Джон Ирвинг - Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

Žinoma, iš Džegerso yra ko pasimokyti: nykiam piktadariui Dramlui jo skiriamas dėmesys padeda atverti Pipui akis į pasaulio neteisybes – pasaulio vertybių matas grindžiamas pinigais bei klasine priklausomybe ir užtikrinta brutalaus agresyvumo sėkme. Neapkęsdamas Dramlo Pipas ir save geriau pažįsta. „Mes darome žemus ir menkus poelgius baimindamiesi tų, kuriuos labiausiai niekiname“, – pastebi jis. Pipo charakterio raidą romane galime apibūdinti kaip vangaus mokinio autobiografiją. Jis mano iš pat pradžių perkandęs, kas yra Pamblčukas, tačiau Pamblčuko veidmainystės lygis , jo padlaižiavimas, nesąžiningumas ir apsimestinis lojalumas, – priklausomas nuo žmogaus padėties visuomenėje ir, kitaip pasisukus likimui, tuoj pat pakeičiamas, – nepaliauja stebinti ir mokyti. Pamblčukas yra stiprus antraeilis personažas, tinkamas neapkęsti. Mūsų šiuolaikinėje literatūroje trūksta gebėjimo girti, kaip mokėjo girti Dikensas (be išlygų), ir neapkęsti, kaip neapkęsdavo jis (visa širdimi). Gal tai mūsų baikštumas, o gal sudėtingesnis sociologo ir psichologo požiūris į niekšiškumą pašalino iš mūsų literatūros ne tik absoliučius niekšus, bet ir absoliučius herojus?

Dikensas būdavo nepaprastai prisirišęs prie savo personažų, netgi prie daugumos niekšų. „Jo knygų nuobodos įdomesni už kitų knygų šmaikštuolius“, – pažymi Čestertonas. „Dvi pagrindinės Dikenso ypatybės – paleisti šiurpulį per kūną ir nukamuoti pilvo raumenis – buvo [...] jo dvasios dvynės“, – rašo Čestertonas. Iš tikrųjų Dikenso meilė teatrui kiekvieną jo personažą pavertė – jo požiūriu – atlikėju . Kadangi visi yra aktoriai ir todėl svarbūs, visi Dikenso personažai elgiasi dramatiškai – ir herojai, ir piktadariai apdovanoti įsimintinomis savybėmis.

Mano herojus – Magvičas, ir „Didžiųjų lūkesčių“ pasakojime įdomiausia bei spontaniškiausia tai, kas susiję su šiuo kaliniu, kuris rizikuoja savo gyvybe, kad pamatytų, kaip susiklostė reikalai jo kūriniui. Ir kaip dikensiška, kad Magvičas negauna tikro atsakymo – jo kūriniui viskas susiklostė ne per geriausiai. O kokia paties Magvičo istorija! Kaip tik Magvičas išjudina dramatišką knygos pradžią – pabėgęs kalinys įbaugina vaiką, kad parūpintų maisto jo skrandžiui ir dildę kojų grandinėms, o grįžęs į Londoną kaip ieškomas nusikaltėlis, ne tik prisideda prie knygos dramatiškos baigties – taip pat veiksmingai sugriauna Pipo lūkesčius, kaip ir buvo juos sukūręs. Be to, Magvičas suteikia trūkstamą grandį ponios Hevišem atstūmimo istorijoje – per jį sužinome, kas yra Estela.

„Gana“ rūmų „apleistame sode“ vešinčios piktžolės teršia čia galėjusį klestėti grožį, pūvantis vestuvių tortas apsėstas vorų ir pelių. Pipas (o netiesiogiai ir Estela) niekaip negali atsikratyti tos kalėjimo „dėmės“. Ryšys su nusikalstamumu, Pipo nepaaiškinamai jaučiamas esminiais Estelos merginimo tarpsniais, žinoma, yra ženklas, kad išaiškės, jog Pipas labiau susijęs su nusikaltėliu Abeliu Magviču, negu pats nutuokia. Sužinojus tikrąsias savo aplinkybes, Pipui darosi visai nelinksma. Net ir skriaudžiamas vaikystėje jis neprarasdavo humoro jausmo (bent kaip tai prisimena) – pamena, kaip buvo „vaišinamas žvynuotomis vištų kojomis ir tais mėsos gabalais, kuriais kiaulė, būdama gyva, turėjo mažiausiai pagrindo didžiuotis“. Tačiau, Pipui patyrus, kas jo geradarys, Dikenso kalboje sąmojo sumažėja. Siužetui įsibėgėjus pati kalba darosi taupesnė.

Ir rašydamas sodriai, kai to nori, ir parodydamas, kaip santūriai gali rašyti, kai jam terūpi, kad sektumėm istoriją, Dikensas visada galvoja apie skaitytojus. Viešus skaitymus jis pradėjo palyginti vėlai, bet jo kalba nuolatos buvo skiriama skaityti balsu: tam jis vartodavo pakartojimus, refrenus, apstu apibūdinamųjų išvardinimų, lydinčių naują personažą ar vietovę, gausu skyrybos ženklų. Skyrybos ženklų per daug – ilgus ir gana sunkius sakinius Dikensas padaro lėtesnius, bet lengvesnius skaitant, tarsi skyrybos ženklai būtų kaip kokios scenos remarkos skaitant balsu arba tarsi jis suvoktų, kad daugelis jo skaitytojų skaito romaną, publikuojamą dalimis, ir jiems reikia nuolat ką nors priminti. Jis dėsto pernelyg aiškiai. Yra meistriškai įvaldęs priemonę, kuri trumpus sakinius tarsi pailgina, o ilgus padaro paskaitomus, – kabliataškį! Dikensas niekada nenori, kad skaitytojas įklimptų, bet taip pat nenori, kad skaitytojas perverstų puslapius greitomis. Perversti greitomis Dikenso kūrinį būtų keblu – pernelyg daug praleistum ir galiausiai nieko nesuprastum. Jis kiekvieną sakinį parašė lengvai skaitomą, nes norėjo, kad kiekvieną sakinį perskaitytumėme.

Įsivaizduokime, kad praleidžiame šį įterptinį nukrypimą apie santuoką: „Ta proga galiu pridurti, jog turbūt niekas pasauly geriau nežino, ką reiškia, kai per žmogaus veidą energingai braukoma vestuviniu žiedu.“ Aišku, jaunasis Pipas kalba apie tai, kaip sesuo šveisdavo jam veidą, bet atidus skaitytojas čia įžvelgs mintį apie santuokos keblumą apskritai. Ir kas gi negali įsivaizduoti, kad paties Dikenso sekinanti ir žeminanti patirtis batų tepalo fabrike paveikė Pipo jautrumą dėl nuobodaus triūso kalvėje? „Tame mažame pasauly, kuriame egzistuoja vaikai, [...] niekas nėra taip gerai suvokiama ir taip gerai jaučiama kaip neteisybė.“ Mat „neteisybė“ buvo nuolatinė Dikenso tema, ir daugiausia jo pyktis nukrypsta prieš neteisybę vaikų atžvilgiu. Mažojo Pipo žvilgsnį į pelkę vakare sustiprina vaiko jautrumas ir podraug senstančio autoriaus pažeidžiamumas (rašytojo, įsitikinusio, kad laimingiausi metai praeity, o didžiausia vienatvė priešaky). „Tada pažvelgiau į žvaigždes ir ėmiau vaizduotis, kaip būtų baisu stingstančiam ir mirštančiam žiūrėti į jas ir visoje toje žibančioje gausybėje nematyti jokios pagalbos nei pasigailėjimo.“

„Didžiuosiuose lūkesčiuose“ tokie nuostabūs vaizdai užburia taip pat kaip ir didingi personažai bei nulenkti galvą skatinanti istorija. Dikensas savo akimis matė, kaip pasaulis sparčiu žingsniu artėja prie galingesnių ir ne tokių žmogiškų institucijų, matė visuomenės godulio ir skubos atstumtuosius. „Su didžiai tūžminga aistra, – rašo Džonsonas, – jis gynė aukso vidurį.“ Tikėjo, kad, norint apginti žmogaus orumą, būtina palaikyti ir puoselėti asmenybę.

Užbaigęs pirmą „Didžiųjų lūkesčių“ variantą, Dikensas turėjo nebedaug laiko – jau buvo išsekęs. Po to parašė tik dar vieną romaną („Mūsų bendras draugas“, 1864–1865), o „Edvino Drudo paslaptis“ liko nebaigta. Prieš pakertamas mirtinos negalios, jis visą dieną dirbo prie tos paskutinės knygos. Štai paskutinis jo parašytas sakinys: „Šimtamečiai akmeniniai antkapiai įšyla; po niūriausias marmurines pastato kertes šmaižioja švytinčios dulkelės, plazdendamos it sparnai.“ Vėliau jis ėmėsi keleto laiškų – Džonsonas teigia, kad viename iš jų citavo Fra Lorenco perspėjimą Romeo: „Džiaugsmai audringi baigiasi audringai.“14 Galbūt tai buvo nuojauta – jo romanuose nuojautų pomėgis akivaizdus.

Čarlzas Dikensas mirė nuo insulto 1870 m. šiltą birželio vakarą; miręs buvo užsimerkęs, bet ant dešinio skruosto matėsi ašara, – jam buvo penkiasdešimt aštuoneri. Jis tris dienas gulėjo atvirame Vestminsterio abatijos kape – tiek daug tūkstančių gedėtojų ėjo atiduoti paskutinės pagarbos buvusiam vaikui darbininkui, kurio triūsas Hangerford Sterso batų tepalo fabrike kadaise atrodė toks juodas.

11 Vertė J. Žakonis.

12 Dauguma „Didžiųjų lūkesčių“ citatų – iš Virgilijaus Čepliejaus vertimo.

13 The Mayor of Casterbridge – Tomo Hardžio romanas.