Джон Ирвинг - Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

O štai dar ponia Elvud, našlė, su gilesnėmis raukšlėmis veide negu Minos – poniai Elvud kalbant tos raukšlės juda kaip guminės juostelės, tarsi smakras būtų sukabintas su raukšlėmis. Ponia Elvud yra bendrabučio vedėja, ji kalba su britišku akcentu – visiems žinoma, kad ponia Elvud bostonietė, bet baigusi koledžą vieną vasarą praleido Anglijoje. Matyt, ji ten nuostabiai leidusi laiką, sako Mina poniai Elvud, kai naktinėje programoje būna filmas su Aleku Ginesu ir ponia Elvud patyliukais ateina po žinių, kai merginos būna sugrįžusios į savo kambarius. Kartais užtrunka gerą pusvalandį, kol ponia Elvud prisimena, ar šį filmą jau yra mačiusi.

– Mina, turbūt aš juos visus mačiau, – sako ponia Elvud.

– Aš visada pasigendu filmų Kalėdų dienomis, – atsako Mina. – Pas brolį mes paprastai žaidžiam kortom arba priimam svečius.

– Oi, Mina, – sako ponia Elvud, – tau tikrai reikėtų mažiau sėdėti namie.

O dar yra Andželas Džianis. Andželas yra išblyškęs, smulkaus sudėjimo, suglumusios minos vyras, arba berniukas, jo pilkos akys tik sodresnio atspalvio nei veidas, ir išskyrus vardą bei pavardę, niekas neliudija jį esant italą. Jeigu jo pavardė būtų Katbertas arba Kadvoladeris, jo išvaizda to niekaip nepatvirtintų. Jeigu jis būtų Devero arba Hantas-Džonsas, to nematytum nė ženklo jo nerangiame, nejaukiame kūne – su šiurpu sutinkančiame menkiausią negerovę ir kaskart netenkančiame žado. Andželas galėtų būti dvidešimties arba trisdešimties, jis gyvena bendrabučio rūsyje, šalia sargo sandėliuko. Andželas ištuština pelenines, plauna indus, padengia ir nušluosto stalus, valo grindis, dirba tokius darbus, kai tik prireikia, dirba ir kitus, daug sudėtingesnius darbus, kai jo paprašo ir kai problema jam nuodugniai ir ne vieną kartą išdėstoma. Jis išskirtinai švelnus, o su Mina elgiasi kurioziškai derindamas didžiausią pagarbą – kartais vadindamas ją „panele Mina“ – ir keistus, drovius, flirtuojančius tikros simpatijos gestus. Minai patinka Andželas, ji su juo bendrauja švelniai ir linksmai, kaip su brolio vaikais, o kartais susivokia net nerimaujanti dėl jo. Jai atrodo, kad Andželas neturi tvirto pagrindo po kojomis ir kiekvieną savo paprasto, gležno – jai regis, nesaugaus – gyvenimo akimirką jam gresia žiauriausios nelaimės. Nelaimės neįvardinamos, bet Mina gali įsivaizduoti galybę kančių, tykančių Andželo, trapiai, primityvokai gyvenančio izoliuotame gerumo ir tikėjimo pasaulėlyje. Mina siekia apsaugoti Andželą, siekia pamokyti, nors tos kančios, kurias ji numato jam, pačiai yra labai miglotos – ji negali pasakyti, kad yra patyrusi kokią nors didelę nelaimę ar kad virš jos buvo pakibusi grėsminga griaunamoji jėga. Tačiau dėl Andželo ji to bijo ir jam pasakoja pamokomas istorijas, visada užbaigiamas patarle (viena iš tų, kurias išsikerpa iš dienraščio ir mažu nespalvotu smeigtuku prismeigia prie storų juodų nuotraukų albumo puslapių, albume tik dvi nuotraukos – vienas rusvas tėvų sustingusia poza atvaizdas ir spalvota brolio vaikų fotografija). Istorijos – pačios Minos, be jokios įžangos, be laiko ir vietos, net be personažų vardų ir jau tikrai be jokio jos emocinio dalyvavimo, nors veiksmo metu jai tai galėjo rūpėti, tas jausmas galėtų būti išlikęs – galėtų , jeigu Mina ką nors šitaip prisimintų arba kas nors ją šitaip – asmeniškai – galėtų paveikti. Patarlių būta įvairiausių: nuo „Mažai žinai – nieko nežinai“ iki viso rinkinio posakių, skatinančių siekti kompromiso. Apie tai, kad pavojinga per daug kuo nors pasikliauti, per daug tikėti. Andželas linksi klausydamasis jos patarimų; baugus rimtumas, regis, dažnai sustingdo jo akis, sučiaupia burną, pagaliau Mina taip susirūpina dėl Andželo skausmingo susikaupimo, kad pataria jam per daug rimtai nežiūrėti į tai, kas ką sako. Tai dar labiau suglumina Andželą, ir Mina, matydama, kaip jis reaguoja, pereina prie kokios nors lengvesnės temos.

– Čia aną dieną, – sako ji, – kelios merginos mėgino įkalbėt mane nešioti plaukus supintus į kasą, ilgą kasą.

– Aišku, kad atrodėt puikiai, – taria Andželas.

– Oi, žinok, Andželai, aš tiesiog nemačiau prasmės keisti taip seniai įprastą šukuoseną.

– Reikia daryti taip, kaip jums atrodo geriausia, – sako Andželas, ir Mina pasijunta bejėgė – niekaip nepralauši viską persmelkiančio pavojingo geraširdiškumo, kurį Andželas, užkraudamas savo atviros širdies naštą, dovanoja visiems naudotis savo nuožiūra. Na, galvoja Mina, metas abiem grįžti prie darbo.

Mina savo darbu nesiskundžia. Ji paprašė, kad jai padėti skirtų dar vieną moterį, kitą valgyklos šeimininkę, kad pirmadieniais, kai Mina turi laisvą dieną, merginos ir virėjų komanda neliktų vieni. Matyt, šis prašymas niekam neatrodo labai svarbus. Ponia Elvud sakė, kad tai gera mintis, ji pakalbėsianti su Būstų skyriaus direktoriumi. O vėliau, kai Mina jos apie tai paklausė, ponia Elvud atsakė, kad būtų geriau, jeigu Mina pati pasikalbėtų su direktoriumi ar kuo kitu. Mina jau prieš kelias savaites parašė direktoriui ir negavo jokio atsakymo. Tai nėra labai svarbu, mano ji, tad ir nėra ko skųstis. Tiesiog būtų malonu turėti dar vieną moterį, žinoma, vyresnę, tokią, kuri yra dirbusi su merginomis. Bendrabutyje netgi yra laisvas kambarys, jeigu koledžas rastų tokią moterį, kuriai reikia kambario, – juk kambarys tuščias, ir vienišai moteriai čia taip saugu, kad geriau nė nereikia. Būtų malonu gauti tokį žmogų, bet Mina nespaudžia. Ji mielai palauks.

Minai laisvą dieną einant per Bostono parką, ten maklinėjo pirmosios nuobodžiaujančios antys. Eidama ji tai apsisiausdavo šaliu, tai nusiimdavo jį, tai sušildama, tai imdama drebėti, stebėjosi optimistais, vilkinčiais marškinius trumpomis rankovėmis, nešiltus sirsakerio drabužius. Keletas daug patyrusių gaigalų lyg apstulbę kepėstavo taip oriai, tarsi būtų viešai įžeisti dideliame svetimame pobūvyje. Apsipirkti išėjusios vasariškos motinos su žiemiškai apmuturiuotais vaikais, siautėjančiais trumpuose šalto vėjo gūsiuose, stabtelėjusios ieškojo, kuo palesinti antis. Vaikai nuėjo per toli, sušlapo kojas, buvo subarti, skubinami ir tempiami už rankos, per petį žiūrėjo į plūduriuojančius duonos gabaliukus ir abejingas antis. Pavasariui slenkant antys apsipras su tuo, bet dabar, pradinėje savo beviltiškos kovos už privatumą stadijoje, nesutikdavo lesti stebimos. Seniai ištisus metus dėvimais paltais, sugniaužę laikraščius ir gumbuotus žydiškos duonos kepalus, svaidė antims sunkius kąsnius – tie vyrai atsargiai apsidairydavo, ar kas nepastebėjo, kad gabalai per dideli (skirti pamušti ir skandinti antis). Mina abejingai žiūrėjo į jų silpnas rankas, matė, kokie jie netaiklūs. Daug negaišo ir pasuko iš parko į Boilstono gatvę. Ji apžiūrinėjo Shreve’s vitrinas, šildėsi krištolo ir sidabro elegancijoje, galvojo, kas gražiausiai tiktų brolio stalui. Už kampo buvo Schraft’s restoranas, ir ji ten suvalgė lengvus pietus. Išėjusi iš Schraft’s , svarstė, ką daryti toliau; buvo antra valanda ir tipiškas, svyruojantis kovo oras. Tada Mina pamatė iš Shreve’s išeinančią merginą, toji nusišypsojo Minos pusėn – medvilninis sijonas virš kelių, basutės, žalias megztinis apskrita apykakle, aiškiai kokio nors vaikino. Megztinis buvo nukaręs žemai ant klubų, rankogaliai atraityti, o ištampytos vietos, kur būtų buvusios vaikino alkūnės, siūbavo it gūžiai po laibais merginos riešais. Ji sušuko: „Labas, Mina!“ – ir Mina atpažino, kad tai viena iš merginų, ateinančių pas ją į kambarį žiūrėti žinių. Neprisimindama vardo – su vardais jai visada būdavo keblu – Mina į merginą kreipėsi „brangioji“. Brangioji ketino miesto transportu važiuoti į Kembridžą ir pasiūlė Minai prisidėti, kartu pasidairyti po parduotuves. Jiedvi važiavo, ir Mina tuo buvo didžiai patenkinta; pastebėjo, kad metro žmonės į ją žiūri visai kitaip – gal jiems atrodo, kad ji merginos senelė arba net motina? Už tokią gražią bičiulę buvo dalinamos šypsenos, Mina jautėsi lyg sveikinama. Kembridže jiedvi užėjo į nepaprastą kulinarijos krautuvėlę, ir Mina ten nusipirko keletą skardinių egzotiško maisto su etiketėmis kažkokia svetima kalba ir prašmatniomis plombomis. Atrodė, lyg būtų gavusi dovanų paketą iš įsivaizduojamo dėdės, per pasaulį keliaujančio nuotykių ieškotojo. Vienoje dulkinoje krautuvėlėje su oranžinėmis dėžėmis ir saulėdengtėmis, kur buvo daug patamsėjusių ir apdaužytų alavinių daiktų, Mina nusipirko sidabrinę užkandžių šakutę, kuria, pasak merginos, vardu „Brangioji“, galėsianti valgyti tuos egzotiškus valgius. Mergina su Mina bendravo labai maloniai, taip maloniai, kad Mina pamanė, jog jos turbūt nelabai mėgsta kitos merginos. Ketvirtą valandą oras vėl tapo atšiaurus ir šaltas, tad jiedvi nuėjo į užsienietišką filmą Bratlo aikštėje. Teko sėdėti gana arti ekrano, nes Minai buvo sunku įskaityti subtitrus. Minai buvo nejauku, kad mergina mato šį filmą, bet vėliau mergina apie jį pakalbėjo taip supratingai ir rimtai, kad Minai kiek palengvėjo. Po filmo jiedvi skaniai pavalgė merginai gerai žinomame vokiškame restorane – tamsaus alaus, raugintų kopūstų ir įdarytų paprikų. Mergina pasakė Minai, kad jai nebūtų davę alaus, jeigu kartu nebūtų sėdėjusi Mina. Jiedviem sugrįžus į bendrabutį, jau buvo seniai tamsu, ir Mina pasakė merginai puikiai su ja praleidusi laiką. Mina nuėjo į savo kambarį su keistų valgių maišeliu ir užkandžių šakute, jausdamasi maloniai pavargusi. Nors buvo tik devynios, ji jautėsi galinti tuoj pat griūti į lovą, bet ant stalo, kur atsargiai padėjo maišelį, pamatė keistą smėlinį aplanką su prisegtu rašteliu. Raštelis buvo nuo ponios Elvud.