Джон Ирвинг - Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

Rytą sutrikusiam Fredui, iš susivaržymo negalinčiam pažvelgti jai į akis, buvo gėda, kad jam nė į galvą nešovė, jog ji taip galėtų, – kad jis per menkai ją vertino, ir Geilę taip pat. Fredas, kaip būdinga sūnui, vis dėlto dar žiūrėjo į motiną iš aukšto ir manė, kad jeigu motinos apetitas toks didelis, jo žmonos tikrai būtų buvęs didesnis. Kad gali būti kitaip, jam netoptelėjo.

Jis su liūdesiu suvokė, kad motina viena neprisiverčia daryti rytinės mankštos, ir per praleistą pas ją savaitę – jautėsi esąs nekoks guodėjas – ji, regis, darėsi nepaslankesnė, mažiau sportiška, net svorio priaugo. Jam knietėjo pasisiūlyti mankštintis kartu, reikalauti, kad ji laikytųsi savo gerų fizinių įpročių, bet juk buvo matęs kitų jos fizinių įpročių ir, jausdamas savo nevisavertiškumą, negalėjo nė prasižioti.

Jį taip pat glumino, kad jo, kaip vujeristo, instinktai stipresni už padoraus sūnaus instinktus. Nors žinojo kasnakt turėsiąs kęsti motinos erotinius prisiminimus, nenorėjo palikti lovos ir miegoti ant, jo manymu, besapnių grindų. Jeigu būtų miegojęs ten, būtų patyręs bent vieną tėvo sapną iš tų naktų, kai tėvas miegodavo ant grindų. Būtų paneigęs savo lengvą hipotezę, kad mirusio asmens sapnai gyviesiems nepersiduoda. Motinos sapnai buvo tiesiog stipresni negu tėvo, tad ir dominavo lovoje. Pavyzdžiui, ant grindų Fredas būtų atradęs tikrus tėvo jausmus jo tetai Blanšai. Bet mes nepasižymime sugebėjimu gerai išgvildenti savo nepelnytus atradimus. Esame vandens paviršiumi plaukiantys nuotykių ieškotojai ir mūsų nuomonė apie ledkalnius apsiriboja tuo, ką matome.

Fredas ėmė šį tą suprasti apie savo sapnus, bet dar daugiau pražiopsojo. Pavyzdžiui, kodėl jis dažniausiai sapnuodavo istorinius sapnus, tai yra sapnus, kurie iš esmės yra tikrų mūsų praeities įvykių prisiminimai, kartais išpūsti, kitaip sakant, antriniai sapnai. Juk esama kitokių sapnų – apie tai, ko nėra buvę. Apie šiuos Fredas ne ką težinojo. Jis net nepagalvojo, kad galbūt sapnuoja savo sapnus – kad jie tiesiog artimi jam tiek, kiek jis drįsta priartėti.

Jis sugrįžo į savo skyrybų namus nebe toks bebaimis. Tapo žmogumi, pamačiusiu savyje galutinio pažeidžiamumo žaizdą. Esama daug atsitiktinai žiaurių talentų, kuriuos pasaulis mums aklai padalina. Ar galėsime pasinaudoti šiomis dovanomis, kurių niekada neprašėme, pasauliui nerūpi.

GRILPARCERIO PENSIONAS

Mano tėvas dirbo Austrijos turizmo biure. Motina sumanė, kad visa mūsų šeima lydėtų tėvą kelionėse, kai jis vykdavo kaip Turizmo biuro agentas. Motina, mano brolis ir aš turėjome dalyvauti slaptose tėvo misijose, kurių tikslas buvo atskleisti, kuriuose Austrijos restoranuose, viešbučiuose ir pensionuose su klientais elgiamasi nemandagiai, kuriuose pilna dulkių, maistas ruošiamas prastai ir yra kitokių trūkumų. Mums buvo nurodyta visur, kur tik galėsime, komplikuoti padėtį: niekad neužsisakyti tiksliai to, kas įrašyta valgiaraštyje, elgtis taip keistai, lyg būtume užsieniečiai, – neįprastu metu reikalauti vonios, aspirino, informacijos apie zoologijos sodą. Mums buvo liepta būti mandagiems, bet įkyriems. Po apsilankymo apie viską pranešdavome automobilyje tėvui.

Motina sakydavo:

– Rytais kirpykla visad uždaryta. Tiek, kad patariama, kur dar galima kreiptis. Manau, būtų nieko, jeigu tik nemeluotų, kad kirpėjas esąs čia pat viešbutyje.

– Taip, bet meluoja, – sakydavo tėvas ir viską užsirašydavo į didžiulį bloknotą.

Aš visuomet vairuodavau. Sakydavau:

– Automobilį buvau pastatęs ne gatvėje, vis dėlto kažkas, kaip rodo skaitiklis, nuvažiavo juo keturiolika kilometrų nuo to laiko, kai atidavėme jį durininkui, iki tol, kol pasiėmėme iš viešbučio garažo.

– Tokį dalyką būtina pranešti direkcijai, – tarė tėvas užsirašydamas.

– Tualete visą laiką teka vanduo, – pasakiau aš.

– Aš negalėjau atidaryti WC durų, – pridūrė mano brolis Robas.

– Robai, – tarė motina, – tau visuomet nesiseka su durimis.

– Ar tai turėjo būti C klasė? – pasidomėjau.

– Manyčiau, ne, – atsakė tėvas. – Kol kas viešbutis yra B klasės sąraše.

Kurį laiką važiavome tylėdami. Svarbiausi mūsų sprendimai buvo susiję su viešbučio ar pensiono kategorijos pakeitimu. Niekad lengvabūdiškai nesiūlydavome perkvalifikuoti.

– Manau, apie tai reikia parašyti direktoriui, – pasiūlė motina. – Ne per daug malonų, bet ir nelabai šiurkštų laišką. Tiesiog išdėstyti faktus.

– Taip, direktorius man visai patiko, – tarė tėvas. Jis visuomet pasistengdavo susitikti su vadovybe.

– Tik nepamiršk, kad kažkas važinėjo mūsų automobiliu, – priminiau. – Išties nedovanotina.

– Ir kiaušiniai buvo neskanūs, – pasakė Robas. Jis dar neturėjo nė dešimties, todėl į jo nuomonę rimtai nežiūrėjome.

Mūsų, vertintojų, komanda pasidarė priekabesnė, kai mirė mano senelis ir mums atiteko senelė, motinos motina, nuo tol vykdavusi su mumis į keliones. Johana, tikra dama, buvo įpratusi keliauti A klase, o mano tėvo pareigos reikalavo dažniau tikrinti B ir C klasės būstus. Mat jie – B ir C viešbučiai (ir pensionai) – labiausiai domino turistus. Su restoranais sekėsi šiek tiek geriau. Žmonės, nepajėgūs susimokėti už aukštos klasės nakvynę, bent jau valgydavo geriausiose vietose.

– Aš neleisiu, kad mano skrandžiu būtų tikrinamas abejotinas maistas, – pareiškė Johana. – Galbūt ši keista tarnyba jums visiems patinka, nes gaunate dykai atostogas, bet aš manau, kad už tai mokame pasibaisėtiną kainą – tuo nerimu, kai nežinome, kokią patalpą gausime nakvynei. Galbūt amerikiečius savotiškai žavi numeriai be vonios ir tualeto, bet aš esu sena moteris, todėl manęs nežavi, kad turiu bendruose koridoriuose ieškoti, kur nusiprausti ir nusilengvinti. Tas nerimas – dar tik pusė bėdos. Galima susirgti – ir ne vien nuo maisto. Jeigu lova įtartina, pažadu nesigulti į ją. O vaikai dar maži, todėl turite nepamiršti, kokių klientų būna tokiuose viešbučiuose, ir rimtai pagalvoti, kaip tai gali atsiliepti vaikams. – Motina ir tėvas tylėdami linksėjo. – Lėčiau važiuok! – subarė mane senelė. – Tebesi jaunas, todėl mėgsti puikuotis. – Aš sumažinau greitį. – Viena… – atsiduso senelė. – Vienoje aš visuomet apsistodavau ambasadoje.

– Johana, ambasadų mums nepriklauso tikrinti, – pasakė tėvas.

– Ir aš manau, kad ne. Spėju, kad nevykstame ir į jokį A klasės viešbutį.

– Ne, šį kartą daugiausia tikrinsime B klasę, – prisipažino tėvas.

– Ar turiu suprasti, jog pakeliui bus bent vienas A klasės viešbutis?

– Ne, – atsakė tėvas. – Tik vienas C klasės.

– Puiku, – pasakė Robas. – C klasėje visuomet kyla peštynės.

– Įsivaizduoju, – tarė Johana.

– Tai bus mažytis C klasės pensionas, – paaiškino tėvas, tarytum jo mažumas galėjo atpirkti visa kita.

– Ir jis nori gauti B klasę, – pridūrė motina.

– Tačiau dėl jo buvo nusiskundimų, – leptelėjau.

– Kur tau nebus, – pareiškė Johana.

– Ir dėl gyvūnų, – pridūriau. Motina pašnairavo į mane.

– Gyvūnų? – sukluso Johana.

– Gyvūnų, – pakartojau.

– Buvo įtariamas dėl gyvūnų, – patikslino motina.

– Taip, būk teisinga, – pasakė tėvas.

– Nuostabu! – tarė senelė. – Nusiskundimai dėl gyvūnų. Ant kilimų bus jų plaukų? Pakampėse – pasibaisėtinų jų išmatų! Argi nežinote, kad man tuoj pat prasideda astmos priepuolis, jeigu kambaryje neseniai buvusi katė?

– Nusiskundimai buvo ne dėl kačių, – pasakiau. Motina piktai kumštelėjo man alkūne.