Джон Ирвинг - Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

Jis pamatė Misisipę ir už jos besidriekiančią vešlią derlingą lygumą. Kas dabar pasakys, kokius saldžius, tamsius slėpinius jam galėjo atverti Ajova? Juolab Nebraska. Arba Vajomingas ! Vairuotojui skaudėjo gerklę. Ir jis neapsižiūrėjo, kad vėl tenka važiuoti pro Džolietą.

Važiuoti namo sunku. Bet kuo geriau ne namie?

La Salyje, Ilinojaus valstijoje, vairuotojas nuvežė „Volvo“ patikrinti. Teko uždėti naujus valytuvus (jis nė nepastebėjo, kad jie pavogti), įstatyti laikiną šoninį veidrodėlį, o įrėžtas žodis „Čiulpk“ buvo užteptas gydomuoju antikoroziniu gruntu. Tepalo „Volvo“ turėjo maksimumą, bet vairuotojas pastebėjo, kad vandalai į visus ventilius mėgino įgrūsti mažų akmenėlių, tikėdamiesi, kad važiuojant nuleis padangas. Degalinės patarnautojas turėjo galutinai nulaužti kuro bako spynelę, kad pagirdytų „Volvo“ benzinu. Kilometražas buvo 23,1 mylios galonui – tokių sunkumų akivaizdoje „Volvo“ atrodė stiprus kaip tigras.

– Nudažysim tave namie, – niūriai pasakė vairuotojas „Volvo“. – Kaip nors laikykis.

Juk priešaky dar laukė Indiana. Sakoma, „antras kartas“ būna dar geresnis. Jam šovė į galvą, kad jo santuoka yra kaip nebaigtas Ohajo ir Indianos karas – trapi karinės galios pusiausvyra, kartkarčiais pertraukiama taikos sutarčių. Pasitelkus Ajovą, viena pusė smarkiai nusvertų. Arba: kai kurių upių verčiau nekirsti? Šalies vidurkis yra mažiau kaip 25 000 mylių su vienu padangų komplektu, o daugelis susidėvi kur kas greičiau. Šiuo „Volvo“ jis nuvažiavo 46 251 mylią – su pirmuoju padangų komplektu.

Ne, nors ir koks kerintis tolstančios Ajovos ateities paveikslas, negali važiuoti įbedęs žvilgsnio į užpakalinio vaizdo veidrodėlį. Be to, šioje kelionės stadijoje vairuotojas buvo pasiryžęs grįžti į rytus. Bet orumą sunku išlaikyti. O ištvermei reikia nuolatinės priežiūros. Pasikartojimai yra nuobodūs. O už malonę tenka sumokėti.

4 Hoosier – Indianos gyventojų pravardė.

NUOVARGIO VIEŠPATIJA

Mina Baret, penkiasdešimt penkerių metų, atrodo visai pagal amžių, ir jos figūra anaiptol nesiūlo svarstyti, kaip ji galėjo atrodyti „savo žydėjimo metais“. Tiesiog pamanytum, kad ji visada taip atrodė: kiek ištįsusi, vos apvaloka, ne puritoniška, bet beveik aseksuali. Nuo gimnazijos laikų maloni senmergė, tvarkinga ir tyli; ne per daug griežtas veidas, ne per daug piktos lūpos, bet visiška savitvarda, kuri dabar, jai esant penkiasdešimt penkerių, atspindi, kaip daug kam ji gyvenime buvo abejinga ir kaip konservatyviai keliavo savo keliu.

Mina turi savo kambarį Ferčaildo jaunų moterų dvimečio koledžo bendrabutyje, kur dirba mažos bendrabučio valgyklos šeimininke, vadovauja mažai virėjų komandai, yra atsakinga už tinkamą ateinančių valgyti merginų aprangą. Minos kambarys turi atskiras lauko duris ir atskirą vonią, rytais jam ūksmę teikia koledžo guobos, o nuo jo iki Bostono viešojo parko – keletas kvartalų: jai ne per toli gražią dieną pasivaikščioti. Įspūdinga, kad kambarys neužgriozdintas – įspūdį daro tai, kad tas labai mažas kambarys ne kažin ką atskleidžia apie jos čia nugyventus devynerius metus. Nepasakytum, kad yra ar turėtų būti labai daug ko parodyti – tai tik toks pat nuolatinis būstas, kaip ir bet kuri kita vieta, kurioje Mina gyveno išėjusi iš namų. Šiame kambaryje yra televizorius, ir Mina, užuot ėjusi miegoti, iki išnaktų žiūri filmus. Įprastinių laidų niekada nežiūri – iki vienuoliktos valandos žinių skaito. Mėgsta biografijas – labiau už autobiografijas, nes jai nejauku, kai kas nors pasakoja apie savo gyvenimą, pati nežino kodėl. Labiausiai ją traukia moterų biografijos, nors ji skaito ir Janą Flemingą. Kartą alumnių ir koledžo tarybos narių pobūvyje viena dama subtiliu šviesiu violetiniu kostiumėliu, sakiusi norinti susipažinti su visais koledžo darbuotojais, sužinojo apie Minos domėjimąsi biografijomis. Violetinė dama rekomendavo vieną Gertrūdos Stain knygą, Mina ją nusipirko, bet taip ir nebaigė skaityti. Tokios knygos Mina niekaip nebūtų pavadinusi biografija, bet dėl to neįsižeidė. Dėjosi, kad nieko neįvyko.

Taigi Mina skaito iki vienuoliktos, paskui pasižiūri žinias ir filmą. Virėjai ateina anksti rytą, bet Minai valgykloje reikia pasirodyti tik tada, kai sueina merginos. Po pusryčių ji nusineša į kambarį puoduką kavos, paskui kartais pasnaudžia iki pietų. Jos popietės taip pat ramios. Vienuoliktą pas ją kartais apsilanko kai kurios bendrabučio merginos ir pasižiūri vakaro žinias – į Minos kambarį galima patekti tiesiai iš bendrabučio koridoriaus. Jos, matyt, ateina labiau dėl televizoriaus negu dėl Minos, bet būna labai malonios, ir Minai linksma matyti, kad tokiu metu jos jau nusimetusios dalį drabužių – vienos daugiau, kitos mažiau. Kartą jas sudomino, kokio ilgio palaidi Minos plaukai. Ji patenkino jų smalsumą – paleido, išskleidė ilgus žilus plaukus, šiurkštokus, bet siekiančius klubus. Merginoms padarė įspūdį, kad jie tokie stori ir sveiki; o viena, beveik tokiais pat ilgais plaukais, pasiūlė Minai susipinti kasą. Kitą vakarą merginos atsinešė tamsiai oranžinį kaspiną ir supynė Minai kasą. Mina buvo romiai patenkinta, bet sakė šitaip negalinti jų nešioti. Gal ji dar susigundys, merginoms taip patinka, bet manyti, kad atsisakys per tiek daug metų įprasto kietai susukto kuodo, būtų per daug.

Merginoms išėjus, po filmo, Mina sėdi lovoje ir galvoja apie pensiją. Mintyse grįžta į ūkį Sant Baifilde, kur užaugo. Jeigu ir jaučia šiokią tokią nostalgiją, tai nesąmoningai – galvoja tik apie tai, kad darbas mokykloje daug ramesnis, daug lengvesnis negu ūkyje. Dabar ten gyvena jos jaunesnysis brolis, ir po kelerių metų ji sugrįš ir, pasiėmusi savo gražias santaupas, apsigyvens pas brolio šeimą – save ir savo santaupas atiduos brolio priežiūrai. Kaip tik per Kalėdas jai viešint šeima klausinėjo, kada persikelsianti pas juos visam laikui. Kai jai atrodys, kad jau metas ten kraustytis, už kokių metų kitų, dar ne visi brolio vaikai bus suaugę, ir jai bus ką veikti. Aišku, kad niekas nelaikys Minos našta.

Ji galvoja apie Sant Baifildą, apie praeitį ir apie ateitį – po žinių, po filmo – ir šiuo metu nejaučia jokio apmaudo dėl dabarties. Jos atmintyje nėra jokios skausmingos netekties ar išsiskyrimo, ar nesėkmės. Sant Baifilde buvo draugių, kurios nutekėjo kitur arba pasiliko ten, kai ji sau ramiai persikėlė į Bostoną, už trisdešimties mylių; motina ir tėvas mirė, kone nepastebimai, bet nepasakytum, kad ji ko nors ypač skausmingai ilgėtųsi. Ji nemano labai trokštanti išeiti į pensiją, nors laukia to meto, kai taps puikios brolio šeimos nare. Negalėtų pasigirti Bostone turinti daug draugų, bet draugai Minai visada būdavo malonūs pažįstami žmonės, susiję su įprastiniais jos gyvenimo epizodais, – jie niekada nebuvo emociniai išlaikytiniai. Štai, pavyzdžiui, dabar yra virėjas Flinas, airis, su didele šeima gyvenantis pietų Bostone, jis Minai skundžiasi dėl Bostono gyvenamųjų būstų, Bostono eismo, Bostono korupcijos, Bostono šio ir ano. Mina mažai ką apie tai žino, bet maloniai klausosi – savo keiksmais Flinas jai primena tėvą. Mina pati nesikeikia, bet Flino keikimasis jai nėra nemalonus. Jis kažkaip moka perkalbėti daiktus, tad jai atrodo, jog keikiasi veiksmingai . Kasdienius mūšius su kavos aparatu nuolat laimi Flinas: po ilgų juodų prakeiksmų, ilgo purtymo ir tūžmingų grasinimų išardyti visą tą prietaisą jis laimi pergalę; Minai energingos Flino nešvankybės atrodo konstruktyvios, žiemos mėnesiais jos tėvas taip šaukdavo ant traktoriaus, kad tas užsivestų, ir Minai atrodo, kad Flinas – malonus žmogus.