Джон Ирвинг - Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

Brangioji Mina, šiandien po pietų šitą padėjau tavo kambaryje. Šįryt man paskambino Būstų skyriaus direktorius ir pasakė suradęs tau pagalbininkę, kitą valgyklos šeimininkę, turinčią patirties. Direktorius sakė siunčiąs ją čia. Kadangi tavęs nebuvo, aprodžiau jai viską, įkurdinau kambaryje – truputį gaila, kad jai teks dalintis vonios kambariu su to aukšto merginomis, bet ji atrodė viskuo patenkinta. Labai patraukli – Andželui, atrodo, krito į akį, – o aš pasakiau, kad rytą tu ja pasirūpinsi. Jeigu nori susipažinti su ja šįvakar, ji sakėsi pavargusi, bus savo kambaryje.

Vadinasi, tikrai gavo žmogų, pagalvojo Mina. Negalėjo įsivaizduoti, kas tame aplanke, – atsargiai atvertusi pamatė, kad ten prašymo priimti į darbą dublikatas. Padvejojo, ar jai dera žiūrėti, juk toks asmeniškas dalykas, bet žvilgsnis užkliuvo už pasaulio valgių maišelio, ir kažkodėl jai tai suteikė drąsos perskaityti prašymą. Vadinosi Selesta, keturiasdešimt vienų metų. Daug „patarnavusi prie stalo“, dirbusi auklėtoja mergaičių vasaros stovykloje, esanti iš Herons Neko Meino valstijoje, – kur jos svainis dabar turįs svečių namus vasarotojams. Ji dirbusi ir ten. Svečių namai anksčiau priklausę jos tėvams. Atrodo labai gražiai, pagalvojo Mina ir užmiršo savo nuovargį. Staiga susikaupė veiklai – įdomiojo maisto skardines didžiuodamasi išdėstė ant lentynos, įtaisytos virš stalo. Tada pasižiūrėjo televizijos programą, ar vėlai vakare yra filmas su Aleku Ginesu. Ponia Elvud norėtų žinoti, o naujokė galbūt jaučiasi vieniša. Ir tikrai – šią netikėtumų kupiną dieną buvo filmas su Aleku Ginesu. Mina atidarė duris į bendrabučio koridorių ir niūniuodama nuėjo į Selestos kambarį. Kokia nuostabi diena, pagalvojo ji. Gaila, kad nežino tos Brangiosios Merginos vardo, bet galės paklausti ponios Elvud.

Mina lengvai pabeldė į Selestos duris ir išgirdo, o gal jai pasigirdo, tylų „prašom“. Atidarė duris, ant slenksčio padvejojo, nes kambaryje buvo tamsu – tamsoje švietė tik stalinė lempa su išklibusiu laikikliu, jos silpna šviesa buvo nukreipta į kėdės pagalvėlę. Kambarys, kaip ir dauguma bendrabučių galinių kambarių, buvo nei kvadratinis, nei stačiakampis. Simetrija atrodė atsitiktinė, ten, kur lubos nuožulniai leidosi kone iki grindų, buvo penki kampai ir prie jų priderintos kelios nišos. Vienoje alkovoje žemomis lubomis buvo lova, iš tikrųjų sulankstomoji lovelė, ir Mina pastebėjo, kad lovą truputį mėginta užslėpti. Nuo karnizo buvo nuleistas sunkus tamsiai raudonas apklotas, kabantis taip, kad atskirtų alkovą su lova. Mina pamatė, kad apklotas plazdena, ir nusprendė, jog virš lovos galėtų būti praviras langas. Ir visame kambaryje jautėsi vakaro vėsos dvelksmas, bet čia taip pat tvyrojo sunkaus gyvuliško muskuso kvapas, sodrus kaip kava, ir Minai priminė, – net keista, pamanė ji, – vieną vėlų praeitos vasaros vakarą, kai Bostone lankęsis jos brolis nusivedė ją į varjetė. Kai grįždami jiedu važiavo metro vieni vagone, įėjo stambi negrė akį rėžiančia gėlėta suknele ir atsisėdo vos už kelių vietų. Negrė įžengė iš garuojančio lietaus, drėgno požemio, ir ūmai vagone pasklido šis sodrus aromatas – kvapai lyg karštą vasaros dieną plūktinės aslos rūsyje, uždarytame visą žiemą su uogienėmis ir marinuotomis pupelėmis. Mina sušnibždėjo: „Selesta?“ – ir iš už raudono apkloto vėl išgirdo sumurmant, vėl užuodė tą kvapą, kažkaip jaudinantį ir piktybinį. Mina švelniai atitraukė apkloto kampą – silpna šviesa nuo stalo blausiai apšvietė ilgą didelį Selestos kūną, nugrimzdusį į pamėklišką miegą. Pagalvė gulėjo jai po mentėmis, tad galva buvo atlošta, o ilgas grakštus kaklas ištemptas – grakštus, nors atrodė gyslotas, raumeningas: net šioje menkoje šviesoje Mina įžvelgė išsipūtusias venas, nutįstančias iki išsirietusių raktikaulių ir krūtinės. Krūtys buvo standžios, pilnos ir nenukarusios, nenusmukusios į pažastis. Tik šitaip įvertinusi krūtis, Mina pamatė, kad Selesta nuoga. Klubai buvo plačių plačiausi, dubens srityje matėsi plokščios įdubos, dailiai simetriškos, ir nors visos kūno dalys pasižymėjo sunkumu – tvirtų valstietiškų kulkšnių svoris, apvalus šlaunų lygumas, – dėl ilgo liemens, nepaprasto kojų ilgumo Selesta atrodė kone liekna. Mina vėl kreipėsi į ją, dabar jau garsiau, ir tada, vos išgirdusi savo balsą, pasigailėjo prabilusi – pagalvojo: kaip būtų baisu, jeigu vargšė moteris pabustų ir pamatytų čia mane . Vis dėlto Mina neišėjo. Šis baisus kūnas – baisus jėgos ir judesio potencialu – prikaustė Miną prie lovos krašto. Ir štai Selesta ėmė judėti, iš lėto, pirmiausia pakrutino rankas. Platūs tiesūs pirštai užsirietė, plaštakos susiskliautė, tarsi imdamos mažytį sužeistą gyvūnėlį. Paskui rankos delnais atsirėmė į lovą ir pirštai įsikibo į paklodės klostes bei raukšles. Minai norėjosi ištiesti ranką ir numaldyti tas plaštakas, kad jos nepažadintų Selestos, bet jos pačios plaštakos, o ir visas kūnas buvo sustingę. Selesta pasisuko ant vienos alkūnės, išrietė nugarą, ir plaštakos minkštai pliaukštelėdamos nukrito ant plataus, plokščio pilvo. Iš pradžių lėtai ir lengvai, paskui su daugiau svorio ir jėgos, spausdama delnų pakylomis Selesta trynėsi pilvą. Rankos nusileido į plokščias dubens daubas, kočiojo palaidą it šunyčio odą; rankos nuslydo ant klubų, atsitraukė nuo liemens, palindo po šlaunimis, aukštyn, po sėdmenimis, dar aukščiau – prie kryžmens. Selesta kilstelėjo, vėl išrietė nugarą, jau aukščiau, didelės kaklo venos išsiplėtė, nuo šios pastangos paraudonavo, o jos lūpos – dar prieš akimirką glebios – kampučiuose užsirietė beprasme šypsena. Selesta atsimerkė, sumirksėjo, nieko nepamatė (Mina pamatė tik baltymus), ir Selestos akys užsimerkė. Dabar jos visas kūnas švelniai atsipalaidavo, tarytum giliau nugrimzdo lovoje ir tikresniame miege; ilgos nejudančios rankos lengvai gulėjo šlaunų vidinėje pusėje. Mina atatupsta pasitraukė iš alkovos, pastebėjo stalinę lempą, išjungė. Tada išėjo, pasistengdama netrinktelėti durų.

Sugrįžusiai į savo kambarį Minai nuo stalo šypsojosi šviesios smagaus maisto skardinės. Ji atsisėdo ir pažiūrėjo į jas. Jautėsi keistai išsekusi, o juk būtų taip gražu, jeigu ponia Elvud ir Selesta ateitų pas ją žiūrėti filmo ir jos smaguriautų vakarienę iš linksmųjų skardinių. Betgi visoms neužtektų užkandžių šakučių. Net jeigu ponia Elvud ateitų viena, jai nebūtų šakutės, be to, pagalvojo Mina, aš neturiu konservų peilio. O apie filmą dar reikės pasakyti poniai Elvud. Ir ji vėl pajuto keistą išsekimą vien sėdėdama savo vietoje. Selesta, pagalvojo Mina, tikrai atrodo daug jaunesnė nei keturiasdešimt vienų. Žinoma, šviesos buvo nedaug, ir miegant raukšlelės apie akis visada suminkštėja, išsilygina. Bet tai nebuvo tikras miegas. Minai tai neatrodė kaip grynas sapnas. O kokie juodi jos plaukai! Matyt, nudažyti. Vargšelė, tikriausiai buvo labai pavargusi arba susikrimtusi. Vis dėlto Mina negalėjo nusikratyti gėdos jausmo! Tarsi būtų skaičiusi kokią autobiografiją. Minai gėda buvo bendro pobūdžio jausmas, kurį ji dažnai jausdavo dėl kitų ir beveik niekada dėl savęs; jai neatrodė, kad esama skirtingų gėdos rūšių, o Minos gėdos dydį buvo galima matuoti tik pagal tai, kaip ilgai šis jausmas laikosi.

Na, reikėjo visa tai padaryti, ir jai derėjo imtis darbo. Pirma, ponia Elvud ir filmas. Dar viena šakutė ir konservų peilis. Ji paklaus ponios Elvud apie Brangiąją Merginą ir sužinos jos vardą. Bet ponia Elvud tikrai paklaus Minos apie Selestą, ar Mina nuėjo susipažinti, – ir ką gi ji atsakys? Na taip, ji nuėjo susipažinti, bet vargšelė miegojo. Tada Selesta žinos, kad ji ten buvo; o ir stalinė lempa – Minai nereikėjo jos išjungti. Reikėjo viską palikti, kaip buvo. Jai net šovė pašėlusi mintis sugrįžti į Selestos kambarį ir įjungti lempą. Paskui ji pagalvojo: kokia nesąmonė! Selesta miegojo ir miegodama visai nenutuokė, ką Mina galėjo pamatyti. Tiesa, ji buvo nuoga ir, aišku, žinos buvusi nuoga. Na ir kas? Selestai tai nerūpės. Ir Mina ūmai susivokė mananti, kad jau pažįsta Selestą, – šios minties negalėjo išmesti iš galvos. Atrodė, kad ji ją tikrai pažįsta, ir kaipgi tai paika. Ką nors pažinti Minai reiškė ilgą, lėtą artimumą. O, pavyzdžiui, tos merginos, su kuria taip puikiai praleido popietę, Mina visai nepažinojo.