Джон Ирвинг - Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

Kai tėvai mirė, mečiau rūkyti ir vėl ėmiau keliauti. Savo antrąją žmoną atsivežiau į „Grilparcerio pensioną“. Su pirmąja Vienos nepasiekiau.

„Grilparceris“ neilgai teišlaikė tėvo jam paskirtą B klasę, o tuo metu, kai į jį grįžau, jau buvo praradęs bet kokią. Pensioną valdė pono Teobaldo sesuo. Ji jau neturėjo palaidos moters patrauklumo, jį buvo pakeitęs kai kurioms senmergėms tetulėms būdingas belytis cinizmas. Ji buvo beformė, plaukai nudažyti bronzine spalva, todėl galva priminė varinę pagalvėlę puodams šveisti. Ji neprisiminė manęs, o mano klausimai sukėlė jai įtarimą. Kadangi pasirodžiau labai daug žinantis apie buvusius jos bendrus, tikriausiai pamanė, jog dirbu policijoje.

Dainininkas vengras kažkur išsidangino, savo balsu suviliojęs kitą moterį. Sapnų pasakotojas atsidūrė ligoninėje. Jo paties sapnai virto košmarais, todėl kiekvieną naktį baisingu staugimu jis pažadindavo visą pensioną. Buvo išgabentas iš to nusmurgusio pensiono, pasakojo pono Teobaldo sesuo, beveik tuo pat metu, kai šis prarado B klasę.

Ponas Teobaldas jau buvo miręs. Jis susmuko koridoriuje griebęsis už širdies, kai kartą naktį surizikavo patikrinti kažką, ką palaikė plėšiku. Bet tai buvo tik Duna, nelaimingoji meška, aprengta sapnų pasakotojo dryžuotu kostiumu. Kodėl šitaip aprengė mešką, Teobaldo sesuo man nepaaiškino, tik sukrėtimo išvydus besivažinėjantį žvėrį bepročio drabužiais ponui Teobaldui pakako mirti nuo išgąsčio.

Žmogų, kuris vaikščiojo vien rankomis, irgi ištiko nelaimė. Jo laikrodžio apyrankė užsikabino už eskalatoriaus danties, todėl jis nebegalėjo nuo jo nušokti. Jo kaklaryšį, kurį retai pasirišdavo, – mat vaikščiojant rankomis vilkdavosi žeme, – eskalatoriaus gale pastvėrė laiptai, ir vyriškis buvo juo pasmaugtas. Už jo susikimšo eilė žmonių, trypčiojančių vietoje, – žengia žingsnį atgal, leidžia eskalatoriui panešti pirmyn ir vėl žengia žingsnį atgal. Tai truko tol, kol galų gale kažkas išdrįso jį perlipti. Pasaulyje yra daugybė ne specialiai žiaurių mechanizmų, bet nepritaikytų žmonėms, kurie vaikščioja rankomis.

Po viso to, pasakė man Teobaldo sesuo, „Grilparcerio pensionas“ perėjo iš C klasės į daug blogesnę. Ją pačią vis labiau slėgė valdymo pareigos, ji mažiau beturėjo laiko Dunai, todėl meška sparčiai karšo, o jos įpročiai darėsi nederami. Kartą ji įnirtingai nusivijo paštininką tokiu greičiu, kad šis nusivertė nuo marmurinių laiptų ir susilaužė klubo sąnarį. Po to užpuolimo buvo sugriežtintas senas miesto potvarkis, draudžiantis viešose vietose laikyti gyvūnus palaidus. Duna buvo uždaryta „Grilparcerio pensione“.

Kurį laiką Teobaldo sesuo laikė mešką pensiono kieme pastatytame narve, tačiau ją ten erzindavo šunys ir vaikai, o pro langus žmonės mėtydavo į narvą maistą (ir blogesnius daiktus). Duna pasidarė nebepanaši į mešką ir sukta – apsimetusi, kad miega, griebė ir suėdė kone visą kažkieno katę. Po to porą kartų kažkas ją bandė nunuodyti, todėl ji pradėjo bijoti ką nors ėsti toje pavojingoje aplinkoje. Nebebuvo kitos išeities kaip padovanoti ją Šėnbruno zoologijos sodui, tik abejota, ar ją tenai priims. Meška buvo bedantė ir ligota, galbūt sirgo kokia užkrečiamąja liga, be to, ilgą laiką išgyvenusi tarp žmonių, ji buvo nepasirengusi švelnesnei gyvenimo zoologijos sode tvarkai.

„Grilparcerio pensiono“ kieme meška miegodavo atviroje patalpoje, todėl paūmėjo reumatizmas ir ji negrįžtamai prarado vienintelį savo sugebėjimą – važinėti vienračiu. Kai zoologijos sode pirmą kartą pamėgino važiuoti, nugriuvo. Kažkas nusijuokė. O jei kas pasijuokdavo iš to, ką Duna daro, paaiškino man Teobaldo sesuo, meška niekuomet to nebedarydavo. Galiausiai Šėnbrune ji virto savotišku pasigailėtinu padaru ir nugaišo nepagyvenusi naujojoje buveinėje nė poros mėnesių. Teobaldo sesers manymu, Duna mirė nuo pažeminimo: didžiulę jos krūtinę išbėrė, todėl ją teko nuskusti, o kaip pasakė vienas zoologijos sodo tarnautojas, meškai nuskutimas – mirtina gėda.

Aš žiūrėjau į tuščią narvą šaltame pensiono kieme. Paukščiai nepalikę nė vienos sėklelės, bet narvo kampe riogso krūva sudžiūvusio meškos mėšlo – be jokios gyvybės ir net kvapo, visai kaip Pompėjų lavonai. Nejučia prisiminiau Robą: iš meškos buvo likę daugiau.

Automobilyje nuotaika dar labiau sugedo: skaitiklyje nebuvo prisidėję nė vieno kilometro, niekas slapta juo nevažinėjo. Nebebuvo nieko, kas drįstų šitaip savavaliauti.

– Kai jau būsime pakankamai toli nuo tavo brangiojo „Grilparcerio pensiono“, – pasakė mano antroji žmona, – norėčiau, kad man paaiškintum, kam atsivežei mane į tokią skurdžią vietą.

– Ilga istorija, – pasakiau.

Pamaniau, kad Teobaldo sesers pasakojime apie pasaulį nepajutau nei džiaugsmo, nei kartėlio. Ji paporino savo istoriją nuobodžiaudama, – kaip pasakotojas, susitaikęs su nelaimingomis pabaigomis, – lyg jos pačios ir jos bendražygių gyvenimas niekuomet nėra buvęs egzotiškas, tarytum visą laiką jie būtų tik kvailai ir beviltiškai siekę aukštesnės klasės.

ROMANO KARALIUS

1. Kodėl man patinka Čarlzas Dikensas;

kodėl kai kuriems žmonėms nepatinka

„Didieji lūkesčiai“ buvo pirmas romanas, kurį perskaitęs tariau sau, kad pats būčiau norėjęs jį parašyti ir pats norėčiau būti romanistas – tiksliau sakant, sujaudinti skaitytoją taip, kaip pats buvau sujaudintas. Manau, kad „Didieji lūkesčiai“ turi nuostabiausią ir tobuliausiai išplėtotą siužetą tarp angliškai parašytų romanų; antra vertus, jis niekur nenukrypsta nuo tikslo sujaudinti mus iki juoko ir iki ašarų. Tačiau šiame romane yra ne vienas dalykas, kai kuriems žmonėms nepatinkantis, ir yra vienas konkretus dalykas, dėl kurio jiems apskritai nepatinka Dikensas. Štai kas jiems nepatinka labiausiai: visų Dikenso romanų tikslas yra paveikti mūsų jausmus, o ne protą, ir kaip tik per jausmus Dikensas siekia paveikti mus socialiai. Dikensas nėra analitikas, jo kūryba nėra analitinė, nors kartais būna didaktinė. Jo talentas reiškiasi per aprašymus, jis gali aprašyti reiškinį taip gyvai – ir taip įtaigiai, – kad į tą reiškinį niekas nebežiūrės taip kaip anksčiau.

Dikenso romanuose perskaitęs apie kalėjimus, niekada nebegali teisuoliškai teigti, kad kaliniams tik ten ir vieta; susidūręs su tokiu siaubingai dviveidžiu advokatu kaip ponas Džegersas, nebegali noriai atsiduoti advokato malonei, – nors „Didžiuosiuose lūkesčiuose“ Džegersas tėra antraeilis personažas, jo portretas, ko gero, mūsų literatūroje didžiausias gyvenimo pagal abstrakčias taisykles pasmerkimas. Dikensas man parūpino netgi įsimintiną kritiko paveikslą – tai Bentlis Dramlas, „antras eilėje prie baroneto titulo“ ir „toks paniurėlis, kad net knygą imdavo į rankas taip, lyg autorius jį būtų nuskriaudęs“.

Nors Dikenso asmeninė socialinio blogio patirtis buvo trumpa ir jaunatviška, ji niekada jo nepaleido, – tai, kad tėvui teko gėdingai kalėti skolininkų kalėjime Maršalsyje, kad pats (vienuolikos metų) tris mėnesius triūsė batų tepalo fabrike Hangerford Sterse klijuodamas etiketes ant butelių, ir tai, kad dėl tėvo piniginių bėdų šeima kelis kartus kraustėsi – ypač kai Čarlzas buvo devynerių – į prastesnius būstus Čatame, o netrukus išsikėlė iš jo vaikystės Čatamo. „Pamaniau, kad gyvenimas bjauresnis, nei aš pradžioje tikėjausi“, – rašė jis. Bet jo vaizduotė niekada neskurdo – „Deivide Koperfilde“ jis rašė (prisimindamas, kaip skaitydavo mansardos kambarėlyje Šv. Marijos aikštėje Čatame): „Buvau Tomu Džonsu (Tomu Džonsu, kaip jį įsivaizduoja vaikas, pačia nuoširdžiausia būtybe).“11 Be to, jis juk buvo Don Kichotas ir visokie dar mažiau įtikimi jo meto Viktorijos laikų pasakų herojai. Haris Stounas (Harry Stone) rašė: „Sunku pasakyti, kas buvo anksčiau – Dikenso domėjimasis pasakomis ar jų įtaka jam.“ Autoriaus vaizduotės šaltinius panašiai nusako ir puikus Dikenso biografas Edgaras Džonsonas (Johnson), jis taip pat teigia, kad Dikensas sukūrė „naują literatūrinę formą – lyg ir pasaką, kuri yra kartu humoristinė, herojinė ir realistinė“.