Джон Ирвинг - Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

– Man irgi labiau patinka tamsoje, – nuraminau jį.

Tačiau Robas užsispyrė tiksliai papasakoti, ką matęs. Sakė pro durų apačią matęs porą rankų.

– Rankų? – paklausiau.

– Taip, ten, kur turėtų būti kojos, – atsakė Robas. Jis tvirtino, kad iš abiejų klozeto pusių vietoj kojų buvusios rankos.

– Dink, Robai!

– Einam, pats pasižiūrėsi, – maldavo jis. Nuėjau kartu su juo koridoriumi, bet tualete nieko nebuvo.

– Jau išėjo, – pasakė Robas.

– Be abejo, rankomis, – tariau. – Eik, šlapinkis. Palauksiu tavęs.

Jis įėjo į WC ir liūdnas nusišlapino tamsoje. Jau beveik prie savo kambario koridoriuje prasilenkėme su smulkiu tamsiu vyriškiu, tokiu pat juodbruvu ir taip pat apsirengusiu kaip sapnų pasakotojas, kuris užpykdė senelę. Jis pamerkė mums ir nusišypsojo. Negalėjau nepastebėti, kad jis eina rankomis.

– Ar matei? – sušnypštė Robas. Įėjome į savo kambarį ir užsidarėme.

– Kas ten yra? – pasidomėjo motina.

– Vyriškis, vaikščiojantis rankomis, – pasakiau.

– Vyriškis, kuris šlapinosi stovėdamas ant rankų, – paaiškino Robas.

– C klasė, – sumurmėjo per miegus tėvas; jis dažnai sapnuodavo, kad rašo pastabas į didžiulį savo bloknotą.

– Pasikalbėsime apie tai ryte, – pasakė motina.

– Tikriausiai tai buvo akrobatas, norintis tau pasirodyti, nes esi vaikas, – paaiškinau Robui.

– Iš kur jis žinojo, kad aš vaikas, jeigu buvo tualete? – paklausė Robas.

– Eikit miegoti, – sušnibždėjo motina.

Ir tuomet išgirdome senelės riksmą koridoriuje.

Motina užsimetė savo gražųjį žalią chalatėlį, tėvas apsisiautė vonios chalatu ir užsidėjo akinius, aš užsimoviau ant pižamos kelnes. Robas pirmas atsidūrė koridoriuje. Iš po WC durų sklido šviesa. O už jų pratisai rėkė senelė.

– Mes čia! – sušukau jai.

– Mama, kas atsitiko? – paklausė mano motina.

Sustojome plačiame šviesos ruože. Pro durų apačią matėme rausvai violetines senelės šlepetes ir porceliano baltumo kulkšnis. Ji liovėsi rėkti.

– Gulėdama lovoje išgirdau šnabždantis, – pasakė ji.

– Tai buvome mes su Robu, – paaiškinau.

– Kai atrodė, kad visi išsivaikščiojo, nuėjau į tualetą, – pasakojo Johana. – Šviesos nejungiau. Laikiausi labai tyliai. Ir tuomet pamačiau ir išgirdau ratą.

– Ratą? – paklausė tėvas.

– Ratą. Jis kelis kartus pravažiavo pro duris, – pasakė senelė. – Pravažiavo, apsigręžė ir vėl pravažiavo.

Tėvas pirštais pasukiojo prie smilkinių ir vyptelėjo motinai.

– Kai kam jau reikia naujo ratukų komplekto, – sušnibždėjo jis, bet motina piktai dėbtelėjo į jį.

– Įjungiau šviesą, – kalbėjo senelė. – Ir tada ratas nuvažiavo.

– Aš gi jums sakiau, kad koridoriuje buvo dviratis, – pareiškė Robas.

– Patylėk, Robai, – liepė tėvas.

– Ne, ne dviratis, – paprieštaravo senelė. – Ratas buvo tik vienas.

Tėvas rankomis parodė išprotėsiąs.

– Jai pačiai trūksta vieno ar poros ratų, – sušnypštė motinai, bet ši taip jam kumštelėjo, kad net akiniai nuslydo šonan.

– Paskui kažkas atėjo ir pažvelgė pro durų apačią, – pasakė senelė, – ir aš ėmiau rėkti.

– Kažkas? – paklausė tėvas.

– Mačiau jo rankas, vyro rankas, nes pirštai buvo plaukuoti, – aiškino senelė. – Jo rankos buvo ant patiesalo prie durų. Jis tikriausiai mane apžiūrinėjo.

– Ne, senele, – tariau, – manau, jis tik stovėjo ant rankų.

– Nebūk įžūlus, – subarė motina.

– Betgi mes matėme rankomis vaikščiojantį žmogų, – pasakė Robas.

– Nematėte, – prieštaravo tėvas.

– Matėme, – patvirtinau aš.

– Mes visus pažadinsime, – perspėjo mus motina.

Tualete sušniokštė vanduo, ir senelė iššlepsėjo pro duris – iš jos orumo menkai kas buvo belikę. Ant chalato ji turėjo užsivilkusi kitą chalatą, o ant jo – dar vieną. Kaklas išstypęs, veidas ištepliotas baltu kremu. Senelė atrodė kaip suerzinta žąsis.

– Jis blogas ir baisus, – pasakė ji mums. – Moka baisių kerų.

– Ar tas, kuris į tave tualete žiūrėjo? – paklausė motina.

– Tas, kuris papasakojo mano sapną, – tarė senelė. Ašara nusirito jos veidą dengiančio kremo rievėmis. – Tai buvo mano sapnas, o jis visiems papasakojo. Tiesiog neįtikėtina, kad išvis jį žino, – sušnypštė ji mums. – Mano sapną apie Karolio Didžiojo arklius ir jo riterius. Aš esu vienintelė, galinti jį žinoti. Susapnavau, kai tu dar nebuvai gimusi, – pasakė ji mano motinai. – O tas niekingas, piktas magas papasakojo mano sapną lyg paprastas žinias. Aš netgi tavo tėvui niekuomet nepasakojau to sapno. Ir niekad nebuvau tikra, jog tai buvo sapnas. O dabar čia kažkokie žmonės vaikščioja plaukuotomis rankomis, kažkokie magiški ratai. Noriu, kad berniukai miegotų su manim.

Šitaip Robui ir man teko didįjį kambarį, esantį toliau nuo WC, dalytis su senele; ji gulėjo glausdama prie tėvo ir motinos pagalvių kremu išteptą, šviečiantį kaip šlapios šmėklos veidą. Robas gulėjo atmerktomis akimis ir stebėjo ją. Vargu ar Johana gerai miegojo. Įsivaizduoju, kad ji vėl sapnavo tą mirties sapną, prikeldama paskutinę Karolio Didžiojo riterių žiemą, – sušalusių, apšarmojusiais keistais metalo rūbais ir visiškai apledėjusiais šalmais.

Kai man prireikė į WC, išplėstos spindinčios Robo akys lydėjo mane iki durų.

Tualete kažkas buvo. Pro durų apačią nesklido šviesa, bet koridoriuje stovėjo į sieną atremtas vienratis. Tas, kuris juos važinėjo, sėdėjo išvietėje; buvo girdėti vis nuleidžiant vandenį – vienračio savininkas kaip vaikas neleido bakeliui pribėgti.

Pasižiūrėjau pro WC durų apačią, bet tas, kuris buvo viduje, nestovėjo ant rankų. Išvydau tai, kas aiškiai buvo kojos, esančios beveik priimtinoje padėtyje, tik jos nesiekė grindų, o padai, atgręžti į mane, buvo kaip tamsios, pamėlynijusios pagalvės. Tai buvo didžiulės pėdos, kuriomis baigiasi trumpos gauruotos kojos. Meškos pėdos, be nagų. Meškos negali įtraukti nagų kaip katės, todėl jeigu meška būtų turėjusi nagus, jie būtų buvę matomi. Taigi čia buvo meška persirengęs apsimetėlis arba benagė meška. O tikriausiai – naminė meška. Pagaliau – jeigu jau ji naudojasi WC – prijaukinta meška. Iš kvapo galėjai sakyti, kad ne meška persirengęs žmogus, o tikra meška. Tikrų tikriausia meška.

Atbulas atsitraukiau prie buvusio senelės kambario durų, už kurių tykojo tėvas, laukdamas tolesnių pažeidimų. Jis staigiai atidarė duris, ir aš įgriuvau vidun išgąsdindamas mus abu. Motina atsisėdo lovoje ir užsitraukė ant galvos pūkinę antklodę.

– Sučiupau jį! – rėkė tėvas, užguldamas mane. Grindys sudrebėjo, meškos vienratis nuslydo siena ir užvirto ant WC durų, pro jas staiga išpuolė meška, suklupo ant savo vienračio ir šoko per jį. Įtariai pažvelgė iš koridoriaus pro atviras kambario duris į tėvą, sėdintį man ant krūtinės, ir pakėlė priekinėmis letenomis savo vienratį.

– Guf, – tarė meška.

Tėvas užtrenkė duris.

Išgirdome, kaip koridoriaus gilumoje moteris pašaukė:

– Duna, kur tu?

– Arf, – atsiliepė meška.

Mudu su tėvu girdėjome, kaip moteris atėjo ir pasakė:

– Oi, Duna, tu vėl treniruojies? Visą laiką treniruojies! Būtų geriau, kad tai darytum dienos metu.

Meška nieko neatsakė. Tėvas atidarė duris.

– Nieko neleisk, – liepė motina iš po antklodės.

Koridoriuje graži pagyvenusi moteris stovėjo šalia meškos, o ta sėdėjo ant savo vienračio uždėjusi moteriai ant peties didžiulę leteną. Moteris buvo skaisčiai raudonu turbanu ir ilga į užuolaidą panašia siaura suknele. Ant aukštos krūtinės pūpsojo lokio nagų vėrinys; auskarai siekė pečius – vieną uždengtą tos užuolaidinės suknelės, kitą nuogą, ant jo tamsavo apgamas, nuo kurio su tėvu negalėjom atitraukti akių.