Джон Ирвинг - Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

Nors per pirmą viešnagę Amerikoje Dikensas nedaug teužsiminė apie kelionėje Keitę kamavusią įtampą (ypač jos nerimą dėl Anglijoje likusių vaikų), jis pastebėjo, kad Keitės tarnaitė visiškai nesidomi Amerika. Jis užfiksavo, kad pati Keitė – lipdama į laivą, karietą, traukinį ar išlipdama iš jų – pargriuvo 743 kartus. Nors tai, aišku, perdėjimas, ponios Dikens nerangumas reiškėsi įspūdinga atvejų gausa; Džonsonas kelia prielaidą, kad ji turėjo kažkokį nervinį sutrikimą, nes stulbinamai negebėjo valdyti savo kūno. Kartą Dikensas įtraukė ją į vieną savo mėgėjiškos teatro trupės spektaklį – vaidmuo buvo nedidelis, Keitei reikėjo sukalbėti iš viso tik trisdešimt eilučių, bet ji sugebėjo scenoje įgriūti pro angą ir taip smarkiai pasitempė kulkšnį, kad ją teko pakeisti. Tai atrodo kraštutinis žingsnis siekiant patraukti Dikenso dėmesį, bet jųdviejų santuoka Keitei buvo tokia pat sunki kankynė kaip jam, nors ir kitu aspektu.

Kai Dikenso dvidešimt trejų metų santuoka su Keite ėmė irti, kas gi kitas gyveno kartu su jais, jeigu ne dar viena jaunesnė Keitės sesuo? Džordžina Dikensui atrodė „puikiausia ir meiliausia mergina“; ir ji buvo tokia ištikima, kad, jam ir Keitei atsiskyrus, Džordžina liko su Dikensu. Galbūt ji buvo jį įsimylėjusi ir jam buvo anaiptol ne tik vaikų auklė (Keitė Dikensui pagimdė dešimt vaikų), bet nėra jokių duomenų, rodančių juodu siejus seksualinį ryšį, nors anuo metu tokių gandų jiedu neišvengė.

Atsiskyrimo nuo Keitės laikotarpiu Dikensas tikriausiai buvo įsimylėjęs savo mėgėjų teatro trupės aštuoniolikmetę aktorę, vardu Elena Ternan. Keitė, aptikusi apyrankę, kurią Dikensas ketino padovanoti Elenai (turėjo įprotį savo mėgstamiausiems atlikėjams teikti dovanėles), apkaltino jį jau turėjus intymių santykių su Elena, nors, iš visko sprendžiant, tai įvyko tik praėjus keleriems metams po Dikenso ir Keitės atsiskyrimo. (Dikenso santykiai su Elena Ternan tikriausiai buvo beveik taip pat slegiami kaltės jausmo ir nelaimingi, kaip jo santuoka.) Atsiskyrimo laikotarpiu Keitės motina paskleidė gandus, kad Dikensas Eleną Ternan jau padarė savo meiluže. Savo labai populiaraus žurnalo ( Household words ) pirmame puslapyje su antrašte ASMENINIS Dikensas paskelbė pareiškimą, kad tokie jo reputacijos „iškraipymai“ yra „šiurkštus melas“. Savo gynybiniu teisuoliškumu Dikensas sukėlė daug ginčų – visas jo santuokos bei atsiskyrimo smulkmenas aprašė New York Tribune ir visi Anglijos laikraščiai. Tik pagalvokit!

Buvo 1858 metai. Po trejų metų Dikensas pakeis pavadinimą Household Words į All the Year Round („Kiaurus metus“) ir toliau laikysis sekinančio įpročio žurnale dalimis skelbti savo romanus; pradės dažnus aistringus viešus skaitymus, tai pakirs jo sveikatą (iki mirties 1870 m. atliks daugiau kaip keturis šimtus skaitymų); užbaigs ir „Pasakojimą apie du miestus“, ir „Didžiuosius lūkesčius“. „Aš nesugebu ilsėtis, – pasakė jis savo geriausiam ir seniausiam draugui Džonui Forsteriui. – Esu visai įsitikinęs, kad tausodamas save sunykčiau, palūžčiau ir mirčiau. Daug geriau mirti dirbant.“

O dėl meilės – jis skundėsi, kad tikra meilė buvo „vienintelė laimė, kurios gyvenime pasigedau, vienintelė draugė ir bendražygė, kurios neturėjau“. Iš dalies šis melancholiškas įsitikinimas įsiliejo į pasakojimą, kaip Pipas siekė Estelos meilės (ir iš esmės paveikė pirmąjį „Didžiųjų lūkesčių“ pabaigos variantą). O lėta ir šalta jaunutės Elenos Ternan reakcija į garsaus, penktą dešimtį baigiančio autoriaus jausmus privertė Dikensą gana gerai pažinti, kaip Pipas ilgėjosi Estelos.

Santuoka su Keite, jo požiūriu, buvo kalėjimas; bet ištrūkęs jis patyrė viešiausią skandalą bei pažeminimą ir įsigijo nenorią meilužę – santykiai su Elena Ternan niekada netapo džiaugsminga švente. Ta santuoka be meilės taip ir liko visada su juo – kaip kad skolininkų kalėjimo dulkės persekiojo poną Doritą, kaip kad šalti pelkių ūkai nusekė paskui jaunąjį Pipą į Londoną, kaip kad Niugeito „dėmė“ buvo prilipusi prie Pipo jam taip viltingai sutinkant Estelos karietą.

Pipas – dar vienas Dikenso našlaitis, tik ne toks tyras kaip Oliveris Tvistas ir ne toks mielas kaip Deividas Koperfildas. Jis – ne tik nerealistinius lūkesčius puoselėjantis jaunuolis, jis vaikėzas, perėmęs rafinuotas džentelmeno (nepelnyto statuso) manieras, niekindamas savo žemą kilmę ir jausdamas gėdą aukštesnės socialinės klasės žmonių draugijoje. Pipas yra snobas. „Nėra nieko baisesnio kaip gėdintis savo namų“, – pripažįsta jis, tačiau, susiruošęs į Londoną mėgautis savo nežinomo geradario malonėmis, ant „kiekvieno savo kaimo žmogaus“ išverčia „visą galoną pasipūtimo“.

Dikensui tai tikriausiai buvo abejojimo savimi metas – jis bent iš dalies iš naujo įvertino savigarbą. Jis slėpė nuo vaikų kadaise dirbęs batų tepalo fabrike. Nors jo kilmė nebuvo tokia žema kaip jaunojo Pipo, Dikensui ji tikriausiai atrodė gana žema. Jis niekada nepamiršo, kaip jautėsi prislėgtas Hangerford Sterse klijuodamas ant butelių etiketes.

Ar jis taip pat jautėsi kaltas ir kai kuriuos savo užmojus vertino tik kaip turinčius džentelmeno pretenziją (be realaus turinio)? Akivaizdu, kad „Didžiuosiuose lūkesčiuose“ šiek tiek su panieka žiūrima į kai kuriuos aristokratiškus jaunojo Pipo siekius, į tas paslaptingas ir sudėtingas sąlygas, įgalinančias Pipą „turėti saldų gyvenimą“, „pakilti virš darbo“. Pabaigoje – Dikenso pabaigos dažnai taip pakrypsta – širdis suminkštėja, į darbo etiką, tą vidurinės klasės tvirtovę, maloningai pažvelgiama su šiokia tokia pagarba. „Mūsų verslas buvo ne iš didžiųjų, – sako Pipas apie savo darbą, – bet turėjome gerą vardą, triūsėme sąžiningai ir gyvenome be stygiaus.“ Čia pavyzdys to, ką turi galvoje Čestertonas sakydamas, kad „Dikensas ne rašė tai, ko žmonės nori. Dikensas norėjo to, ko žmonės nori.“ Tai svarbus skirtumas, ypač atsižvelgiant į Dikenso populiarumą, – šis žmogus ne tiek rašė publikai, kiek išreiškė publikos troškimus: stulbinamai ryškiai pavaizdavo tai, ko publika bijojo, apie ką svajojo, ko norėjo.

Mūsų laikais dažnai reikia teisinti rašytojo populiarumą, kartkarčiais literatūrinė mada skelbia, kad būti populiariam – blogas skonis: jeigu rašytojas populiarus, argi jis gali būti ko nors vertas? Ir dažnai skurdesniems protams tenka vaidmuo menkinti laimėjimus rašytojų, turinčių daugiau skaitytojų ir didesnę reputaciją negu jų pačių. Pavyzdžiui, kai mirė Dikensas, Oskaras Vaildas buvo paauglys; kalbėdamas apie Dikenso jausmus, Vaildas pažymėjo, jog „reikia turėti akmeninę širdį, kad nesijuoktum iš Mažylės Nelės mirties“. Taip pat Vaildas sakė, kad Flobero pokalbis yra kiaulių skerdiko pokalbio lygio, bet Floberas nebuvo pokalbių meistras – ilgainiui galbūt kaip tik šioje srityje Vaildo indėlis į mūsų literatūrą pasirodys esąs tvariausias. Palyginti su Dikensu ar Floberu, Vaildo rašymas yra kiaulių skerdimo lygio. Čestertonas, gimęs ketveri metai po Dikenso mirties ir patekęs į tokį literatūros laikotarpį, kai (rašytojo) populiarumas atrodo įtartinas, labai tiesmukai atmetė priekaištus dėl Dikenso populiarumo. Istorija kreips dėmesį į Dikensą paprasčiausiai todėl, sakė Čestertonas, kad „šis žmogus vedė minią“.

Dikensas kuria sodrius ir didingus aprašymus, pateikia aplinkos atmosferą, taip pat tai, kas susiję su lytėjimu, visas siaubingas arba instinktyviai juntamas detales. Tai yra jo, kaip rašytojo, stipriosios pusės, o jeigu yra ir silpnybių, jas lengviau pastebėti romanų pabaigoje, ne pradinėse ar vidurinėse dalyse. Pabaigoje, kaip geras krikščionis, jis nori atleisti. Priešai paduoda vienas kitam ranką (ar net susituokia!), kiekvienas našlaitis susiranda šeimą. Ponia Hevišem, tikrai baisi moteris, sušunka savo pačios manipuliuotam ir apgaudinėtam Pipui: „Kas aš tokia, dėl Dievo meilės, kad iš manęs būtų reikalaujama kilnumo?“ Bet kai ji maldauja atleidimo, jis jai atleidžia. Magvičui, kad ir kaip „šiurkščiai“ gyvenusiam, leidžiama mirti su šypsena lūpose, ramiai žinančiam, kad jo dingusi duktė gyva. Kurgi nebus neįtikima! Siaubingoji Pipo sesuo galiausiai miršta, tad brangusis Džo gali vesti tikrai gerą moterį. O pakeistoje pabaigoje Pipo nelaiminga meilė ištaisoma – jos „netemdo naujo išsiskyrimo su ja šešėlis“. Tai mechaniškas supiršimas, tai nerealistiška, per daug tvarkinga, tarsi dėl romano formos sklandumo visus personažus reikėtų suvesti draugėn. Mūsų ciniškiems lūkesčiams tai gali būti pernelyg viltinga.