Джон Ирвинг - Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

– Gal jis ją tik apveš aplink kvartalą, – kažkuri tarė nelabai įtikinamai, netgi nelabai viltingai.

– Tai aišku, – pasakė Molė, nusigręžė nuo lango ir išdrožė iš kambario.

Visos merginos sugrįžo prie lango. Sėdėjo dar dvidešimt minučių, tiesiog žiūrėdamos į naktį, ir galiausiai Mina pasakė:

– Jau tikrai metas filmui. Ar kas nors liks su manim žiūrėti?

Minai staiga toptelėjo, kad tokiam vakarui reikia nepaprastų sprendimų, tad ji ryžosi surizikuoti ir paprašyti visų pasilikti prie televizoriaus. Visai tikėtina, kad užeis ponia Elvud ir nepatenkinta iškalbės Minai, kai merginos bus išėjusios.

– Kodėl gi ne? – kažkas tarė.

Tarsi dar būtų buvę per maža bėdos, televizija rodė seną miuziklą. Merginos žiauriai pliekė kiekvieną naują sceną ir dainą. Per reklamos intarpus jos susėsdavo netoli lango, ir kai tik gatvėje pasigirsdavo laukiamas ūžesys, puldavo prie lango, nesvarbu, koks naujas siaubelis tuo metu būdavo giedamas filme. Filmui pasibaigus, merginos nenorėjo skirstytis (kai kurių kambariai buvo į kitą pusę nuo keliuko). Mina mandagiai, droviai paklausė, ar ji galėtų atsigulti, ir merginos be tikslo niurzgėdamos išgužėjo į koridorių. Neatrodė, kad jos pyktų ant Selestos ar piktintųsi užjausdamos Molę, priešingai – Minai toptelėjo, kad jos beveik džiaugiasi ir jau tikrai yra įsiaudrinusios. Jų pyktis kilo iš jausmo, kad iš jų neteisingai išplėšta galimybė stebėti reginio kulminaciją. Nemiegos visą naktį, pagalvojo Mina. Kaip baisu.

Tačiau Mina pati budėjo ir laukė. Kartkarčiais prie lango užsnūsdavo ir pabusdama vis krūptelėdavo susigėdusi nuo minties, kad kas nors pastebės ją žiūrinčią. Ji atsigulė į lovą po trijų ir miegojo blogai. Buvo per daug pavargusi, kad keltųsi dėl kiekvieno garso, bet klausėsi atidžiai. Galų gale pabudo nuo garso, neabejotinai sukelto motociklo – bent jau kokio nors motociklo. Ji suvokė, kad jis sustojo prie keliuko, dar gatvėje, varikliui tebeūžiant. Urzgė ten atsargiai su juokingais sunkiais burbtelėjimais. Paskui ji išgirdo jį nuvažiuojant, vėl girdėjo, kaip jis pereina per tris pavaras, ir visas jas pametė iš klausos, kaip ir anksčiau jos visos, už daugelio kvartalų ar net mylių. Dabar ji klausėsi paties keliuko, jo tylaus gurgždėjimo nuo žingsnių. Girdėjo menkučius akmenėlių pokštelėjimus ir spragtelėjimus, kojų ir akmenėlių trintį ant cementinių laiptelių. Girdėjo atsidarant duris su tinkleliu, paskui pagrindines duris (su siaubo ir intrigos jausmu buvo pamaniusi, kad gali būti užrakintos), o tada, po kurio laiko, išgirdo duris koridoriaus gale. Kambaryje buvo šviesu, ir ji pamatė, kad jau beveik penkios. Andželas ir Flinas greitai bus virtuvėje, gal jie jau ten yra. Paskui ji išgirdo koridoriuje atsidarant kelerias kitas duris, skubų basų kojų tapenimą iš kambario į kambarį. Girdėjo šnabždesius ir paskui užmigo.

Šeštadienio rytą lynojo. Smulkus menkas vasaros lietutis, viso labo tik rūku aptraukiantis langus ir visiems ant viršutinės lūpos paliekantis mažyčių prakaito lašelių. Taip pat galėjo akinamai spiginti saulė – temperatūros ir Flino nuotaikos tai niekaip nekeitė. Prieš pat pietus Flinas pasakė, kad taip mažai pusryčiaujančiųjų buvo tik per gripo epidemiją gruodį. Jį visada erzindavo, kai prigaminus daug maisto nėra kam valgyti. Be to, jį nervino iškilmingų pietų valgiaraštis, pykdė, kad vis dar tiekiama sriuba, kai taip bjauriai karšta (vis tiek ją visi tik išlaisto). Net ir tokiu oru valgykloje buvo daug vaikinų ir tėvų. Minai atrodydavo keista, kad visus metus tik ir kalbama apie baigiamuosius egzaminus, o savaitgalis prieš egzaminus kaskart būna šventiškas.

Tą rytą Mina atsargiai stebėjo Selestą, norėdama rasti ką pasakyti, nors nesumojo, ką gi jai apskritai knieti pasakyti. Žinoma, Selestai nebuvo ko priekaištauti, bet Mina turėjo sau pripažinti, kad Selesta tiesiog nelabai teigiamai atrodė . Tiesiog liūdna, kad visos tai matė ir dėl to jautė nuoskaudą arba pyktį. Apie tai ne kažin ką galėjai pasakyti. Miną suėmė ypatingas nesmagumas: kažkoks šiltas stipraus – sodraus, kaviško – aromato prisiminimas, ir tuoj pat išnyko.

Reikėjo tiekti pietus. Dauguma merginų suėjo į salę dar nenunešus sriubos ant visų stalų. Andželas liūdnai žvelgė į gėles, vystančias ant palangių, Flinas piktai komandavo jam baigti nešioti sriubą. Selesta darbavosi nuosekliai – nešiojo padėklus su bulvių mišraine, dubenis sriubos; grįžusi į virtuvę iš valgomosios salės, kaskart godžiai patraukdavo cigaretę, išeinant paliekamą ant bufeto krašto. Mina ant mišrainių padėklų kraštų dailiai išdėstė salotas, suvytusias ir parudavusias vietas rūpestingai paslėpdama po bulvėmis.

Selestai traukiant bene jau paskutinį cigaretės dūmą, aliuminines virtuvės duris atidarė Molė Kabot; žengė vidun kandžiodama lūpas ir paliko švaistines duris užsiverti sau už nugaros. Andželas laikydamas puokštę gėlių atsigręžė pasižiūrėti, kas atėjo. Flinas žvelgė abejingai. O Minai paširdžius užgulė baisingas svoris, stumiantis vidun, o gal išorėn – sunku buvo pasakyti, iš kur kilo ta jėga. Molė Kabot, maža, netvirtai stovinti ant kojų, žengtelėjo priekin, toliau nuo durų. Ji skausmingai dėbtelėjo į Selestą, regis, bandydama įbauginti šią aukštą ramią moterį.

– Kekše tu, šliundra! – sušuko Molė. Balsas buvo spigus ir plonas, it šaukštelio dzingtelėjimas į lėkštutę. – Šlykščiausia kekšė!

O Selesta tik žiūrėjo meiliai šypsodamasi – klausiančiu, vis dar suglumusiu veidu, kviečiančiu Molę kalbėti toliau.

Molė šiek tiek susikaupė – šitaip susivaldyti mokėsi retorikos pradmenų kurse – ir tarė:

– Aš taip žemai nepulsiu, kad varžyčiausi tavo lygyje! – Balsas be puikybės, vis dar lyg šaukšteliu į lėkštutę.

Prabilo Mina:

– Mole, brangioji. Nereikia.

Ir Molė, nenuleisdama akių nuo Selestos, netvirtai žengė atatupsta, ranka užčiuopė duris, visu svoriu atsirėmė, atsilošė ir pasisukusi kartu su durimis išėjo iš virtuvės. Durys švystelėjo atgal, nebeatnešdamos naujų siaubų, dukart švystelėjusios sucypė ir užsidarė. Mina apgailestaudama pažvelgė į Selestą.

– Selesta, brangioji, – pradėjo sakyti, bet Selesta atsigręžė į ją su ta pačia persmelkiančia ramybe, ta pačia klausiančia mina kaip į Molę.

– Viskas gerai, Mina, – tarė ji raminamai tarsi vaikui.

Mina papurtė galvą ir nukreipė žvilgsnį į šalį – atrodė, tuoj ims ir pravirks. Tada Flinas sudrebėjo ir užsipuolė aliuminines lentynas.

– Jėzau! – užriko jis. – Kas čia darosi?

Stojo ilgoka pauzė, visi tylėjo, ir tada pasireiškė Andželas – su kuriozišku nenatūraliu įniršiu, visai ne jo paties, o nusižiūrėtu iš begalės blogų filmų ir studentiškų spektaklių, nudimbino į virtuvės vidurį ir susvirduliavo šveisdamas nuvytusias gėles ant grindų.

– Kuo ji save laiko? – pasipiktino jis. – Su kuo ji čia manosi kalbanti? Ir kas ji tokia?

– Na, tiesiog mergaitė, mananti, kad nuviliojau jos berniuką, – tarė Selesta. – Mudu naktį pasivažinėjom po to, kai jis ją čia atvežė.

– Bet ji negali taip kalbėti! – sušuko Andželas, ir Mina pamatė, kad visada išblyškęs Andželo veidas smarkiai įraudęs.

– Aš turiu jos amžiaus dukterį, – pasakė Flinas. – Išprausčiau jai burną muilu, jeigu kada nors šitaip pavarytų.

– Oi, čia tai gražu, Flinai, – atšovė Selesta, – tikrai gražu girdėt iš tokio kaip tu! Gal verčiau užsičiauptum?

Bet Andželas, kaip jiems jau derėjo suprasti, galų gale pasitiko tą tamsią nelogišką lemtį, kurią bet kuris iš jų galėjo jam numatyti. Jis greitai vogčia pamosavo rankomis ir nuėjo prie aliumininių durų – kaip žmogus, išvydęs savo potencialaus „aš“ pamėklę, mojančią ir kviečiančią eiti pavymui. Išėjo, niekam nespėjus pratarti nė žodžio, netgi nespėjus krustelėti, palikdamas virtuvėje šiurpią tylą.