurioje dominuoja juoda ir balta.

Dvidešimtą trisdešimt vairuotojas išsuko iš atviro kelio.

– Atsiprašau, – pasakė jis „Volvo“.

Holiday Inn neturėjo automobilių plovyklos. O ir kokia būtų buvusi prasmė? Ir abejotina, ar „Volvo“ jį išgirdo arba galėjo būti paguostas: „Volvo“ kamavo paankstinto užsidegimo protrūkis, taip tampantis ir purtantis beprotiškai sankabos pedalą spaudantį vairuotoją, kad tas visai prarado kantrybę.

– Prakeikta mašina, – burbtelėjo jis, stojus nejaukiai tylai – „Volvo“ priepuolio atvangai. Žala akivaizdi. „Volvo“ tiesiog karksojo springčiodamas nuo karščio, padangos buvo įkaitusios, kietos, karbiuratoriai beviltiškai nedarnūs, žvakės apkepusios suodžiais, tepalo filtras, be abejo, užsičiaupęs kaip sutraukiamasis raumuo.

– Atsiprašau, – tarė vairuotojas. – Aš taip nemanau. Rytą mudu viską pradėsim iš naujo.

Klaikiame žaliai apšviestame vestibiulyje, apstatytame vėžlių akvariumais ir vazonais su palmėmis, vairuotojas susidūrė su kokiais tūkstančiu šimtu besiregistruojančių keliautojų, visi jie atrodė lyg basliu gavę per galvą, panašiai kaip jis, visi savo vaikams, žmonoms ir automobiliams sakė: „Atsiprašau, rytą viską pradėsim iš naujo.“

Bet visur tvyrojo netikėjimas. Pasielgę nesąžiningai, nešiojamės akmenį po kaklu.

Vairuotojas žinojo, kada buvo pasielgta nesąžiningai. Jis atsisėdo ant pramoninės dvigulės Holiday Inn lovos ir paskambino žmonai į Vermontą namų sąskaita.

– Labas, čia aš, – tarė jis.

– Kur tu esi ? – sušuko ji. – Dieve, visi tavęs ieško.

– Atsiprašau, – pasakė.

– Ieškojau tavęs po visą tą siaubingą pobūvį, – skundėsi ji. – Buvau tikra, kad patraukei kur nors su ta Helen Kranic.

– Oi, ne.

– Kai galų gale tiek nusižeminau, kad susiradau ją... ji buvo su Edu Poinzu.

– Ojojoi.

– O kai pamačiau, kad pasiėmei mašiną, ėmiau galvoti, kiekgi tu išgėrei...

– Buvau blaivas.

– Ką gi, mane namo turėjo parvežti Derekas Maršalas, nors blaivas nebuvo .

– Atsiprašau.

– Nagi nieko neatsitiko !

– Atsiprašau...

– Atsiprašai! – sušuko ji. – O kur tu dabar? Man reikėjo mašinos – nuvežti Kerį pas dantų gydytoją. Paskambinau policijai.

– Ojojoi.

– Taigi maniau, kad kur nors įvirtai į griovį.

– Mašina sveika.

– Mašina! – suklykė ji. – Kur tu esi? Dėl Dievo meilės...

– Aš esu Džoliete, Ilinojaus valstijoje.

– Man tavo siaubingo humoro jau per akis...

– Mudu susimovėm prie Čikagos, kitaip jau būčiau Ajovoje.

– Kas „mudu“?

– Aš vienas.

– Tu pasakei „mudu“.

– Atsiprašau...

– Aš tik noriu žinoti, ar šįvakar parvažiuosi namo.

– Neatrodo, kad sugebėčiau, – tarė vairuotojas.

– Na, aš vėl paprašiau Dereko Maršalo, gali sau padėkoti už tai. Jis man nuvežė Kerį pas dantų gydytoją.

– Ojojoi.

– Jis, aišku, elgiasi kaip tikras džentelmenas, todėl turėjau pakviesti jį užeiti. Žinok, jis irgi nerimauja dėl tavęs.

– Velniškai...

– Tik ne tau dabar šitaip kalbėt su manim. Kada sugrįši?

Mintis apie „sugrįžimą“ vairuotojui nebuvo šovusi į galvą, ir jis atsakė ne iš karto.

– Noriu žinoti, kur tu esi, tikrai , – tarė žmona.

– Džoliete, Ilinojaus valstijoje.

Ji padėjo ragelį.

Ilgesniems atstumams reikia bendrų pastangų. Vairuotojui tikrai kybojo akmuo po kaklu.

Plūduriuojantį vidaus baseine vairuotoją apėmė pasišlykštėjimas, baseinas atrodė panašus į vėžlių akvariumus Holiday Inn vestibiulyje. Nenoriu būti čia, pagalvojo jis.

Restorane „Vynuogių altana“ vairuotojas įsigilino į svaiginantį valgiaraštį ir užsisakė firminės krabų mišrainės. Jam atnešė. Mičigano ežerą buvo galima įtarti kaip galimą grėslią kilmės vietą.

„Taičio“ bare jam atnešė konjako.

Vietinis Džolieto televizijos kanalas pranešinėjo apie dienos avarijų aukas: niūrios žuvusiųjų statistikos sukelta apanglėjusių lavonų vizija ginė keliautojus iš baro anksti gultis ir pasinerti į neramų nakties miegą. Gal toks ir buvo laidos tikslas.

Vairuotojas prieš guldamasis palinkėjo labos nakties savo „Volvo“. Pačiupinėjo padangas, pakrapštė juodas nuodegas tepale, apžiūrėjo, kokia įdaužos priekiniame stikle žala.

– Matyt, kaip reikiant sugėlė.

Derekas Maršalas! Tai irgi sugėlė.

Vairuotojas prisiminė vadinamąjį „siaubingą pobūvį“. Jis pasakė žmonai einąs į tualetą – visur vejoje stovėjo automobiliai ir į tualetą jis nuėjo ten. Mažasis Keris buvo draugų namuose, tad jokia auklė nematė, kaip vairuotojas įsmuko namo pasiimti dantų šepetėlio.

Ant vonios kambario durų iš vidaus kabėjo žmonos suknelė, jo mėgstamiausia. Jis įsikniaubė veidu į ją, nuo šilko prisilietimo apsalo širdis; jam atsitraukiant manometras užkliuvo už užtrauktuko. „Sudie“, – tvirtai tarė suknelei.

Staiga jam šovė į galvą mintis pasiimti visus jos drabužius! Tačiau buvo vidurnaktis – metas eiti pas savo zuikutį, – ir jis patraukė prie „Volvo“.

Jo žmonos plaukai dulsvai raudoni... ne. Ji šviesiaplaukė, jiedu susituokę jau septynerius metus, su vienu vaiku ir be radijo. Radijas trukdo jiems abiem. Ne. Jo žmona vilki 10 dydžio suknelę, nuo pavasario iki rudens suavi tris poras 7 dydžio basučių, dėvi 36B liemenėlę ir su galonu nuvažiuoja 23,4 mylios... ne! Ji maža juodbruva moterytė tvirtais pirštais ir ryškiomis žydromis akimis, kaip oro pašto vokai; mylėdamasi ji turi įprotį atlošti galvą, lyg tiltu išsiriečiantis imtynininkas arba pacientė, atgaivinta dirbtinio kvėpavimo... o, taip. Jos kūnas liaunas, neputlus, ir jai patinka tai, kas limpa prie jos, apkabina ją, glaudžiasi... drabužiai, vaikai, dideli šunys ir vyrai. Ji aukšta, ilgašlaunė, jos spyruokliuojanti eisena, 38D...