Джон Ирвинг - Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

– Dėl šunų? – nustėro Johana. – Dėl pasiutusių šunų? Kurie apkandžioja einant į vonios kambarį?

– Ne, – atsakiau. – Ne dėl šunų.

– Dėl meškų! – sušuko Robas. Bet motina pasakė:

– Robai, mes nieko tiksliai nežinome apie tą mešką.

– Jūs juokaujat, – nutarė Johana.

– Žinoma, juokaujam! – sutiko tėvas. – Iš kur pensione gali būti meškų?

– Buvo laiškas apie tai, – pasakiau. – Turizmo biuras, aišku, pamanė, kad tai bepročio skundas. Tačiau buvo kitas patikrinimas – ir antras laiškas, tvirtinantis, kad ten yra meška.

Tėvas veidrodėlyje bandė žvilgsniu sutramdyti mane, tačiau aš pamaniau, kad jeigu mes visi turime dalyvauti patikrinime, išmintingiau bus užsitikrinti senelės ryžtingumą.

– Galbūt ten netikra meška, – tarė Robas, aiškiai nusivylęs.

– Meška persirengęs vyriškis! – sušuko Johana. – Kas per negirdėtas iškrypimas? Žmogus, niekšiškai užsimaskavęs gyvulio pavidalu! Kokiu tikslu? Meška persirengęs žmogus – taip ir yra. Noriu, kad ten vyktume pirmiausia. Jeigu jau šioje kelionėje turime patirti C klasę, tegul tie malonumai praeina kuo greičiau.

– Bet mes nesame užsisakę nakvynės, – pasakė motina.

– Taip, bet mes galime leisti žmonėms pasirodyti kuo geriau, – tarė tėvas. Nors jis niekuomet neprisipažindavo aukoms dirbąs Turizmo biure, manė, kad išankstinis užsakymas paprastai yra padorus būdas duoti personalui galimybę kuo geriau pasirengti.

– Manau, nėra reikalo iš anksto užsisakyti kambario vietoje, kur lankosi gyvuliais persirengę žmonės, – pasakė Johana. – Manau, ten visuomet būna laisvų numerių. Manau, jų svečiai nuolat miršta lovose – nuo išgąsčio ar dar nuo kokios neapsakomos piktadarystės, kurią jiems iškrečia tasai pakvaišėlis šlykščiu meškos kailiu.

– Turbūt tenai tikra meška, – viltingai pasakė Robas, nes matydamas, kaip pakrypo pokalbis, neabejojo, kad tikra meška būtų maloniau negu senelės įsivaizduojama pabaisa. Manau, Robas nebijojo tikros meškos.

Patyliukais privažiavau prie tamsaus žemo pastato Lentų ir Virvininkų gatvių kampe. Ėmėm dairytis C klasės pensiono, norinčio priklausyti B klasei.

– Nėra kur pastatyti automobilio, – pasakiau tėvui, o jis jau žymėjosi tai bloknote.

Pastačiau mašiną užstodamas kelią kitai, ir įbedėm akis į „Grilparcerio pensioną“. Keturi jo aukštai buvo įsispraudę tarp konditerijos ir tabako kiosko.

– Matai? – tarė tėvas. – Nėra jokių meškų.

– Tikiuosi, persirengusių vyriškių irgi nėra, – pasakė senelė.

– Jie pasirodo naktį, – pasakė Robas, atsargiai nužvelgdamas gatvę.

Suėjome į vidų susitikti su direktoriumi, ponu Teobaldu. Jis iš karto sukėlė Johanai įtarimą.

– Trys kartos, keliaujančios drauge! – sušuko jis. – Kaip senais laikais, – dar pridūrė specialiai senelei, – kol dar nebuvo visų tų skyrybų ir jaunimas nenorėdavo gyventi atskirai. Mūsų pensionas šeimyninis! Gaila, kad iš anksto neužsisakėte, būčiau galėjęs jus apgyvendinti kuo glaudžiau.

– Mes nepratę miegoti vienam kambary, – pasakė jam senelė.

– Žinoma, ne! – sušuko Teobaldas. – Aš tik turėjau omeny, kad būčiau galėjęs jums duoti kambarius arčiau vienas kito.

Senelė aiškiai sunerimo:

– O ar toli vienas nuo kito būsime apgyvendinti?

– Turiu tik du laisvus kambarius. Ir tik vienas pakankamai didelis, kad jame galėtų gyventi abu berniukai su tėvais.

– O ar toli nuo jų bus mano kambarys? – šaltai paklausė Johana.

– Jūsų kambarys tiesiai prieš WC, – pasakė Teobaldas taip, lyg tai būtų pliusas.

Bet vedant mus į kambarius senelė, likusi su tėvu procesijos gale, burbėjo:

– Ne taip įsivaizdavau pensininkės gyvenimą. Priešais WC klausytis visų jo lankytojų.

– Pas mus nėra vienodų kambarių, – aiškino Teobaldas. – Visi baldai yra buvę mano šeimos.

Galėjome tuo įsitikinti. Pusė didžiulio kambario, kuriame Robas ir aš turėjome gyventi drauge su tėvais, buvo tikras muziejus, pilnas niekučių, kiekviena spintelė turėjo vis kitokio stiliaus rankenėles. Kita vertus, kriauklė buvo su žalvariniais čiaupais, o lovos galvūgalis išdrožinėtas. Mačiau, kaip tėvas svarsto būsimas pastabas didžiuliame savo bloknote.

– Tai gali padaryti vėliau, – pasakė jam Johana. – Kur aš gyvensiu?

Mes, visa šeima, paskui Teobaldą ir senelę pareigingai patraukėme ilgu vingiuotu koridoriumi, tėvui skaičiuojant žingsnius iki WC. Takas koridoriuje buvo plonas, neaiškios spalvos. Sienos nukabinėtos senomis greitojo čiuožimo varžybų nuotraukomis – keistų pačiūžų galai buvo užriesti kaip dvaro juokdarių kurpės ar senoviškų rogių pavažos.

Priekyje bėgęs Robas pranešė, kad rado WC.

Senelės kambarys buvo pilnas porceliano, poliruotų baldų ir pelėsių kvapo. Užuolaidos drėgnos. Lovos viduryje lyg šuns ketera styrojo neaiškus gūbrys – beveik taip, tarsi po lovatiese gulėtų labai smulkus kūnas.

Senelė nieko nepasakė, bet kai Teobaldas išsvirduliavo iš kambario it sužeistasis, išgirdęs, jog dar gyvens, ji paklausė tėvo:

– Kokiu pagrindu „Grilparcerio pensionas“ gali tikėtis B klasės?

– C, ir viskas, – nukirto tėvas.

– Gimė C ir mirs C, – pasakiau.

– O aš pasakysiu, – pareiškė senelė, – kad E arba F.

Tamsokoje valgykloje vyriškis be kaklaryšio dainavo vengrišką dainą.

– Tai dar nereiškia, kad jis yra vengras, – ramino tėvas Johaną, bet ji buvo nusiteikusi skeptiškai.

– Kad ir kas jis būtų, manęs nežavi, – pareiškė.

Senelė nepageidavo nei arbatos, nei kavos. Robas suvalgė nedidelį pyragaitį, jam patiko. Mudu su motina surūkėme cigaretę. Ji mėgino mesti rūkyti, aš mėginau pradėti, todėl pasidalijome vieną perpus, pasižadėję nė vienas nerūkyti visos.

– Jis yra įžymus svečias, – pašnibždėjo tėvui ponas Teobaldas, rodydamas į dainininką. – Moka viso pasaulio dainų.

– Bent jau vengrų, – tarė senelė ir nusišypsojo.

Ją užkalbino nedidukas vyriškis, švariai nusiskutęs, bet su nenykstančiu melsvu barzdos pėdsaku liesame veide. Jis vilkėjo švariais baltais marškiniais (pageltusiais nuo skalbimo ir senumo), kostiuminėmis kelnėmis ir prie jų nepriderintu švarku.

– Atsiprašau? – sumurmėjo senelė.

– Aš sakiau, kad pasakoju sapnus, – pakartojo vyriškis.

– Jūs pasakojate sapnus? – nustebo senelė. – Vadinasi, juos sapnuojate?

– Sapnuoju ir pasakoju, – paslaptingai atsakė jis. Dainininkas liovėsi dainavęs.

– Jis gali papasakoti bet kokį sapną, – tarė dainininkas. – Kokį tik panorėsite.

– Visai nenoriu išgirsti jokio sapno, – pasakė senelė. Ji su pasibjaurėjimu žvelgė į kuokštą juodų šerių, išlindusių pro neužsegtą dainininko marškinių apykaklę. Į vyriškį, kuris „pasakoja sapnus“, ji nesiteikė pažvelgti.

– Matau, kad esate dama, – tarė senelei sapnų pasakotojas. – Jums bet koks sapnas nepatiks.

– Žinoma, ne. – Ji metė į tėvą žvilgsnį, sakantį: kaip tu galėjai leisti, kad man šitaip atsitiktų.

– Bet aš žinau vieną tokį... – pasakė sapnų pasakotojas ir užsimerkė. Dainininkas prisislinko su kėde artyn, ir mes staiga pamatėme, kad jis atsidūrė visai šalia. Robas, nors jau buvo per didelis, sėdėjo tėvui ant kelių. – Didelėje pilyje, – pradėjo sapnų pasakotojas, – moteris gulėjo šalia savo vyro. Staiga vidury nakties ji pasijuto nemieganti. Nubudo, tik negalėjo suprasti, kas ją pažadino, ir jautėsi tokia budri, tarsi nemiegotų jau ne vieną valandą. Jai taip pat buvo aišku, net nepasižiūrėjus, žodžio nepratarus ir neprisilietus, kad jos vyras irgi nemiega – taip pat staiga nubudęs.