Джон Ирвинг - Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

Už viltingumą, dėl kurio visi taip mėgsta „Kalėdų giesmę“, Dikensas gauna pylos, kai jo suteikia „Didiesiems lūkesčiams“; Kalėdoms pasibaigus, Dikenso viltingumas daugeliui atrodo tiesiog kaip perdėtas optimizmas. „Didžiųjų lūkesčių“ pirmoji pabaiga, kurioje Dikensas nusprendžia, kad Pipas ir jo nepasiekiama meilė Estela liks atskirai, daugelio moderniųjų kritikų laikoma tinkama (ir, žinoma, modernia), o Dikensas jos galiausiai atsisakė, – dėl tokio širdies ir proto posūkio jis kaltinamas principų išdavyste. Brandų gyvenimą pradėjęs su lėkštais siekiais, Pipas galų gale turi praregėti ir suvokti, kokios netikros buvo jo – ir Estelos – vertybės, turi tapti liūdnesniu, bet protingesniu žmogumi. Daug skaitytojų reiškia įsitikinimą, kad Dikensas perlenkia lazdą, pakeistoje pabaigoje piršdamas mums mintį, jog Estela ir Pipas, o ir bet kas, gali kartu ilgai ir laimingai gyventi. Apie tą naują pabaigą, kurioje Pipas ir Estela susitaiko, pats Dikensas draugui aiškino: „Labai gražiai parašiau ir neabejoju, kad su šiuo pakeitimu istorija priimtinesnė.“ Tai, kad Estela Pipui – arba bet kam – būtų netikusi žmona, čia ne esmė. „Nebijokit, aš nesuteiksiu jam palaimos“, – gudriai sako ji Pipui, bėdojančiam, kad jos išrinktasis toks blogas. Esmė ta, kad Estela ir Pipas yra susieti, jiedu lemtingai priklauso vienas kitam – laimingi ar nelaimingi.

Nors pakeisti originaliąją pabaigą Dikensui pasiūlė jo draugas Bulveris-Litonas (Bulwer-Lytton), norėjęs, kad knyga baigtųsi linksmesne gaida, Edgaras Džonsonas protingai pabrėžė, jog „pakeista pabaiga atspindėjo desperatišką tikėjimą, kurio Dikensas negalėjo išguiti iš savo širdies“. Toji viltis nėra prilipdytas paskutinės minutės persigalvojimas – tai tiesiog visame romane gyvuojančios vilties, kad Estela gali pasikeisti, kulminacija. Juk Pipas keičiasi (jis yra pirmasis svarbus Dikenso romano personažas, kuris realistiškai, nors ir lėtai, keičiasi). Knyga ne veltui pavadinta „Didieji lūkesčiai“. Nemanau, kad tai sumanyta vien kaip kandus pavadinimas – nors savo aiškinimui galiu pakenkti primindamas sau, jog pirmiausia apie Pipą, kaip „jauną vaikiną su dideliais lūkesčiais“, išgirstame iš grėslaus ir ciniško pono Džegerso, to patyrusio kietakakčio, kuris visai deramai perspėja Pipą „nepasikliauti jokiais atrodymais, pasitikėti tiktai įrodymais. Tai pati geriausia taisyklė.“ Tačiau tai niekada nebuvo Dikenso taisyklė. Ponas Gredgraindas iš „Sunkių laikų“ netikėjo niekuo ir naudojosi vien tik faktais; vis dėlto Dikensas paiso pono Slirio patarimo „padaryti išmintingai ir geraširdiškai“. Geraširdiška ir „išmintinga“, kad Pipas ir Estela pabaigoje yra kartu.

Iš tiesų tai pirma nebūdinga pabaiga – Dikenso ir romano. Pipas, susitikęs su Estela (po dvejų metų, per kuriuos tik išgirsdavo gandų apie ją), sunkia širdimi pasako: „Tuo pokalbiu likau labai patenkintas, nes iš jos veido, iš balso ir prisilietimo pajutau, jog kančia buvo stipresnė už ponios Hevišem mokymą ir ji širdimi suprato tai, ką kadaise jautė manoji.“ Nors šis tonas – išdidus ir kupinas savigailos – modernesnis negu Dikenso romantiška pataisa, aš nematau, ką mes arba mūsų literatūra būtumėme šitaip laimėję. Čia esama šiuolaikiškos atsajos ir netgi pasitenkinimo savimi. Kalbant apie Čarlzą Dikensą reikia neužmiršti vieno dalyko: jausdamasis laimingas jis būdavo aktyvus ir energingas, o nelaimingas – dvigubai energingesnis. Pirmojoje pabaigoje Pipas pasiduoda savigailai – Dikensui taip niekada nebūdavo.

Pakeistoje pabaigoje skaitome: „Aš paėmiau jos ranką ir mudu išėjome iš griuvėsių. Kaip kadaise man einant iš kalvės kilo rytinis rūkas, taip dabar aukštyn kilo vakaro rūkas ir prieš mus atsivėrė plačios romia šviesa nuspalvintos erdvės, kurių netemdė naujo išsiskyrimo su ja šešėlis.“ Labai gražiai parašyta, kaip pažymėjo Dikensas, su amžinai atvira perspektyva, vis dar dviprasmiška (anksčiau kai kurios Pipo viltys suduždavo), – ir tai labiau atspindi pasitikėjimą romanu apskritai. Kaip tik šioje viltingoje pabaigoje suskamba visi sodrūs prieštaravimai, dėl kurių turėtumėm vertinti Dikensą; ji ir patvirtina, ir pakerta viską, kas buvo prieš tai. Pipas yra iš esmės geras, iš esmės patiklus – pradžioje jis yra žmogiškas, paskui mokosi iš klaidų ir iš patiriamo gėdos jausmo – ir išlieka žmogiškas. Šis jaudinantis nelogiškumas atrodo ne tik kilnus, bet ir tikras.

„Pamilau Estelą todėl, kad kitaip negalėjau“, – liūdnai sako Pipas; o apie įsimylėjimą apskritai jis sako: „Kaip galėjau aš, vargšas apsvaigęs kaimo bernėkas, išvengti to nuostabaus prieštaravimo, kuris kasdien ištinka geriausius ir protingiausius vyrus?“ O ką apie meilę mums gali pasakyti ponia Hevišem? „Aš tau pasakysiu, kas yra tikra meilė, – sako ji. – Tai yra aklas atsidavimas, besąlygiškas savęs aukojimas, absoliutus nuolankumas, kai tiki niekuo neabejodamas, kai eini prieš save ir visą pasaulį, kai visą savo širdį atiduodi kankintojui... kaip aš!“

Apimta atstumtos moters įniršio, ponia Hevišem visą gyvenimą dėvi vestuvinę suknelę ir, kaip pati pripažįsta, Estelos širdį pakeičia ledo gabalu – idant Estela kuo geriau gebėtų gniuždyti savo gyvenime sutinkamus vyrus taip pat žiauriai, kaip buvo sugniuždyta ponia Hevišem. Šioji yra viena didžiausių raganų pasakų istorijoje, nes ji iš tikrųjų yra tokia, kokia iš pradžių atrodo. Su ja susitikusiam Pipui ji atrodo nedoresnė ir žiauresnė negu tas pabėgęs kalinys, kuris vaikystėje buvo prikibęs prie jo pelkėje; vėliau ji godžiai mėgaujasi Pipo apsirikimu (jam manant, kad ji yra ne ragana, kokia jis ją pradžioje palaikė, o ekscentriška fėja). Ji žino, kad jis klysta, bet skatina jį taip galvoti, – ji sąmoningai siekia blogio. Galiausiai pasirodo esanti ragana ir visada tokia buvusi. Tai tikra magija, tikras pasakos motyvas – tačiau daugeliui Dikenso kritikų ponia Hevišem dėl savo ekscentriškumo yra vienas iš mažiausiai įtikimų jo personažų.

Tie kritikai, matyt, nustebtų sužinoję, kad ponia Hevišem nėra grynas jo vaizduotės kūrinys. Jaunystėje jis Oksfordo gatvėje dažnai matydavo pamišėlę – apie ją rašė esė savo žurnale Household Words . Tą esė jis pavadino „Kaip mes liovėmės tobulėję“, joje aprašė „Baltąją moterį [...] apsirengusią vien baltai [...] Žinome, kad ir žiemos purvą ji brenda baltais batais. Ji pasipūtusi senė, šaltos ir formalios elgsenos, akivaizdu, kad jai pasimaišė protas dėl grynai asmeninių priežasčių – tiesiog todėl, kad jos nenorėjo imti į žmonas turtingas kvakeris. Tai jos vestuvinė suknelė. Ji kaskart [...] eina į bažnyčią tuoktis su tuo neištikimu kvakeriu. Iš jos tipenimo ir sukto žvilgsnio suprantame, kad ji ketina vynioti jį aplink pirštą. Mes liovėmės tobulėję, kai priėjome prie išvados, kad kvakeris laimingai ištrūko iš Baltosios moters nagų.“ Tai buvo parašyta keleri metai prieš „Didžiuosius lūkesčius“. Trejais metais anksčiau mėnesiniame Household Words priede (pavadintame Household Narrative ) jis paskelbė tikrą istoriją apie moterį, kuri padegė save nuo apšviestos Kalėdų eglutės; smarkiai apdegusią ją išgelbėjo nuo mirties jaunuolis, parblokšdamas ant grindų ir apsupdamas kilimu, – kone taip pat degė ponia Hevišem, kai ją išgelbėjo Pipas.

Dikensas veikiau buvo ne įnoringai fantazuojantis neįtikimų personažų ir situacijų kūrėjas, o nenuilstantis ir įžvalgus tikrų savo meto aukų stebėtojas, – atrasdavo kenčiančiuosius, žmones, regis, išsirinktus Likimo arba beviltiškai nuskriaustus visuomenės – ne tuos, kurie saugiai išvengė savo meto nelaimių, o tuos, kurie susidūrė su jomis arba pateko ant jų ašmenų. Priekaištauti, kad jis buvo sensacijų ieškotojas, gali tik konformistiškai saugūs ir savimi patenkinti žmonės, įsitikinę, kad tikroji gyvenimo tėkmė yra ir saugi, ir teisinga, ir todėl tai esąs vienintelis tikras gyvenimas.