Джон Ирвинг - Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

Pasak Čestertono, „geriausių Dikenso personažų esmė ta, kad jie visi didingi kvailiai. Tarp didingo kvailio ir menko kvailio skirtumas toks pat kaip tarp didingo poeto ir menko poeto. Didingas kvailys yra virš išminties, o ne žemiau jos.“ Be abejo, esminė ir kerinti „didingo kvailio“ ypatybė yra griovimo, taip pat ir savigriovos, o ir apskritai visokios sumaišties kėlimo gebėjimas. Pažvelkime į Šekspyrą: pagalvokime apie Lyrą, Hamletą, Otelą – juk aišku, kad visi jie buvo „didingi kvailiai“.

Ir yra viena kryptis, kuria didieji literatūros kvailiai, regis, dažnai žengia nedvejodami: jie tampa savo melagysčių – ir / arba patiklumo kitų žmonių melagystėmis – aukomis. Pasakojime su didingu kvailiu beveik neišvengiamai būna didelis melas. Žinoma, „Didžiuosiuose lūkesčiuose“ svarbiausią netiesą skleidžia ponia Hevišem – tai yra nutylėjimo melas. O Pipas pameluoja seseriai ir Džo apie savo pirmą apsilankymą pas ponią Hevišem – sako jiems, kad ponia Hevišem namie laiko „juodą aksomo karietą“ ir kad jie visi vaidino važiuoją šia stovinčia karieta, o keturi „baisiai dideli“ šunys „ėdė veršienos kotletus iš sidabrinio dubens“. Pipas nė nenutuokė, kad jo melas ne toks ypatingas kaip ta tiesa, kuri paaiškės apie ponios Hevišem gyvenimą „Gana“ rūmuose, ir tos sąsajos su jos gyvenimu, kurias Pipas atras vadinamajame išoriniame pasaulyje.

Kalinys Magvičas, pirmuose knygos puslapiuose grasinantis atimti mažajam Pipui gyvybę arba kepenis, pasirodys esąs kilnesnės širdies negu mūsų jaunasis herojus. „Permirkęs vandenyje, išsitepliojęs purvais, apsidaužęs į akmenis, apsibrozdinęs į aštrias uolas, išsidilginęs, apsidraskęs erškėtynuose, be to, jis šlubavo, drebėjo, piktai dėbčiojo akimis ir urzgė“, – žmogus, kurį Pipas mato nutolstantį pelkėje, netoli „kartuvių su keliomis kabančiomis grandinėmis, kadaise laikiusiomis piratą [...] lyg tas piratas būtų atgijęs, nulipęs žemėn ir dabar ketintų vėl pasikabinti“, – tas pats žmogus vėliau bus garbingumo pavyzdys, ir tai didelės išdaigos dalis, „Didžiųjų lūkesčių“ siužeto grynas smagumas. Dikensui siužetas yra pramoga, jis tiesiog teikia publikai malonumą, sustiprinamą tos aplinkybės, kad dauguma jo romanų publikuojami dalimis, – dideli stulbinantys sutapimai buvo viena iš dovanų, kurias jis teikdavo savo serialo skaitytojams. Kritikas, besišaipantis iš atsitiktinių susitikimų ir kitų lemtingų sutapimų Dikenso pasakojime, tikriausiai turi labai neišvystytą malonumo jausmą.

Dikensas nesigėdindamas rašė savo skaitytojams . Jis bara juos, vilioja, šokiruoja, rodo jiems farsą ir pamokslauja. Jo tikslas, pasak Džonsono, buvo „ne susukti pilvą, o sujaudinti širdį“. Tačiau man labai panašu į tai, kad šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame širdys daug kietesnės, Dikensas jaustų didesnę paskatą susukti pilvą – kaip vienintelį būdą pasiekti tas kietas širdis. Šio tikslo jis siekė begėdiškai – meilikaudavo publikai, teikdavo jai didelį malonumą, kad tik ji žvelgtų atmerktomis akimis ir nenusigręžtų nuo jo groteskiškų vizijų, nuo beveik nuolatinio moralinio pasipiktinimo.

Galbūt jis nusprendė, kad „Didžiuosiuose lūkesčiuose“ Pipui, Estelai, o ir skaitytojams suteikė per daug skausmo. Tad kodėl pabaigoje nesuteikus Pipui ir Estelai vienam kito? Čarlzui Dikensui nebuvo lemta rasti tos „vienintelės laimės, kurios gyvenime pasigedau, vienintelės draugės ir bendražygės, kurios neturėjau“. Tačiau Pipui jis norėjo suteikti šį malonumą, norėjo duoti jam jo Estelą.

3. „Visoje toje žibančioje gausybėje nematyti jokios pagalbos nei pasigailėjimo“;

„Apleistame sode“

Tačiau kaipgi su siužetu ? – neatlyžta jo kritikai. Kaip juo galima patikėti?

Labai paprastai: tiesiog pripažinkite, kad kiekvienas jums emociškai svarbus žmogus susijęs su kiekvienu kitu jums emociškai svarbiu žmogumi; žinoma, tai nebūtinai bus kraujo giminystė, bet žmonės, kurie pakeičia tavo emocinį gyvenimą – visi tie žmonės iš skirtingų vietų, skirtingų laikotarpių, apimantys daug nesusijusių sutapimų, vis dėlto yra „giminingi“. Mes susiejame žmones dėl emocinių, o ne faktinių priežasčių, – žmones, nepažįstančius vieni kitų, nežinančius apie vieni kitų egzistavimą, net ir tokius, kurie mus pamiršo. Čarlzo Dikenso romane tokie žmonės tikrai susiję, kartais net kraujo giminyste, beveik visada per aplinkybes ir sutapimus ir labiausiai – per siužetą. Pažvelkite, kokia jėga yra ponia Hevišem: visi Pipui bent kiek svarbūs žmonės pasirodo turį (arba turėję) su ja kokių nors ryšių!

Ponia Hevišem yra sąmoninga apgavikė, užsispyrusi piktadarė. Ji daug blogesnė negu kokia nors pagiežinga senė, pikta ir keista dėl savo isterinio savanaudiškumo (nors tuo ji irgi pasižymi), ji aktyviai prisideda prie Pipo suviliojimo – sąmoningai siekia, kad Estela jį kankintų. Jeigu jūsų vaizduotė tokia skurdi, kad manote, jog tokių žmonių nėra, turite bent pripažinti, kad mes (dauguma mūsų) galime leistis suviliojami taip kaip Pipas. Perspėjimą Pipas gauna – pati Estela jį perspėja. Čia pasakojama ne tiek apie visišką ponios Hevišem blogumą, kiek apie tai, kaip Pipo lūkesčiai nustelbia blaivų protą. Pipas nori būti džentelmenas, jis nori Estelos, ir jo siekiai valdo jį labiau negu nuovoka. Argi tokios silpnybės negalime aptikti savyje?

Nesiginčykite su Dikensu dėl jo ekscesų. Silpnų vietų „Didžiuosiuose lūkesčiuose“ nedaug, ir tai yra stygiaus, o ne perdėjimo silpnybės. Gana greitai, kone akimoju užsimezgusi Pipo ir Herberto draugystė iš esmės taip ir neišplėtojama ir stipriai neišgyvenama – visišką Herberto širdies gerumą mums siūloma laikyti savaime aiškiu dalyku (jis niekada neparodomas labai patraukliai); o tai, kad Herbertas vadina Pipą Hendeliu, mane siutina! Herberto gerumu man daug sunkiau patikėti negu ponios Hevišem blogumu. O Dikenso meilė aktoriams mėgėjams pranoksta sugebėjimą sudominti mus ponu Vopsliu ir šio vargšo kvailelio siekiais. 30 ir 31 skyriai nuobodūs – gal jie skubotai parašyti, o gal liudija smukusį Dikenso entuziazmą. Šiaip ar taip, jie tikrai nėra kritikuojamo persistengimo pavyzdžiai – viską, kas perdėta, jis parašydavo bent jau su beribe energija.

Džonsonas rašo, kad „Dikensas žmones mėgdavo arba nemėgdavo – niekada nebūdavo jiems abejingas. Jis mylėdavo ir juokdavosi, šaipydavosi, niekindavo ir neapkęsdavo, bet niekada neprabildavo globėjišku tonu ir neniurzgėdavo.“ Štai Orlikas – pavojingas kaip užguitas šuo, jis nesukelia užuojautos net ir dėl socialinių savo niekšiškumo šaknų: tai tiesiog blogas žmogus, aiškių aiškiausiai – jis pasišovęs žudyti. O štai Džo – išdidus, sąžiningas, darbštus, kantrus ir rodantis neišsemiamą gerą valią, nors bado akis, kad aplinkiniai to vis neįvertina; tai tiesiog geras žmogus, aiškių aiškiausiai – jis niekam nelinki blogo. Nors turėjo stiprų socialinės atsakomybės jausmą ir suvokė visuomenės įtaką asmeniui, Dikensas taip pat tikėjo gėriu ir blogiu – tikėjo esant tikrai gerų ir tikrai blogų žmonių. Vertino kiekvieną autentišką dorybę ir kiekvieną geraširdiškumo atvejį, nepakentė visų gausių žiaurumo apraiškų ir liedavo didžiausią įsivaizduojamą panieką ant veidmainystės bei savanaudiškumo. Nemokėjo būti abejingas.

Vemikas jam atrodo geresnis už Džegersą, bet Džegersas jam sukelia ne tiek neapykantą, kiek baimę. Džegersas per daug pavojingas, kad jį būtų galima niekinti. Paauglystėje aš maniau, kad Džegersas visada plaunasi rankas ir lenktiniu peiliuku valosi panages, nes jo klientai tokie morališkai smerktini (morališkai purvini, suskretę), kad advokatas bando atsikratyti užkrato, gaunamo artimai bendraujant su kriminaliniais elementais. Dabar manau, kad tik iš dalies dėl to Džegersas niekada negali būti visai švarus, esu daug labiau įsitikinęs, jog Džegersas savo darbe labiau susiteršia nuo paties teisininko darbo – prie jo limpa jo paties profesijos bjaurastis. Štai todėl Vemikas žmogiškesnis už Džegersą; Pipui susidaro įspūdis, kad Vemikas „vaikšto tarp kalinių kaip sodininkas tarp savo augalų“, vis dėlto Vemikas geba turėti „Volvorto sentimentų“ – namie su savo „senoliu“ Vemikas būna meilus. Džegerso užkratas niekada neatsitraukia – jo namai beveik taip pat dalykiškai sutvarkyti kaip kontora, o namų šeimininkė Molė (neabejotinai žudikė, išvengusi kartuvių ne todėl, kad buvo nekalta, o todėl, kad Džegersas ją išsuko) Džegerso vakarienės stalui suteikia Niugeito kalėjimo aurą.