Джон Ирвинг - Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

Dikenso vaikystės Čatamas ryškiai atkuriamas „Didžiuosiuose lūkesčiuose“ – tai kapinės, kurias jis matydavo iš mansardos kambarėlio, ir juoda kalinių barža, „panaši į Dievo prakeiktą Nojaus laivą“12, jo matyta dunksanti toliau nuo kranto jam plaukiojant valtimi Medvėjaus upe iki Temzės. „Didžiųjų lūkesčių“ kraštovaizdžiai dažnai yra atkeliavę iš Čatamo – ūkanotos pelkės, rūkas virš upės; o realus „Mėlynojo šerno“ prototipas buvo netolimame Ročesteryje, ten buvo ir dėdės Pamblčuko namas, taip pat rūmai „Gana“, kur gyvena ponia Hevišem. Su tėvu keliaudami pėsčiomis iš Greivsendo į Ročesterį, jiedu sustodavo Kente ir žvelgdavo į rūmą ant dviejų mylių šlaito, vadinamą Gadshiliu; tėvas jam sakė, kad jeigu labai uoliai dirbsiąs, galbūt kada nors ten apsigyvensiąs. Turint galvoje šeimos padėtį Čatame, jaunajam Čarlzui tikriausiai sunku buvo tuo patikėti, bet vieną dieną jis ten apsigyveno ir praleido paskutinius dvylika savo gyvenimo metų, ten parašė „Didžiuosius lūkesčius“, ten ir mirė. Skaitytojams, sakantiems, kad Dikenso vaizduotė nereali, reikėtų pasidomėti jo gyvenimu.

Jo vaizduotę skatino asmeninis nelaimingumo jausmas ir visuomenės reformuotojo įkarštis. Kaip ir daugelis sėkmę pasiekusių žmonių, jis gerai pasinaudojo savo nusivylimais – reaguodamas į juos su energija, su kone siautulinga veikla, užuot skyręs laiko atsigauti. Penkiolikos metė mokyklą, septyniolikos buvo teismų reporteris, devyniolikos – parlamento reporteris. Dvidešimties jis savo akimis matė 1831–1832 m. žiemos nedarbą, badą ir cholerą, o dvidešimt vienų jo pirmą literatūrinę sėkmę aptemdė nelaiminga pirmoji meilė. Ji buvo bankininko duktė, ir jos šeima vengė Dikenso; daug vėliau ji sugrįžo pas jį būdama nepatraukliai brandaus amžiaus – stora, įkyri, ir jau jis jos vengė. O kai su ja susipažino ir jinai jį atstūmė, jis ėmė dar uoliau dirbti – Dikensas niekada nepasiduodavo savigailai.

Jis pasižymėjo savybe, kurią Edgaras Džonsonas vadina „beribiu pasitikėjimu valios galia“. Vienoje iš pirmųjų recenzijų (parašytoje jo būsimo uošvio – tik pagalvokit!) visiškai teisingai nusakyti jaunojo autoriaus talento bruožai. „Atidus charakterio ir elgsenos stebėtojas, – rašė Džordžas Hogartas (George Hogarth) apie dvidešimt ketverių metų Dikensą, – su stipriu komizmo jausmu ir gebėjimu pavaizduoti žmogaus prigimties absurdus ir kvailybes keisčiausioje bei linksmiausioje šviesoje. Jis taip pat sugeba išspausti ašaras ir sukelti juoką. Jo pateikti šiame milžiniškame mieste suvešėjusių nedorybių ir vargų vaizdai gali sugelti širdį net nerūpestingiausiam ir nejautriausiam skaitytojui.“

Iš tiesų jauna Dikenso žvaigždė taip nustelbė Robertą Simorą (Seymour), pirmąjį „Pikviko užrašų“ iliustruotoją, kad šis šautuvu ištaškė sau smegenis. 1837 m. Dikensas jau buvo pagarsėjęs su ponu Pikviku. Jam buvo tik dvidešimt penkeri, jis net ėmėsi vadovauti savo nelaimėliams tėvams: dukart išpirkęs tėvą iš skolininkų kalėjimo, Dikensas jėga perkraustė tėvus iš Londono į Ekseterį, taip bandydamas sutrukdyti silpnavaliam tėvui be saiko skolintis garsaus sūnaus vardu.

Budrų Dikenso reagavimą į to meto socialines blogybes politiškai galima apibūdinti kaip reformistinį liberalizmą, bet jokia etiketė jam nelipo. Pavyzdžiui, jo raginimas panaikinti mirties bausmę buvo pagrįstas įsitikinimu, kad tokia bausmė visai neatgrasina nuo nusikaltimų, o ne užuojauta kokiam nors piktadariui. Dikensui „didžiausias blogis, – kaip teigia Džonsonas, – buvo tos siaubingos dramos psichologinis efektas, kai žmogus kariamas atbukusios ir piktdžiugaujančios minios akyse“. Jis nepailsdamas rėmė pataisos namus moterims ir daug pagalbos bei labdaros įstaigų vargšams; rašydamas „Dombį ir sūnų“ buvo išsiugdęs tvirtą etinę poziciją žmogaus godumo konkuruojančiame versle atžvilgiu ir garsiai reiškė moralinį pasipiktinimą abejingumu pažemintųjų gerovei; jau „Oliverio Tvisto“ laikotarpiu (1837–1839) jis ėmė suprasti, kad piktybė ir žiaurumas ne atsitiktinai padalinami žmonėms gimstant, o sukuriami visuomenės. Ir dar gerokai prieš „Niūrius namus“ (1852–1853) atkakliai laikėsi įsitikinimo, kad „geriau patirti didelę neteisybę negu kreiptis pagalbos į daug didesnę teismo neteisybę“.

Trisdešimties pirmą kartą pabandė redaguoti „didį liberalų laikraštį“, skirtą „pažangos ir tobulėjimo, švietimo, pilietinių bei religinių laisvių ir lygių įstatymų principams“; išsilaikė tik septyniolika dienų. Su Household Words („Namų žodžiais“) jam sekėsi daug geriau – žurnalas susilaukė tokios pat sėkmės kaip daugelis jo romanų, kupinas, jo žodžiais tariant, „visuomenės stebuklų, gerų ir piktybinių“. Jis vienas iš pirmųjų susižavėjo Džordž Eliot kūryba ir vienas iš pirmųjų atspėjo jos lytį. „Aš pastebėjau, regis, labai moteriškų bruožų, – rašė jis jai, – tad patikinimas tituliniame puslapyje manęs netenkina, net ir dabar. Jeigu tai radosi ne iš moters, manau, kad iki tol nuo pasaulio pradžios joks vyras negebėjo psichologiškai reikštis taip panašiai į moterį.“ Žinoma, ji buvo sužavėta – ir prisipažino jam.

Jis buvo toks darbštus, kad (nors buvo kilniaširdis) net jo draugų darbai nedarė jam įspūdžio. „Daugumai geriausiųjų būdingas baisus respektabilumas, – rašė jis, – smulki, baigtinė, sisteminga rutina, man keistai atspindinti pačios Anglijos būklę.“ Bet visada gindavo neginamus – kaip antai širdingame šveplame ponio Slirio prašyme cirko artistams „Sunkiuose laikuose“: „Nepykit ant mūšų, vargšų baštūnų. Žmonėm reikia pašilinkšmyt. Negali jie višąlaik tiktai mokytiš, negali ir višąlaik tiktai dirbt, taip jau jie iš prigimimo. Meš jum reikalingi, pone. Padarykit išmintingai ir geraširdiškai. Paimkit iš mūš, kaš geriaušia, o ne kaš blogiaušia.“ Kaip tik šią Dikenso ypatybę pabrėžė Irvingas Hau (Irving Howe), rašydamas, kad jo „stipriausiuose romanuose linksmintojas ir moralistas atrodo lyg vienas kito šešėliai – juk abu balsai eina iš tos pačios burnos“.

Dikenso talentas toks, kad jis spontaniškai perteikia situaciją su užuojauta ir kartu linksmai, taip pat ir su narčiu pasipiktinimu, su tuo, ką Džonsonas vadina „tūžmingu visuomenės blogybių demaskavimu“. Tačiau Dikenso, kaip rašytojo, didžiausias rizikavimas menkai tesusijęs su jo socialine morale. Jis nė kiek nebijo jausmingumo – pykčio, aistros, emociškai ir psichologiškai atsiskleisti – jis nesisaugo, nebūna atsargus. Šiuolaikinėmis, postmodernistinėmis pagyromis rašymo amatui – subtilumui, rafinuotumui – mes, ko gero, išrafinavome iš romano pačią širdį. Dikensas būtų smagiau pasijuokęs iš šiandieninių literatūros elitizmo ir minimalizmo adeptų negu iš savo pono Pamblčuko ir ponios Dželibi. Jis buvo romano karalius šio žanro pavyzdinių kūrinių šimtmetyje.

Dikensas kūrė didingą komediją – aukštąją ir žemąją, – taip pat ir didingą melodramą. Baigdamas pirmąją Pipo lūkesčių dalį Dikensas rašo: „Dievas žino, kad ašarų niekada nereikia gėdintis, nes jos yra lietus, kuris suvilgo alsias kelio dulkes, atgaivina kietas mūsų širdis.“ Bet mes gėdinamės savo ašarų. Gyvename laikotarpiu, kai kritinis skonis mums sako, kad minkštaširdiškumas tolygus bukumui, mus taip veikia televizijos šlamštas, kad net priešindamiesi jam persistengiame: nusprendžiame, kad bet kokia pastanga sujaudinti publiką iki juoko arba ašarų yra begėdiška – tai esą būdinga arba situacijų komedijai, arba muilo operai, arba abiem.

Edgaras Džonsonas teisingai pažymi, kad „nors daug prikalbėta apie Viktorijos epochos susivaržymą, emociškai susivaržę esame mes, o ne jie. Dideli sluoksniai šiuolaikinių skaitytojų, ypač vadinamųjų „subtilių“, nepasitiki jokiu nežabotu jausmų protrūkiu. Ir ypač kai jausmai būna kilnūs, herojiški arba švelnūs, jie susigūžia iš skeptiško įtarumo arba pasidygėjimo. Nuoširdi jausmų raiška jiems atrodo perdėta, veidmainiška arba gėdinga.“ Džonsonas nurodo ir šio reiškinio priežastį. „Mūsų ypatingą jausmų, vadinamų sentimentalumu, baimę galima paaiškinti. Nepaprastai klestint populiariajai grožinei literatūrai, vulgarūs mėgdžiotojai nupigino tuos metodus, kurių išmoko iš didžiųjų rašytojų, ir suprimityvino jausmų vaizdavimą. Ypatingi Dikenso gabumai iškėlė jį kaip tokio sekimo pavyzdį.“