Джон Ирвинг - Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

Rašytojas, rizikuojantis būti sentimentalus, šiuolaikiniam skaitytojui pernelyg dažnai atrodo jau kaltas. Bet rašytojas, taip bijantis sentimentalumo, kad jo visai išvengia, elgiasi bailiai. Besimokantiems autoriams būdinga – ir atleistina – vengiant saldžių seilionių apskritai nerašyti apie žmones arba neįvaryti personažų į emocinius kraštutinumus. Apsakymas apie keturių patiekalų vakarienę, perteiktas iš šakutės požiūrio taško, niekada nebus sentimentalus, – bet, ko gero, mums nepasirodys svarbus. Dikensas nesivaržydamas rizikavo jausmingumu. „Jo ginklai buvo karikatūra ir burleska, – rašo Džonsonas, – melodrama ir netramdomi jausmai.“

Ir štai dar viena nuostabi savybė: jo kūryba niekur nėra tuščiagarbė – tai yra jis niekada nesiekė originalumo. Niekada nesidėjo esąs tyrėjas, atrandantis neištirtas blogio apraiškas. Ir nebuvo tuščiagarbis, įsivaizduojantis, kad jo meilė kalbai arba jos vartosena kokia ypatinga; kai norėdavo, sugebėjo rašyti labai gražiai, bet nebūdavo taip, kad neturėtų ką pasakyti ir dėl to manytų, jog rašymo tikslas – graži kalba, – šia prasme jam irgi nerūpėjo originalumas. Plačiausio užmojo prozininkams niekada nerūpėjo toks kalbos originalumas – Dikensui, Hardžiui, Tolstojui, Hotornui, Melviliui... – jų vadinamasis stilius yra universalus – jie rašė visokiais stiliais. Tokiems prozininkams kalbos originalumas tėra mados reikalas, praeinantis reiškinys. Išliks didesnieji, paprastesnieji dalykai – tie, kurie jiems rūpėjo, kurie buvo juos užvaldę: pasakojimas, personažai, juokas ir ašaros.

Vis dėlto įspūdinga Dikenso meistryste žavėjosi ir tie rašytojai, kurie vadinami stiliaus meistrais, pasak jų, tai buvęs spontaniškas gebėjimas – ne tai, ko galima išmokti arba būti išmokytam. G. K. Čestertono „Čarlzas Dikensas. Kritinė studija“ pateikia pagiriamąjį ir kartu tikslų požiūrį į Dikenso metodą; be to, Čestertonas nuostabiai pateisina Dikenso personažų paveikslus. „Nors jo personažai neretai būdavo karikatūriški, tai ne tokios karikatūros, kokias įsivaizduoja žmonės, niekada nesutikę tokių charakterių, – rašo Čestertonas. – Jo kritikai nebuvo sutikę tokių charakterių, nes negyveno paprastų Anglijos žmonių gyvenimo, o Dikensas gyveno. Anglija buvo kur kas linksmesnė ir siaubingesnė, negu atrodė tiems žmonėms, kurie rašydavo recenzijas.“

Verta atkreipti dėmesį į tai, kad ir Džonsonas, ir Čestertonas pabrėžia Dikenso prisirišimą prie paprastų žmonių, o kritikai pabrėžia Dikenso ekscentriškumą. „Negali būti nė abejonės dėl Dikenso, kaip žmogiško reiškinio istorijoje, svarbos, – rašo Čestertonas, – [...] tiesiog nuoga genijaus liepsna pratrūksta iš žmogaus, neturinčio kultūros, tradicijos, nesiremiančio religijos ir filosofijos istorija arba didžiosiomis užsienio mokyklomis, ir atskleidžia šviesą, niekada neregėtą nei jūroje, nei žemėje, ar bent ilgus fantastiškus šešėlius, krentančius nuo paprastų daiktų.“

Vladimiras Nabokovas pažymėjo, kad Dikensas nerašė kiekvieno sakinio taip, lyg nuo to priklausytų jo reputacija. „Kai Dikensas nori perteikti skaitytojui tam tikrą informaciją per pokalbį arba pamąstymą, įvaizdžiai paprastai nekrenta į akis“, – rašo Nabokovas. Dikensas žinojo, kaip išlaikyti skaitytojo dėmesį, pasitikėjo savo aprašomąja galia, kaip ir sugebėjimu įdiegti skaitytojams emocinį ryšį su personažais. Paprastai tariant, pasakojimo varomoji jėga ir emocinis interesas yra tie veiksniai, dėl kurių romanas labiau prikausto dėmesį 300-ame puslapyje negu 30-ame. „Ryškių įvaizdžių pliūpsniai išdėstyti su tarpais“, – kaip aiškina Nabokovas.

Bet ar jis neperdėdavo visko? – klausia jo kritikai.

„Kai žmonės sako, kad Dikensas perdeda, – rašo Džordžas Santajana, – man atrodo, kad jie neturi nei akių, nei ausų. Jie, matyt, turi tik sampratą, kokie yra daiktai ir žmonės, ir viską priima tradiciškai, su diplomatine nuostata.“ O tiems, kurie aiškina, kad niekas niekada nebuvo toks sentimentalus arba kad nėra buvę tokių žmonių kaip Vemikas, Džegersas arba Bentlis Dramlas, Santajana sako: „Mandagusis pasaulis meluoja – yra tokių žmonių, mes patys esame tokie žmonės tiesos akimirką.“ Santajana pateisina ir Dikenso stilistinius ekscesus: „Tas sugebėjimas, kuris paverčia jį tobulu komiku, yra kaip tik tai, kas atstūmė nuo jo vėlesnę kartą, kurioje skonį turintys žmonės buvo estetai, o dorybingi žmonės buvo aukšto lygio snobai; jiems reikėjo manieringo meno, o jis jiems siūlė gausią improvizaciją, jie norėjo analizės ir plėtotės, o jis siūlė absoliučią komediją.“

Nenuostabu, kad – ir dėl jo populiarumo, ir nepaisant populiarumo – Dikensas neretai būdavo klaidingai suprantamas ir dažnai pašiepiamas. Pirmą kartą lankydamasis Amerikoje jis negailestingai smerkė amerikiečių praktiką nepaisyti autorinių teisių; be to, nepakentė vergovės ir apie tai kalbėjo, jam atrodė pasibjaurėtinas ir šiurkštus amerikiečių įprotis spjaudytis – pasak Dikenso, tiesiog visur! Už tokią kritiką mūsų kritikai jam atsimokėjo – vadino jį „pasipūtusiu reporteriu“ ir „tuo garsiu samdomu rašeiva“, jo mąstysena buvo apibūdinta kaip „netašyta, vulgari, įžūli ir paviršutiniška“, jis neva buvęs „ribotas“ bei „išpuikęs“ ir iš visų svečių, kada nors apsilankiusių „mūsų originalioje ir įspūdingoje šalyje“, buvo laikomas „menkiausiu, vaikiškiausiu, prasčiausiu, niekingiausiu...“

Tad, žinoma, Dikensas turėjo priešų – jiems buvo neįkandamos jo nuostabios nuojautos ir neprilygstamas energingas gyvenimas. Prieš pradėdamas rašyti „Didžiuosius lūkesčius“, jis sakė: „Su šia knyga turiu padaryti viską, ką galiu – sugalvoti gerą pavadinimą?“ Tikrai geras, daug rašytojų gailėjosi negalį jo panaudoti, toks pavadinimas būtų tikęs daugeliui nuostabių romanų: „Didžiajam Getsbiui“, „Į švyturį“, „Kasterbridžo merui“13, „Fiestai“, „Anai Kareninai“, „Mobiui Dikui“ – juk tai vis didieji lūkesčiai.

2. Santuokos kalinys; „Vienintelė laimė,

kurios gyvenime pasigedau...“

O kaip su siužetu? – klausia jo kritikai. Ar nėra jo siužetai neįtikimi?

Ojojoi, dar ir kaip „neįtikimi“! Man įdomu, kiek žmonių, vadinančių siužetą „neįtikimu“, susivokia apskritai nemėgstantys jokio siužeto. Siužetas neįtikimas iš prigimties. Ir jeigu jūs skaitėte labai daug šiuolaikinių romanų, turbūt esate nepratę juose rasti daug siužeto; o jeigu siužetą rasite, jis jums tikrai atrodys neįtikimas. Tačiau 1982 m. britai, plaukdami pakariauti su Argentina, kariams transportuoti pasitelkė prabangų lainerį Queen Elizabeth II . Ir kokį gi aukščiausią karinį prioritetą išsikėlė kur kas menkesnės argentiniečių pajėgos? Nagi paskandinti tą prabangų lainerį Queen Elizabeth II – pasiekti bent jau vadinamąją „moralinę pergalę“. Tik pagalvokit! Tačiau žinių pranešimuose mes pripažįstame daug neįtikimesnius įvykius negu grožinėje literatūroje. Literatūra yra ir turi būti geriau padaryta negu žinių pranešimai, o ir siužetai, netgi neįtikimiausi, būna geriau padaryti negu realus gyvenimas.

Žvilgterėkime į Čarlzo Dikenso santuoką – jeigu jo santuokos istoriją rastumėme kokiame nors romane, ji mums atrodytų visai neįtikima. Dikensui susituokus su Katerina Hogart, jos jaunesnė sesuo Merė, tik šešiolikos metų, atsikėlė gyventi kartu su jais; Merė dievino sesers vyrą, namuose ji skleidė linksmumo dvasią – matyt, savo geranorišku nusiteikimu ir ramiu būdu dar labiau išsiskyrė šalia Katerinos, protarpiais niūrios ir uždaros. Juk daug lengviau būti viešnia negu sutuoktine, ir blogiausia, kad septyniolikos metų Merė mirė ir šitaip tobulai įsiamžino Dikenso atmintyje, ir vėlesniais jo santuokos su Keite (Kateriną vadindavo Keite) metais tapo dar labiau nepasiekiama dievaite, kurios vargšė Keitė niekaip negalėjo nukonkuruoti. Merė, žinoma, buvo tobula mergaitiškos nekaltybės vizija, vis iš naujo pasirodanti Dikenso romanuose – ji yra mažoji Nelė „Senienų krautuvėlėje“, Agnesė „Deivide Koperfilde“, Mažylė Dorit. Aišku, kad jos gerumas įsigavo ir į „Didžiųjų lūkesčių“ Bidę, nors Bidės sugebėjimai kritikuoti Pipą nulipdyti iš stipresnio molio negu tai, ką Dikensas būtų galėjęs rasti Merėje Hogart.