Джон Ирвинг - Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

– Jūsų bėda negali nė lygintis, – niūriai pratarė Brenbaras.

– Ne, na taip – noriu pasakyti, tikrai, kaip tik tai ir noriu pasakyti, – marmėjo vyriškis. – Aš tikrai galiu įsivaizduoti, kaip baisu...

– Įsivaizduoti? – tariau pagyvėjusiu veidu, lūpoms plečiantis į mano puikiąją šypseną. – O ką gi jūs man sakėte? Jūs niekaip nepasijusite taip, kaip jautėsi jis. Jam su tuo teko gyventi kasdien. – Nusišypsojau savo vyrui. – Spuogai buvo tikri, – pasakiau savo buvusiam puolėjui. – Tai ne vaizduotės dalykas. – Tada palinkau virš stalo ir meiliai paliečiau Brenbaro ranką. – Šaunu, brangusis, – pasakiau. – Sutvarkei jį.

– Ačiū, – padėkojo Brenbaras, visai atsipalaidavęs. Cigaras vėl ruseno; brendžio taurę jis kraštu pakėlė į panosę kaip gėlę.

Šalia Brenbaro sėdinti moteris dvejojo. Ji švelniai, bet primygtinai prisilietė prie jo ir tarė:

– O, suprantu, jūs pajuokavote – lyg ir. Argi ne?

Brenbaras apsupo ją cigaro dūmais, jai dar nieko nespėjus suprasti iš jo akių; aš visada jį suprantu iš akių.

– Na, juk ne visai juokavai, ką, brangusis? – paklausiau. – Aš manau, tai buvo metafora, – pasakiau visiems, ir jie dar įtariau sužiuro į Brenbarą. – Tai buvo metafora, nusakanti, kaip protingas žmogus bręsta kvailame pasaulyje. Tai reiškia, kad protas yra toks ypatingas, toks retas dalykas, kad žmones su geromis smegenimis nuolat diskriminuoja juos supančios kvailių masės. – Visas stalas atrodė labiau patenkintas. Brenbaras rūkė – kartais jis elgiasi tiesiog siutinamai.

– Žinoma, – kalbėjau toliau, – protingi žmonės tikrai sudaro vieną mažiausių mažumų. Jiems tenka kęsti to, kas amžinai populiaru , patenkintą asiliškumą ir gryniausią idiotizmą. Populiarumas, ko gero, didžiausia užgaulė protingam žmogui. Todėl, – tariau rodydama į Brenbarą, dabar primenantį natiurmortą, – inkštirai yra tobula metafora, nusakanti nepopuliarumo jausmą, kurį tenka kęsti kiekvienam protingam žmogui. Aišku, kad protas nėra populiarus. Protingo žmogaus niekas nemėgsta. Protingais žmonėmis negalima pasitikėti. Mes įtariame, kad jų protas slepia kokį nors nukrypimą. Tai truputį panašu į manymą, kad spuoguoti žmonės yra nešvarūs.

– Na, – prabilo šalia manęs sėdintis vyriškis – jis ėmė įsijausti į pokalbį, kuris, kaip jam turbūt atrodė, sugrįžo ant patogesnio pagrindo. – Žinoma, mintis, kad intelektualai sudaro lyg ir etninę grupę, nelabai nauja. Amerikoje dominuoja antiintelektualumas. Pasižiūrėkit televizorių. Tipiški profesoriai – kuoktelėję ekscentrikai su močiučių temperamentu. Visi idealistai – fanatikai arba šventieji, jauni hitleriai arba jauni kristūs. Vaikai, skaitantys knygas, nešioja akinius ir slapta svajoja žaisti beisbolą, kaip kiti. Mes linkę vertinti žmogų pagal pažastį. Ir mums patinka, kai jo sąmonė užvaldyta atkaklios ištikimybės, kuria mus žavi šunys. Bet turiu pasakyti, Brenbarai, kelti mintį, kad spuogai atitinka intelektą...

– Ne intelektą, – tariau aš. – Protą. Kvailų intelektualų yra tiek pat kaip kvailų beisbolo žaidėjų. Protas tiesiog leidžia suvokti, kas vyksta.

Tačiau Brenbaras buvo mįslingai apsisiautęs cigaro dūmais, ir net šalia jo sėdinti moteris negalėjo įžvelgti jo požiūrio.

Vyriškis, akimirką patyręs iliuziją, kad sugrįžta ant patogesnio pagrindo, tarė:

– Norėčiau nesutikti su jumis, ponia Brenbar, kad kvailų intelektualų yra tiek pat kaip kvailų beisbolo žaidėjų.

Brenbaras perspėjamai atsiraugėjo – ilgu, skvarbiu, prislopintu signalu, lyg kas šiukšlių kibirą būtų įmetęs į lifto šachtą, kai pats esi toli, stovi po dušu 31-ame aukšte („Kas čia?“ – sušuktum savo tuščiam butui.)

– Deserto? – pasiūlė padavėjas dalindamas valgiaraščius. Matyt, pamanė, kad Brenbaras paprašė.

– Man prašom pommes Normande en belle vue 6, – tarė toli sėdintis vyriškis, kuriam Vidurio Vakarai atrodė baisūs. Jo žmona norėjo pouding alsacien – šalto deserto.

– Aš norėčiau charlotte Malakoff aux fraises 7, – tarė šalia Brenbaro sėdinti moteris.

Aš užsisakiau mousseline au chocolat 8.

– Šūdo , – tarė Brenbaras.

Kad ir kokią metaforą jis turėjo galvoje, jo subjaurotas veidas nebuvo prasimanymas – visi tai matėme.

– Aš tik norėjau tau padėti, brangusis, – pasakiau pasikeitusiu, sukrėstu tonu.

– Tai gudri boba.

Vyriškis, kuriam patogus pagrindas virto pavojingu laisvu kritimu, sėdėjo šioje nesmagioje susikirtusių mažumų jausmų atmosferoje ir gailėjosi neturįs daugiau proto.

– Aš valgysiu clafouti aux pruneaux9 , – tarė jis nedrąsiai.

– Kurgi ne, – tarė Brenbaras. – Taip ir numaniau.

– Aš irgi jį perkandau, brangusis, – pasakiau.

– O apie ją atspėjai? – paklausė manęs Brenbaras, rodydamas į šalia savęs sėdinčią moterį.

– Oi, su ja buvo lengva, – tariau. – Aš visus perkandau.

– Aš suklydau dėl tavo pasirinkimo, – pasakė man Brenbaras. Atrodė susirūpinęs. – Buvau įsitikinęs, kad pabandysi su kuo nors pasidalinti savareną10.

– Brenbaras nevalgo deserto, – paaiškinau kitiems. – Kenkia jo veido odai.

Brenbaras sėdėjo gana ramus, kaip suvaldytas lavos srautas. Žinojau, kad jau labai greitai eisime namo. Baisiai norėjau likti viena su juo.

6 Obuolių tyrė karamelės formelėje.

7 Migdolų kremas su braškėmis.

8 Šokolado putėsiai.

9 Tortas su džiovintomis slyvomis.

10 Savarin – purus žiedo formos pyragaitis su romo sirupu.

KITŲ ŽMONIŲ SAPNAI

Fredas neprisiminė kada nors ką nors sapnavęs, kol jo nepaliko žmona. Tada prisiminė kelis miglotus košmarus iš vaikystės ir kelis konkrečius geidulingus sapnus iš laikotarpio – jam atrodė, absurdiškai trumpo – tarp lytinio subrendimo ir santuokos su Geile (jis vedė jaunas). Dešimt besapnio santuokinio gyvenimo metų buvo pernelyg jautri žaizda, tad giliai jos nekrapštė, bet žinojo, kad Geilė tuo metu sapnuodavo kaip apsėsta – vieną nuotykį po kito, – ir kas rytą pabudęs jis jausdavosi suglumęs ir be nuovokos, jos budriame nervingame veide ieškodamas naktinių paslapčių žymių. Ji niekada nepasakodavo jam savo sapnų, tik pasisakydavo sapnavusi, ir jai atrodydavo labai keista, kad jis nesapnuoja. „Arba tu sapnuoji, Fredai, – paaiškino jam Geilė, – ir tavo sapnai tokie liguisti, kad tu juos linkęs užmiršti, arba tu tikrai negyvas. Žmonės, kurie visai nesapnuoja, yra tikrai negyvi.“

Keletą paskutinių santuokos metų Fredui abi hipotezės nebeatrodė perdėm fantastinės.

Geilei išėjus, jis jautėsi „tikrai negyvas“. Jo negalėjo atgaivinti net meilužė, Geilei tapusi „paskutiniu lašu“. Jis manė, kad dėl visko, kas atsitiko su santuoka, kaltas yra pats: Geilė, regis, buvo laiminga ir ištikima, – kol jis neprisidirbo, o tada ji buvo priversta jam „atsilyginti“. Galų gale, kai jis ėmė tai per daug kartoti, ji galutinai juo nusivylė. Vadino jį „įsimylėjėliu Freduku“. Jis ką nors įsimylėdavo kone kasmet. Geilė pasakė: „Gal aš tai ir pakęsčiau, Fredai, jeigu tu tiesiog imtum ir pergulėtum, bet kodėl tu taip kvailai įsijauti?“

Jis nežinojo. Geilei išėjus, jo draugė jam pasirodė tokia buka, neseksuali ir pasibjaurėtina, kad galva neišnešė, kas paskatino pastarąjį romaną. Dėl šio Geilė jį tiek plūdo, kad jai išėjus jam net palengvėjo, bet jis pasiilgdavo vaiko – per dešimt metų jiedu susilaukė tik vieno – devynerių metų berniuko, vardu Naidželas. Abiem atrodė, jog jų pačių vardai tokie paprasti, kad vargšui sūneliui reikia priklijuoti štai tokią etiketę. Dabar Naidželas tūnojo nemažoje plačios Fredo širdies dalyje, tarsi sustabdytas auglys. Fredas galėjo apsieiti nematydamas sūnaus (tiesą sakant, jiedu nesutarė nuo tada, kai Naidželui suėjo penkeri), bet negalėjo pakelti minties, kad sūnus jo neapkenčia, ir buvo tikras, kad Naidželas neapkenčia, – arba ilgainiui įpras neapkęsti. Geilė įprato.