Джон Ирвинг - Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

Tada Flinas pasakė:

– Jis pasiėmė nuo kriauklės šarminį muilą. Išsinešė!

Ir Selesta nuskubėjo greičiau už Fliną ir Miną, pro švaistines duris išrūko anksčiau už juos.

Valgomoji salė buvo pilnutėlė, bet labai tyli. Tik protarpiais sutilindžiuodavo ledo kubeliai arbatoje, nervingai sugirgždėdavo kėdės. Ponia Elvud sėdėjo prie pagrindinio stalo, apsupta ištaigingai apsirengusių tėvų ir vaikų su servetėlėmis, užkištomis už apykaklių. Mina bejėgiškai žvelgė į ponią Elvud, kurios smakras trūkčiojo padrikais spazmeliais. Andželas stovėjo tarp dviejų stalų eilių kitame valgomosios salės gale su geltonai žaliu šarminio muilo gabalu dešinėje rankoje, laikydamas jį lyg nepaprastai sunkų ar pavojingą daiktą, kaip lengvosios atletikos rutulį arba granatą. Stovėjo kaip Odisėjas, parvykęs namo pas Penelopę, parsiradęs tam, kad iš savo namų išmestų tuntą jaunikių, visus juos sutalžytų ir nukirsdintų, – atėjęs nuožmiai susidoroti. Molė Kabot, nudelbusi žvilgsnį į sriubą, pabrėžtinai skaičiavo makaronus ar ryžius. Andželas palinko virš stalo tiek, kad nosimi kone įsibedė jai į plaukus.

– Tu turi atsiprašyti panelės Selestos. Mergele, – tarė jis tyliai, – turi atsistoti ir padaryti tai dabar.

Molė nepakėlė galvos nuo sriubos. Ji pasakė:

– Ne, Andželai. – Ir tada labai ramiai pridūrė: – Grįžk į virtuvę. Tuojau pat.

Andželas prikišo ranką prie Molės sriubos lėkštės krašto ir į sriubą nuleido šarminio muilo gabalą.

– Tuojau pat, – tyliai įsakė Andželas. – Arba atsiprašai, arba aš gerai išprausiu tau burną.

Molė atstūmė savo kėdę nuo stalo ir jau stojosi, bet Andželas sugriebė ją už pečių, prisitraukė per stalą prie savęs ir ėmė spausti galvą žemyn – į sriubos lėkštę. Suklykė šalia Molės sėdinti mergina – šaižiu beprasmiu klyksmu, – ir Andželas ranka suspaudė Molei sprandą ir sugrūdo veidą į sriubą. Įmerkė greitai, tik vieną kartą, o tada sugriebė už peties ir pritraukė prie savęs, dešine ranka graibydamasis sriubos. Kitapus Molės stalo sėdėjo kažkoks vaikinas. Jis pašoko ir sušuko:

– Ei!

Bet Selesta pirma prišoko prie Andželo, suėmė jį per juosmenį ir pakėlė nuo grindų, atkabino nuo Molės ir tada pamėgino perkelti jį sau ant klubo, nusinešti jį tarp stalų į virtuvę. Bet Andželas išsprūdo iš jos ir įsprūdo į plaukuotąjį Fliną. Flinas apkabino Andželą galingu gniaužtu, ir visi išgirdo Andželą sukriokiant. Flinas tik apsuko ir nuvedė Andželą į virtuvę, liesą kūną smarkiai sulenkęs per nugarą; Selesta nubėgo priekin, pirmoji pripuolė prie durų ir palaikė jas atidarytas. Andželas spardėsi ir draskėsi, kraipė galvą stengdamasis pamatyti, kur nuėjo Molė.

– Kekše tu! – suriko Andželas, kvapas ištrūko iš jo laibu sopranu. Ir tada jie įėjo pro didžiąsias duris – Andželas paklaikęs spygsojo Flinui per pečius, Selesta skubėjo jiems iš paskos, durys sušvytavusios sunkiai užsidarė.

Mina trumpai užmatė Molę Kabot, einančią iš salės su servetėle ant veido, sriuba apsitaškiusi palaidinukė buvo prilipusi prie jos paukštiškos krūtinės. Jos nuplikytos, įžeistos, santūrios krūtys tarsi ryžtingai rodė kelią. Tada ponia Elvud suėmė Minai už alkūnės ir sąmoksliškai sušnibždėjo:

– Aš turiu žinoti, kas čia dedasi. Kas jam užėjo? Jis turi tuoj pat išeiti. Tuoj pat!

Virtuvėje Andželas didžiai sugniuždytas sėdėjo ant grindų, atsirėmęs į aliumininę spintelę. Flinas šiurkščiai tapšnojo Andželui burną šlapiu rankšluosčiu, Andželui iš burnos tekėjo kraujas, jis sėdėjo sukniubęs, apsitaškęs sriuba, kraujo srovelė nubėgusi per smakrą. Dejavo aukšta skundo aimana, it inkščiantis pamestas šuo, buvo užsimerkęs.

– Ką tu jam padarei? – paklausė Flino Selesta.

– Jis tikriausiai įsikando liežuvį, – burbtelėjo Flinas.

– Taip, taip, – tarė Andželas, jo balsą slopino rankšluostis, Flino spaudžiamas prie burnos.

– Jėzau, koks kvailas italiūkštis, – suniurnėjo Flinas.

Selesta atėmė iš jo rankšluostį ir nustūmė nuo Andželo.

– Leisk man, – tarė ji. – Tu jam visą veidą nutrinsi.

– Reikėjo jai suduoti, – išpyškino Andželas. – Reikėjo suduoti atsakančiai.

– Jėzau, tik paklausykit! – sušuko Flinas.

– Užsičiaupk, Flinai, – tarė Selesta.

O Mina visą tą laiką tylėdama kiūtojo virtuvės kampe. Paskui pasakė:

– Jis turės išeiti. Ponia Elvud sakė, kad jis turės tuoj pat išeiti.

– Jėzau, tai ką jis darys? – paklausė Flinas. – Kurgi, po velniais, jis eis?

– Nesirūpinkit dėl manęs, – tarė Andželas. Jis sumirksėjo ir nusišypsojo Selestai. Ji klūpėjo priešais jį, pražiodino burną, kad pamatytų liežuvį; suknelės kišenėje turėjo švarią nosinę ir ja švelniai palietė jam liežuvį, švelniai užčiaupė burną, paėmė jo ranką ir ja prispaudė šlapią rankšluostį prie lūpų. Andželas vėl užsimerkė, palinko priekin, galva nusviro Selestai ant peties. Selesta atsitūpė, ilga ranka apkabino Andželą ir ėmė lėtai supti jį pirmyn atgal, kol jis susitraukė į kamuoliuką jai ant krūtinės – vėl pasigirdo jo kurioziška aimana, tik dabar panašesnė į bandymą dainuoti.

– Užrakinsiu duris, – tarė Flinas, – kad niekas neįeitų.

Mina žiūrėjo su slogiu gumulu gerklėje – didelio verksmo ir širdgėlos preliudija, o su šiuo gumulu ėmė šalti rankos ir kojos. Tai buvo neapykanta – kaip keista, pamanė ji, – neapykanta Andželą turinčiai Selestai, jo pagrobėjai, apkabinusiai jį kaip kokį laukinį į spąstus pakliuvusį triušį. Ji ramino jį, norėjo sutramdyti; Andželas buvo atsidavęs jos gyvūnėlis ir vaikelis, jos globotinis, priklausantis šiam dideliam jausmingam kūnui, kuris dabar ir visada bus jo didingas nepasiekiamas tikslas. Ir jis net nesuvoks, kas jį glaudžia prie jos.

– Andželai, – švelniai tarė Selesta, – mano svainis Meine turi svečių namus. Labai graži vieta, prie vandenyno, ir tau ten atsiras darbo – galėsi nemokamai apsigyventi. Žiemą ten ramu, tik švarų sniegą reikia nukasti ir šiaip ką nors patvarkyti. Vasarą atvyksta poilsiautojų maudytis ir buriuoti – laiveliai, paplūdimiai, o mano šeimyna tau patiks.

– Ne, – tarė Mina. – Per toli. Ir kaip jis ten nuvažiuos?

– Aš pati jį nuvešiu, – paaiškino jai Selesta. – Jau šįvakar. Praleisiu tik vieną dieną – rytoj.

– Jis niekada nebuvo išvažiavęs iš Bostono, – prieštaravo Mina. – Jam nepatiks.

– Aišku, kad patiks! – sušuko Flinas. – Geriau ir nereikia.

– Selesta, – paklausė Andželas, – o jūs ten būsit?

– Vasarą savaitgaliais, – atsakė ji. – Ir per visas atostogas.

– Kaip tai vadinasi? – paklausė jos Andželas. Jis atsirėmė nugara į bufeto spintelę ir palietė jai plaukus. Jo klausiančios, dievinančios akys peržvelgė jos vešlius juodus plaukus, tvirtų kaulų veidą ir plačią burną.

– Vadinasi Herons Nekas, – atsakė Selesta. – Visi labai draugiški. Tu su visais tuoj pat susipažinsi.

– Garantuoju, kad tau puikiausiai patiks, Andželai, – tarė Flinas.

– Važiuosim šįvakar, – pasiūlė Selesta. – Važiuosim, kai tik sukrausim tavo daiktus į mano mašiną.

– Tu negali važiuoti, – tarė Mina. – Negali ten jo vežti.

– Ji praleis tik vieną dieną! – sušuko Flinas. – Jėzau, Mina, ką reiškia viena diena?

Mina persibraukė ranka per veidą, pudra buvo šlapia, sušokusi gumulėliais akių kampučiuose. Ji pažvelgė į Selestą.

– Tu negali pasiimti laisvadienio, – pasakė jai Mina. – Šiuo metų laikotarpiu daug darbo.