Джон Ирвинг - Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

– Labas vakaras, – tarė ji tėvui. – Atsiprašau, kad jums sutrukdėme. Dunai uždrausta vakarais treniruotis, bet ji mėgsta savo darbą.

Meška suniurnėjo ir numynė tolyn. Ji puikiai laikė pusiausvyrą, bet buvo neatidi: kliuvo už sienų ir letenom braukė per greitojo čiuožimo meistrų fotografijas.

Moteris linktelėjo tėvui, tada nuėjo paskui mešką šaukdama „Duna, Duna!“ ir pakeliui taisydama ant sienos nuotraukas.

– Duna yra vengriškas Dunojaus pavadinimas, – paaiškino man tėvas. – Šita meška taip pavadinta mūsų mylimo Donau garbei. – Mano šeima atrodė nustebusi, kad vengrai irgi gali mylėti upę.

– Ar tai tikra meška? – paklausė motina, vis dar pasislėpusi lovoje po antklode, bet aš palikau viską papasakoti tėvui. Žinojau, kad ryte ponas Teobaldas turės daug ką paaiškinti ir tuomet išgirsiu atsakymą.

Nuėjau per holą į WC. Mano buvimą ten sutrumpino sunkus meškos kvapas ir įtarimas, kad visur turėtų būti jos šerių. Bet, matyt, tai buvo tik įtarimas, nes meška buvo palikusi visišką tvarką – bent jau pagal mešką.

– Mačiau mešką, – grįžęs į kambarį pašnibždėjau Robui, tačiau jis buvo įsiropštęs į senelės lovą ir miegojo šalia jos kaip užmuštas. O senoji Johana nemiegojo.

– Kas kartą riterių būdavo vis mažiau, – pasakojo ji. – Paskutinį kartą atjojo tik devyni. Atrodė tokie alkani, tikriausiai buvo suvalgę atsarginius arklius. O buvo taip šalta. Aišku, norėjau jiems padėti. Bet juk mes priklausėme skirtingiems laikams – kaipgi galėjau padėti, jeigu nebuvau dar gimusi? Aišku, aš žinojau, kad jie mirs! Tačiau tai truko taip ilgai.

Kai jie atjojo paskutinį kartą, fontanas buvo užšalęs. Savo kalavijais ir ilgomis ietimis jie skaldė ledą į gabalus. Susikūrė ugnį ir tirpdė ledą puode. Iš balnakrepšių jie išsiėmė kaulų – įvairiausių kaulų – ir sumetė virti. Sultinys turėjo būti labai skystas, nes kaulai buvo jau seniai švariai apgraužti. Nežinau, kas tai per kaulai. Spėju, kad triušio, o gal elnio ar šerno. Gal ir atsarginių arklių. Nenoriu galvoti, – pasakė senelė, – kad tai buvo trūkstamų riterių kaulai.

– Miegok, senele, – tariau jai.

– Nesuk sau galvos dėl meškos, – pasakė ji man.

Valgykloje per pusryčius susidūrėme akis į akį su ponu Teobaldu ir visu kitų svečių žvėrynu, sugadinusiu mums vakarą. Žinojau, kad tėvas ketina (kaip niekad iki tol) išsiduoti esąs Turizmo biuro agentas.

– Žmonės, vaikščiojantys rankomis, – pasakė tėvas.

– Žmonės, spoksantys pro tualeto durų apačią, – pasakė senelė.

– Štai šitas, – pasakiau aš ir parodžiau į smulkų paniurusį vaikiną, prie kampinio staliuko laukiantį pusryčių drauge su savo bendrais – sapnų pasakotoju ir dainininku vengru.

– Jis šitaip užsidirba pragyvenimą, – paaiškino mums ponas Teobaldas, ir rankomis vaikščiojantis vyriškis, tarytum patvirtindamas, kad taip yra iš tikrųjų, atsistojo ant rankų.

– Tegul jis liaujasi, – tarė tėvas. – Mes žinome, kad jis tai sugeba.

– O ar jums žinoma, kad kitaip jis nesugeba? – staiga paklausė sapnų pasakotojas. – Ar jums žinoma, kad jo kojos niekam tikusios? Jis neturi blauzdikaulių. Nuostabu, kad jis moka vaikščioti rankomis! Jei ne, išvis nevaikščiotų. – Anas vyriškis linktelėjo, nors tai buvo aiškiai sunku stovint ant rankų.

– Prašom atsisėsti, – pasakė motina.

– Na, luošumas – ne yda, – narsiai pareiškė senelė. – Bet jūs esate piktas žmogus, – tarė ji sapnų pasakotojui. – Žinote tokių dalykų, kurių neturite teisės žinoti. Jis žinojo mano sapną, – pasakė ji ponui Teobaldui, lyg pranešdama apie vagystę jos kambaryje.

– Žinau, jis tikrai mažumėlę piktas, – sutiko Teobaldas. – Bet ne visuomet! Be to, jo elgesys labai taisosi. O dėl to, ką žino, jis juk nekaltas.

– Aš tik pamėginau jums padėti, – pasakė senelei sapnų pasakotojas. – Maniau, jums bus geriau. Juk jūsų vyras miręs jau gana seniai, todėl metas liautis taip graužtis dėl to sapno. Ne jūs vienintelė sapnavote tokį.

– Gana, – nukirto senelė.

– Na, jūs turite žinoti, – pasakė sapnų pasakotojas.

– Ne, prašom liautis, – sudraudė juos ponas Teobaldas.

– Aš esu iš Turizmo biuro, – pranešė tėvas, tikriausiai todėl, kad nesugalvojo ko kito pasakyti.

– O kad tave galas! – sušuko ponas Teobaldas.

– Teobaldas nekaltas, – tarė dainininkas. – Mes kalti. Jis šaunuolis, mus pakenčia, nors dėl to nukenčia jo reputacija.

– Jie vedę mano seserį, – paaiškino Teobaldas. – Jie, matote, mano giminaičiai. Tad ką man daryti?

– „Jie“ vedę jūsų seserį? – paklausė motina.

– Taip, iš pradžių ji ištekėjo už manęs, – pasakė sapnų pasakotojas.

– O paskui išgirdo, kaip aš dainuoju, – pasakė dainininkas.

– Ji niekuomet nebuvo ištekėjusi už ano, – pridūrė Teobaldas, ir jie visi su užuojauta pažvelgė į vyriškį, galintį vaikščioti tik rankomis.

– Kadaise jie rengdavo cirko vaidinimus, – pasakojo Teobaldas, – bet per politiką prisidarė bėdos.

– Buvome geriausi Vengrijoje, – pasigyrė dainininkas. – Galbūt esate girdėję apie Solnoko cirką?

– Ne, ko gero, ne, – rimtai atsakė tėvas.

– Mes vaidinome Miškolce, Segede ir Debrecene, – pasakė sapnų pasakotojas.

– Segede du kartus, – patikslino dainininkas.

– Būtume vaidinę Budapešte, jei ne rusai, – pasakė rankomis vaikščiojantis vyriškis.

– Taigi per rusus jis neteko blauzdikaulių! – pranešė sapnų pasakotojas.

– Kalbėk tiesą, – tarė jam dainininkas. – Jis jau gimė be blauzdikaulių. Tačiau – taip, mes nesutarėme su rusais.

– Jie bandė uždaryti mešką į narvą, – pasakė sapnų aiškintojas.

– Kalbėk tiesą, – liepė Teobaldas.

– Mes iš jų išvadavome seserį, – paaiškino rankomis vaikščiojantis žmogus.

– Todėl aš, žinoma, privalau juos priimti, – pasakė ponas Teobaldas. – O jie dirba kiek galėdami. Tačiau kam įdomūs jų vaidinimai šioje šalyje? Tai vengrų menas. Čia nėra tradicijos vaidinti su meška, kuri važinėja vienračiu, – aiškino mums Teobaldas. – O nelemtieji sapnai mums, vieniečiams, nieko nereiškia.

– Kalbėk tiesą, – tarė sapnų pasakotojas. – Taip yra todėl, kad pasakojau nederamus sapnus. Dirbome Kėrntnerio gatvės naktiniame klube, bet mus iš ten išgujo.

– Tau nereikėjo pasakoti to sapno, – niūriai burbtelėjo dainininkas.

– Na, prie to ir tavo žmona prisidėjo! – pasakė sapnų pasakotojas.

– Tuomet ji buvo tavo žmona, – pasiteisino dainininkas.

– Užteks apie tai, – paprašė Teobaldas.

– Mes vaidiname per koncertus sergantiems vaikams, – pasakė sapnų pasakotojas. – Ir kai kuriose valstybinėse ligoninėse – ypač per Kalėdas.

– Turėtumėte daugiau rodytis su meška, – patarė jiems ponas Teobaldas.

– Pasikalbėk apie tai su savo seserimi, – pasakė jam dainininkas. – Ta meška yra jos, ji ją dresavo, ji leido meškai aptingti, apsileisti ir prisirinkti blogų įpročių.

– Ji vienintelė nesišaipo iš manęs, – tarė žmogus, galintis vaikščioti vien rankomis.

– Norėčiau nieko daugiau apie tai nežinoti, – pasakė senelė. – Man tai per daug baisu.

– Brangioji ponia, – tarė ponas Teobaldas, – mes tik norėjome jums parodyti, kad neturėjome piktų kėslų. Gyvename sunkiais laikais. Man reikalinga B klasė, kad pritraukčiau daugiau turistų, o širdis neleidžia išvaryti Solnoko cirko.

– Širdis! Neieškok kvailių! – pasakė sapnų pasakotojas. – Jis bijo savo sesers. Net nesapnuoja mūsų išvaryti.