Джон Ирвинг - Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

Miną vėl džiugiai pasveikino skardinės ant stalo. Bet kartu sugrįžo tas keistas išsekimas. Jeigu ji nepasakys poniai Elvud apie filmą, galės jau dabar eiti miegoti; žinoma, ant durų turėtų būti raštelis, perspėjantis merginas: „Šįvakar žinių nebus.“ Tačiau miegas lyg ir nebuvo tai, ko iš jos prašė tas išsekimas, – tiesą sakant, apie lovą negalėjo būti nė kalbos. Juk poniai Elvud labai patinka filmai su Aleku Ginesu. Mina pamanė: kaip aš galėjau apie tai pagalvoti? Ji vėl pažvelgė į skardines, ir tų mažų spalvotų etikečių svetimumas pasirodė kažkuo atstumiantis. Tada kažkas pabeldė į duris, du kartus, ir Mina krūptelėjo – tarsi, jai dingtelėjo, būtų pagauta daranti ką nors negero.

– Mina! Mina, ar tu esi?

Tai buvo ponia Elvud. Mina atidarė duris – pernelyg lėtai, atsargiai – ir išvydo nustebusį ponios Elvud veidą.

– Vajetau, Mina, tu jau gulėjai?

– Oi ne! – sušuko Mina.

Ponia Elvud įėjo ir tarė:

– Viešpatie, kaip čia tamsu! – Ir Mina pastebėjo, kad viršutinės lempos neįjungtos. Švietė tik stalinė lempa – vienišas nelygus šviesos pluoštas buvo nukrypęs į akį rėžiančius valgius.

– O, kas gi tai? – paklausė ponia Elvud, apdairiai eidama prie stalo.

– Aš puikiausiai praleidau popietę, – tarė Mina. – Centre susitikau vieną iš mūsų merginų ir mudvi nuvažiavom į Kembridžą, vaikščiojom po parduotuves, nuėjom į kiną ir pavalgėm vokiškam restorane. Aš ką tik grįžau. Na, gal prieš dvidešimt minučių.

– Tai jau turbūt kad prieš dvidešimt minučių, – tarė ponia Elvud. – Mačiau jus abi pareinant.

– O, tai tu ją matei. Kuo gi ji vardu?

– Praleidai su ja visą popietę ir nežinai vardo?

– Turėjau žinoti, tikrai. Ji žiūri televizorių. Klausdama būčiau kvailai pasijutusi.

– Viešpatie, Mina! – nusistebėjo ponia Elvud. – Tai Molė Kabot – atrodo, kad ji daugiau laiko praleidžia vaikščiodama po parduotuves ir kinus negu sėdėdama paskaitose.

– Oi, ji su manim buvo tokia maloni, – tarė Mina. – Nepagalvojau apie paskaitas, ji buvo tokia miela mergaitė. Man tikrai pasirodė, kad ji vieniša. Ji neturi kokių nors nemalonumų, ką?

– Taigi, nemalonumų, – pakartojo ponia Elvud, sukiodama rankoje vieną iš keistųjų skardinių – patyrinėjo etiketę ir pastatė skardinę atgal nepritariamai susiraukusi. – Sakyčiau, turės nemalonumų, jeigu nepradės lankytis paskaitose.

– Oi, man labai gaila, – tarė Mina. – Ji buvo tokia maloni. Aš smagiai praleidau dieną.

– Na, – griežtai atkirto ponia Elvud, – galgi ji susiims.

Mina linktelėjo nuliūdusi, norėdama kaip nors padėti. Ponia Elvud tebežiūrėjo į skardines, ir Mina tikėjosi, kad nepastebės ekstravagantiškos užkandžių šakutės.

– Kas gi ten viduj? – paklausė ponia Elvud, stambioje saujoje laikydama kitą skardinę.

– Skanėstai iš kitų šalių. Molė sakė, kad labai geri.

– Aš nepirkčiau nieko valgomo nežinodama, kas tai, – pasakė ponia Elvud. – Viešpatie, dar bus kokie nors nešvarūs! Žiūrėk, bus iš kokios Italijos ar panašiai.

– Oi, man jie tiesiog pasirodė gražūs, – tarė Mina, ir tas pažįstamas išsekimas tarsi sustingdė jos visą kūną ir kalbą. – Malonu buvo šitaip praleisti popietę, – sumurmėjo ji, ir į jos balsą įsigavo kažkokia apmaudo gaida, ją tai nustebino, taip pat ir ponią Elvud, ir į šį mažą kambarį įliejo nejaukią tylą.

– Man atrodo, tu labai pavargusi, – tarė ponia Elvud. – Verčiau pakabinsiu raštelį merginoms, ir tu eik miegoti.

Ponios Elvud balso valdingumas, regis, tobulai užpildė Minos išsekimą, ir priešintis nebereikėjo. Mina net filmo su Aleku Ginesu nebepaminėjo.

Bet jos miegą trikdė migloti fantomai, regis, susimokę su protarpiais pasigirstančiu krebždėjimu bendrabučio koridoriuje – matyt, žinių pasižiūrėti atėjusios merginos suglumusios pasisukinėjo prie raštelio. Kartą Mina buvo tikra, kad kambaryje yra Selesta, vis dar stulbinamai nuoga ir stambi, apsupta groteskiškų nykštukų – tokių, kaip tie šiurpūs sraigiavyriai ir žuviažmogiai, apžmogėję vėžiagyviai, sapniškai išnirę iš Breigelio ar Boscho paveikslo. Kartą Mina pabudo, pajuto šiltą savo plaštakų svorį prie šonų ir pasidygėjo tuo lytėjimu. Vėl atsivertė aukštielninka, rankas ištiesusi į lovos kraštus, pirštus užrietusi po čiužiniu, tarsi prirakinta prie kankinimų suolo. Jeigu būtų užvalgiusi vieno iš tų keistųjų valgių – o juk nevalgė, – jį būtų apkaltinusi dėl šių košmarų. Bet dabar šis nepaaiškinamai neramus miegas jai atrodė gana mįslingas.

Jeigu Minai vėliau ir užeidavo gėdos plykstelėjimų ar kokių nors ilgalaikių abejonių dėl Selestos, nieko panašaus iš išorės nesimatė. Jeigu ji ir pavydėjo Selestai dėl lengvo gyvybingumo – greito suartėjimo su merginomis, su stačiokišku Flinu, ypač su Andželu, – pati nesuvokė pavydinti. Iš tikrųjų tik kelios savaitės po tos baisios nakties Mina prisiminė, kad ponia Elvud net nepaklausė, ar ji buvo nuėjusi susipažinti su Selesta. Be to, Mina turėjo daugiau progų matytis su Mole Kabot, jautėsi įsipareigojusi dažniau susitikti su ja, neįkyriai šiek tiek motiniškai ją pagloboti; bet Minos pareigos jausmas nė kiek nesumažino ankstesniųjų Molės draugijos malonumų. Mina mėgavosi nedrąsiu, slapiu susitikimų su Mole artumu. Daugiau matydamasi su Mole, mažiau matėsi su Andželu – tai nereiškia, kad liovėsi nerimavusi dėl jo. Andželui, kaip sakė ponia Elvud, Selesta „krito į akį“. Jis atnešdavo jai gėlių – brangių, ryškiaspalvių, neskoningų gėlių, kurių nebūtų galėjęs pavogti Bostono parke, tad turėjo pirkti. Selesta patirdavo ir kitokio, ne taip atviro, žavėjimosi. Šeštadieniais į valgyklą pietauti merginoms buvo leidžiama atsivesti savaitgalio kavalierius, ir Selesta tikrai neliko nepastebėta. Į ją mėtomi vaikinų žvilgsniai retai būdavo atsainūs – tai būdavo skvarbūs, svarūs žvilgsniai: tokie, kokius į Selestą, jai nematant, nukreipdavo Flinas, vogčia niūriai stebintis ją iš už įvairiausių puodų ir bufetų. Mina, jeigu ką nors apie tai pagalvodavo, manė, kad Flinas elgiasi nederamai, o vaikinai tiesiog storžieviškai. Jeigu ji nerimavo dėl Andželo garbinimo, tai laikė ne kuo kitu kaip dar vienu Andželo tragiško nesisaugojimo pavyzdžiu. Žinoma, Selesta Andželui nekėlė grėsmės. Andželas, kaip ir anksčiau, buvo pats sau grėsmė.

Minai su Selesta bendrauti buvo visiškai lengva. Po dviejų mėnesių Selesta jautėsi kaip namie – buvo linksma, šiek tiek gerklinga, visada maloni. Merginoms akivaizdžiai darė įspūdį (arba kėlė pavydą) tai, ką Molė pavadino „jos modiljanišku žavesiu“, o Flinui jo niūrūs stebėjimai, regis, teikė didžiulį malonumą. Ponia Elvud manė, kad Selesta žavi, nors įžūloka. Minai ji patiko.

Birželį, likus tik kelioms savaitėms įprastinių paskaitų, Selesta nusipirko seną automobilį – aptrankytą Bostono eismo liekaną. Vieną popietę ji nusivežė Miną ir Molę Kabot į Kembridžą pasidairyti po parduotuves. Automobilis atsidavė kremu nuo saulės ir cigaretėmis, ir – kaip užuodė Mina – keistu, sunkiu, sodriu kaip kava aromatu, apdangstytų baldų neprižiūrimuose vasarnamiuose muskusu. Selesta vairavo kaip vyras, vieną ranką iškišusi pro langą, trūktelėdavo iš vietos žviegiančiais ratais, mėgo perjunginėti iš trečio į antrą, mėgo lenktyniauti su taksi. Forsuojant pagreitį automobilis springdavo ir bildėdavo – Selesta aiškino, kad nešvarus arba blogai priderintas karbiuratorius. Mina ir Molė suglumusios iš pagarbos tik linksėdavo. Laisvadienius Selesta praleisdavo Revero pliaže – tamsiai įdegė, bet skundėsi, kad vanduo „kaip myžaliukas“. Tai buvo audringas, aktyvus metų laikotarpis.