Джон Ирвинг - Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

Здесь есть возможность читать онлайн «Джон Ирвинг - Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Tai pirma tokia Johno Irvingo (Džono Irvingo) knyga: atsiminimų, smulkiosios prozos ir esė rinktinė. Apsakyme, kurio pavadinimas duotas visai knygai, pasakojama, kaip miestelio šiukšliavežio mirtis įžiebė paaugliui Johnui Irvingui troškimą rašyti. Sodriai, nuostabiai ir įvairiapusiškai skleidžiasi vieno išradingiausių ir aistringiausių amerikiečių prozininkų kūrybinė mintis. Johnas Irvingas vėl įrodė turįs tiek vaizduotės, kad pakaktų dešimčiai rašytojų. (The Denver Post)

Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre] — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

O birželis atnešė tam tikrą nekantrą merginoms bei kažkokį irzlumą Flinui, kuris visada greitai suprakaituodavo, bet ankstyvomis ir ilgomis Bostono vasaromis nuo to, regis, kuo sunkiausiai kentėdavo. Mina visai priprato prie karščio, jai jis kaip ir netrukdė ir ji pastebėjo retai beprakaituojanti. Andželas, žinoma, visada buvo išblyškęs ir sausas, veidas ir kūnas visiškai ne iš šio metų laiko. Selesta atrodė sušutusi.

Birželis yra kone baigiamasis metų laikotarpis, kai merginos esti gyvesnės ir dažniau matomos dailių vaikinų draugijoje, kai valgykla savaitgaliais tampa panaši į nerimastingo, per daug kontroliuojamo pobūvio vietą. Netrukus bendrabutyje į vasaros kursus susirinks kitos merginos, o vasaros kursai juk ir šiaip kas kita – lengvesni, smagesni, o virtuvė pastebi, kad žmonės mažiau suvalgo. Ir jau aiškiai įsivyravo lengvabūdiškesnis požiūris į viską. Andželas, dovanodamas Selestai vieną pasibaisėtiną puokštę, pakvietė ją į kiną. Jųdviejų galvos kraipėsi abipus gėlių – Andželas ieškojo atsakymo, o Selestą pralinksmino tiek puokštės dydis, tiek Andželo klausimas.

– Koks bus filmas, Andželai? – Jos plati, tvirta burna, jos gražūs sveiki dantys.

– Ai, koks nors. Reikės susirasti kur nors arti. Aš neturiu mašinos.

– Tai kada nors pavažiuokim maniške, – tarė Selesta. Ir pažiūrėjusi į komišką puokštę pridūrė: – Kurgi šitą dėti? Prie lango, toliau nuo Flino? Man patinka gėlės lange.

Ir Andželas nulėkė paruošti palangės. Budrios Flino akys kažkur iš už garų surado ilgą Selestos nugarą ir tvirtas kojas – jos plačius stangrius sėdmenis, įsitempiančius nuo krokų ir bevardės žalumos, alyvų šakelių ir neišsiskleidusių pumpurų svorio.

Šį penktadienio vakarą, paskutinį mokslo metų penktadienį, paskutinį savaitgalį prieš baigiamuosius egzaminus, žiūrėti žinių atėjo visai mažai merginų. Matyt, jos mokėsi, o kurios nesimokė, nusprendė išeiti į miestą ir tikrai nesimokyti (užuot ieškojus kompromiso per žinias). Popietę palijo, ir paskui galėjai užuosti tą lietų, garuojantį nuo šaligatvių, gatvės beveik išdžiūvo, liko tik keletas drungnų balučių, ir vakaro oras priminė drėgną savitarnos skalbyklos tvanką. Kaitra kėlė jausmingumo, rajumo įspūdį, Bostono gyventojų vaizduotėje susijusį su pelkių apsuptų Pietų dvarų verandomis, kur hamake tyso nuoga moteris. Mina jautėsi maloniai pavargusi – sėdėjo prie lango ir žiūrėjo į žiedinį keliuką prie bendrabučio. Tai buvo uždaras žvyruotas keliukas su aukštu borteliu, pro langą jis atrodė įrėžtas, kone išskobtas tarp guobų eilių ir žalios žalutėlės vejos. Mina matė Selestą įsisprendusią, sėdinčią atsirėmusią į medį. Kojas buvo ištiesusi tiesiai priekin, tad kulkšnys kyšojo per bortelį į keliuką. Tai būtų visiškai netinkama poza beveik bet kokiai moteriai, tačiau Selesta jai suteikė tam tikrą atilsio didingumą – pusiausėda atsilošusi figūra atrodė veikiau ne tingi, o įnoringai vengianti bent kokio judesėlio. Apsirengusi buvo truputį arogantiškai: berankoviu džersiu aukštu kaklu, nesukištu, nukarusiu ant susiaučiamo sijono, – tokie paprastai būna su praskiepu, ir Selestos praskiepas atidengė standžios, apvalios šlaunies šoną ir šiek tiek užpakalinę pusę. Atrodė kaip kokia puiki poniutė kinė, ilgesingai tysanti prie kažkokio ramaus kanalo, pasiruošusi pamoti kokiam nors sampanui, vingiuojančiam tarp eukaliptų.

Po žinių merginos liko pasiklausyti orų prognozės – žiūrėjo, kaip meteorologijos stotyje Logano oro uoste5 dabitėlė vargsta aiškindamas sudėtingą žemėlapį. Buvo akivaizdu, kad merginų savaitgalio planams reikalingi geri orai, ir jos visos tebebuvo ten pat, Mina vis dar prie lango, Selesta prie medžio, kai motociklas su tamsiai žaliu degalų baku gražiai apsuko statų įvažos į keliuką kampą, atsargiai palinkęs įriedėjo į žvyruotą žiedą ir sustojo (truputėlį slystelėjęs) priešais bendrabutį. Motociklininkas buvo labai įdegęs, labai šviesių plaukų jaunuolis keistai vaikišku veidu. Pečiai kone smaili, o galva atrodė per maža tokiam kūnui – ilgos rankos ir kojos patogiai įvilktos į smėlinį vasarinį kostiumą, papuoštą išsidraikiusia šilkine nosinaite krūtinės kišenėje. Jo keleivė buvo Molė Kabot. Molė lengvai nušoko nuo motociklo ir bortelio, tada palaukė, kol vairuotojas nulips nuo savo žirgo – nevikriai ir lėtai. Jis nuėjo su Mole į paradinį bendrabučio vestibiulį, žengdamas stojiška sužeisto atleto eisena. Mina atsigręžė pasižiūrėti, kaip keičiasi oras, ir pamatė, kad visos merginos apsupusios ją prie lango.

Viena mergina tarė:

– Tai ji gavo su juo pasimatymą!

– Kalboms nebus galo, – pridūrė kita.

Visos spietėsi prisėdusios arba palinkusios prie lango, laukdamos vėl pasirodant motociklininko. Viduje jis ilgai neužtruko, o išėjęs apsidairė ir pasikrapštė su motociklo varžteliais. Judesiai atrodė skuboti, iš tiesų atliekami ne tam, kad ką nors sutvarkytų, – tai buvo judesiai žmogaus, suvokiančio, kad yra stebimas. Jis pakilo nuo sėdynės ir smarkiai spustelėjo kojinį starterį; po pirmo siurbtelėjimo driokstelėjęs garsas išgąsdino sambūrį prie lango. Jis net pagavo Selestos dėmesį – ji atšlijo nuo medžio ir pasistūmusi priekin atsisėdo ant bortelio. Motociklas pasuko žvyrkelio žiedu Selestos pusėn, ir jam pavažiavus kelias pėdas už jos, sužybsėjo stabdžio žibintas, užpakalinis ratas švelniai slystelėjo bortelio link ir sustojęs motociklininkas dešine koja atsirėmė į žemę. Tada išsitiesęs nulipo nuo sėdynės ir nusivarė motociklą atgal, kur sėdėjo Selesta. Viena mergina tuoj pat nubėgo nuo lango, išjungė televizorių ir greitai sugrįžo į savo vietą būrelyje. Niekas negirdėjo, ką vaikinas sako, nes variklio jis neišjungė. Selesta, regis, nieko nesakė. Ji tik šypsojosi, dėjosi dalykiškai apžiūrinėjanti motociklą ir vaikiną. Paskui atsistojo, nuėjo prie motociklo iš priekio, kartą kitą ranka perbraukė per priekinį žibintą, palietė vieną iš ciferblatų, įtaisytų ant vairo, ir žengtelėjo atatupsta nuo vaikino ir jo motociklo – pro langą atrodė, kad galutinai įvertina viską, ką regi jos akys. Tą akimirką – bent taip atrodė žiūrėtojoms pro langą – pabeldusi į duris, į Minos kambarį įėjo Molė Kabot ir tarė:

– Oho!

Visos atsistojo ir pamėgino kuo nors užsiimti, viena mergina neryžtingai priėjo prie televizoriaus, bet Molė žengė tiesiai prie lango ir žvelgdama į keliuką paklausė:

– Jis išvažiavo?

Ji dar spėjo pamatyti, kaip Selesta paduoda motociklininkui ranką ir mitriai pasisukusi atsisėda jam už nugaros – tokiam aukštam svariam kūnui stebinamai mitriai. Su sijonu buvo problemėlė, jai teko pasukti jį taip, kad praskiepas atsidurtų ties nugara. Tada ji sėdynę ir vairuotoją sugniaužė savo tvirtomis kojomis, ilgomis rankomis apjuosė jį – jos galva buvo visais dviem coliais aukščiau už jo, nugara ir pečiai atrodė platesni, stipresni. Motociklininkas visą savo svorį perkėlė ant kairės kojos, šiaip taip išlaikė motociklą tiesų ir dešine koja įjungė bėgį. Jiedu lėtai pajudėjo, keliuko pabaigoje kiek pavingiavo, paskui, nuvažiavęs nuo žvyro, užpakaliniu ratu vos paslysčiojęs, motociklas įsvirduliavo į plačios gatvės eismą. Pro langą jos sekė pirmų trijų pavarų garsą, paskui motociklas ir jo važiuotojai arba pasiliko su ta pavara, arba lango žiūrovėms bei klausytojoms susiliejo su padriku pypsėjimu ir kitais vakarinio eismo garsais.

– Šunsnukis, – įvertino Molė Kabot – šaltai, analitiškai ir, sprendžiant iš kitų merginų minų, tinkamai.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]»

Обсуждение, отзывы о книге «Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x