Джон Ирвинг - Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

– Tikiuosi, vaikui galima klausytis, cha cha, – įsiterpė ponas Teobaldas, tačiau niekas net nepažvelgė į jį. Senelė sunėrė rankas ant skraito ir žiūrėjo į juos – suglaudusi kelius, kulnus pakišusi po savo kėde aukšta atkalte. Motina laikė tėvui už rankos.

Aš sėdėjau greta sapnų pasakotojo. Jo švarkas atsidavė zoologijos sodu. Jis pasakojo:

– Moteris ir jos vyras gulėjo nemiegodami, įsiklausydami į pilį, kurią jie tik nuomojo ir kurios gerai nepažino. Jie klausėsi, ar neišgirs ko kieme, kurio niekad nerakindavo. Kaimiečiai nuolat vaikštinėdavo aplink pilį, o jų vaikai nedraudžiami supdavosi ant didžiųjų kiemo vartų. Kas juos pažadino?

– Meškos? – paklausė Robas, bet tėvas pridėjo pirštus jam prie lūpų.

– Jie išgirdo arklius, – tarė sapnų pasakotojas. Senutė Johana, užsimerkusi ir nuleidusi galvą, regis, suvirpėjo ant savo kietos kėdės. – Jie girdėjo šnopuojant ir trypčiojant arklius, nors ir tramdomus, – pasakė sapnų pasakotojas. – Vyras palietė žmoną. „Arkliai?“ – paklausė. Moteris atsikėlė iš lovos ir priėjo prie lango. Ji ir dabar galėtų prisiekti, kad kiemas buvęs pilnas riterių. Ir kokie tai buvo riteriai! Su šarvais! Jų šalmų antveidžiai buvo nuleisti, o balsų murmesys toks pat silpnas ir nesuprantamas kaip vis išnykstančios radijo stoties balsas. Jų šarvai dusliai žvangėjo arkliams neramiai trypčiojant.

Pilies kieme buvo išdžiūvusio fontano baseinas, bet moteris išvydo, kad fontanas veikia – per ištrupėjusius jo kraštus liejasi vanduo ir arkliai jį geria. Riteriai buvo atsargūs, nenusėdo nuo arklių. Žvilgčiojo į tamsius pilies langus lyg žinodami, kad yra nekviesti prie to vandens – toje atokvėpio vietoje, kuri pasitaikė jų kelyje.

Moteris regėjo mėnesienos šviesoje spindint didžiulius jų skydus. Ji sugrįžo į lovą ir vėl atsigulė šalia vyro.

– Kas ten? – paklausė jis.

– Arkliai, – tarė ji.

– Taip ir maniau, – pasakė jis. – Nuskabys gėles.

– Kas pastatė šitą pilį? – pasidomėjo ji. Juodu žinojo, kad ta pilis labai sena.

– Karolis Didysis, – paaiškino jis, jau snūduriuodamas.

O moteris gulėjo nemiegodama, klausydamasi vandens pliuškenimo, ir dabar jai atrodė, kad jis teka per visą pilį, čiurlena kiekvienu grioviu, tarsi senasis fontanas būtų ėmęs vandenį iš kiekvieno pasiekiamo šaltinio. Buvo girdėti, kaip murma riteriai, Karolio Didžiojo kariai, kalbantys jau mirusia kalba. Moteriai riterių balsai buvo kraupūs kaip pats aštuntasis amžius ir žmonės, vadinti frankais. Arkliai vis dar gėrė.

Moteris ilgai gulėjo laukdama, kol riteriai išjos. Ji nesibaimino, kad jie galėtų pulti, – buvo įsitikinusi, jog jie keliauja tolyn ir sustojo tik pailsėti vietoje, kurią kadaise žinojo. Bet ji jautė: kol vanduo teka, nevalia drumsti tylos ir tamsos, kurioje skendi pilis. Jau užmigdama pamanė, kad Karolio Didžiojo vyrai tebėra kieme.

Rytą vyras paklausė:

– Ar tu irgi girdėjai tekant vandenį?

– Taip, – atsakė ji. – Žinoma.

Bet fontanas, aišku, buvo sausas, o pro langą jie matė, kad gėlės nenuskabytos, nors kiekvienam žinoma, jog arkliai ėda gėles.

– Žiūrėk, – pasakė vyras, kai juodu išėjo į pilies kiemą. – Nėra jokių pėdsakų nei arklių mėšlo. Matyt, sapnavau. – Ji jam nepasakė mačiusi ir riterius, nepasakė ir to, kad, jos nuomone, neįmanoma dviem žmonėms susapnuoti to paties sapno. Ji nepriminė jam, kad yra užkietėjęs rūkalius, niekad neužuodžiantis verdamos sriubos, todėl arklių kvapas gryname ore jam turi būti per daug subtilus.

Kol juodu buvo pilyje, moteris dar porą sykių matė ar sapnavo riterius, o jos vyras jau nenubusdavo kartu su ja. Ji pakirsdavo staiga. Kartą prabudusi pajuto liežuviu metalo skonį, lyg burna būtų prisilietusi prie kažkokios senos gaižios geležies – kalavijo, antkrūtinio, grandinių marškinių ar antšlaunio. Jie vėl buvo čia, šaltame ore. Juos gaubė nuo fontano vandens kylantis tirštas rūkas, žirgai stovėjo apšarmoję. Be to, antrą kartą jų buvo ne tiek daug – tarsi žiema ar susirėmimai būtų sumažinę jų skaičių. Paskutinį kartą arkliai pasirodė jai sulysę, o vyrai – panašesni į tuščius šarvus, palengva linguojančius balnuose. Arklių prusnas dengė ledo kaukės. Jie (o gal vyrai) sunkiai alsavo.

– Jos vyras, – tarė sapnų pasakotojas, – vėliau mirė nuo kvėpavimo takų infekcijos. Tik moteris to nežinojo, kai sapnavo tą sapną.

Senelė pakėlė akis nuo skraito ir sudavė sapnų pasakotojui per veidą su tuo melsvu barzdos pėdsaku. Robas apmirė ant tėvo kelių. Motina griebė savo motinai už rankos. Dainininkas atsistūmė su kėde ir pašoko išsigandęs ar pasiruošęs kibti į atlapus, tačiau sapnų pasakotojas tik nusilenkė senelei ir išėjo iš tamsios valgyklos. Atrodė, tarsi būtų dėl kažko galutinai su senele susitaręs, tik tai nė vieno jų nepradžiugino. Tėvas kažką užsirašė į savo didįjį bloknotą.

– Na, ar ne puiki istorija? – paklausė ponas Teobaldas. – Cha cha. – Ir suvėlė Robui plaukus – šis negalėdavo to pakęsti.

– Pone Teobaldai, – tarė motina, vis dar laikydama senelės ranką, – nuo kvėpavimo takų infekcijos mirė mano tėvas.

– O varge, – atsiduso ponas Teobaldas. – Prašom atleisti, meine Frau , – pasakė senelei. Tačiau Johana neturėjo noro su juo kalbėtis.

Mes nusivedėme senelę papietauti į A klasės restoraną, bet ji net nepalietė valgio.

– Tas žmogus yra čigonas, – pasakė ji mums. – Šėtoniškas padaras, be to, vengras.

– Mama, liaukis, – sudraudė mano motina. – Juk jis negalėjo žinoti apie tėvą.

– Jis žino daugiau negu tu, – atšovė senelė.

– Šnicelis puikus, – tarė tėvas, pasižymėdamas bloknote. – Prie jo labai tinka gumpoldskirchneris.

– Veršienos kotletai labai skanūs, – pasakiau aš.

– Kiaušiniai geri, – pridūrė Robas.

Senelė nepratarė nė žodžio, kol grįžome į „Grilparcerio pensioną“, kur pastebėjome, kad WC durys pakilusios nuo grindų per pėdą ar daugiau, todėl primena amerikietiškų pisuarų arba vesternų saliūnų apatinę durų dalį.

– Gerai, kad nuėjau į tualetą restorane, – pareiškė senelė. – Stačiai šlykštu! Bandysiu susilaikyti visą naktį, kad nereikėtų rodytis ten, kur kiekvienas praeidamas gali spoksoti į mano kulkšnis!

Mūsų šeimyniniame kambaryje tėvas paklausė:

– Ar Johana nėra kartais gyvenusi pilyje? Manding, juodu su seneliu kažkada buvo išsinuomoję pilį.

– Taip, prieš man gimstant, – atsakė motina. – Juodu turėjo išsinuomoję Kacelsdorfo pilį. Esu mačiusi nuotraukas.

– Tai štai kodėl ją taip sujaudino vengro sapnas.

– Kažkas važinėja koridoriuje dviračiu, – pasakė Robas. – Mačiau ratą, pravažiuojantį palei mūsų duris.

– Robai, eik miegoti, – liepė motina.

– Buvo girdėti cypt cypt, – pridūrė Robas.

– Labos nakties, vaikai, – pasakė tėvas.

– Jeigu jūs galite kalbėtis, ir mes galime, – atrėžiau.

– Ir kalbėkitės. O aš kalbuosi su mama.

– Aš jau noriu miego, – tarė motina. – Nebenoriu jokių kalbų.

Mėginome užmigti. Galbūt buvome jau užsnūdę. Bet Robas pašnibždėjo, kad jam reikia į tualetą.

– Juk žinai, kur yra, – pasakiau.

Robas išėjo duris palikdamas praviras. Girdėjau jį tolstant koridoriumi, ranka braukiant per sieną. Jis tuoj pat sugrįžo.

– Ten kažkas yra.

– Palauk, kol baigs, – liepiau.

– Šviesa nedegė, – pasakė Robas, – bet aš mačiau pro durų apačią. Kažkas ten stovi tamsoje.