Джон Ирвинг - Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

Kartais Fredui atrodydavo, kad jeigu tik būtų pats sapnavęs, jam nebūtų reikėję kone kasmet išgyventi tų siaubingų meilės romanų.

Po skyrybų jis ištisas savaites negalėjo užmigti lovoje, kuria jiedu dalinosi dešimt metų. Geilė sutiko paimti pinigų ir Naidželą, o Fredas pasiliko namą. Jis miegodavo ant sofos, naktimis slegiamas nerimo ir migloto nesmagaus jausmo – toks iškrikęs negalėjo sapnuoti. Ant sofos blaškydavosi, jo aimanos trikdydavo šunį (mat pasiliko ir šunį), o rytą burnoje tvyrodavo pagirių skonis, nors būdavo negėręs. Vieną naktį įsivaizdavo vemiąs kažkokiame automobilyje, kurio keleivė ponia Bil, jam žiaugčiojant ir laistantis ant vairo, mušė jį savo rankine. „Važiuojam namo! Važiuojam namo!“ – šaukė jam ponia Bil. Fredas tada, aišku, nežinojo sapnuojąs pono Bilo sapną. Ponas Bilas buvo ne kartą nuleipęs ant Fredo ir Geilės sofos; be abejo, sapnavo ten šitą baisų sapną ir paliko jį paskesniam neramiam miegotojui.

Fredas paprasčiausiai atsisakė sofos ir perėjo į siaurą kietą lovą Naidželo kambaryje – tai buvo vaiko lova su apačioje įtaisytais stalčiukais apatiniams ir revolveriams. Nuo sofos Fredui skaudėjo nugarą, bet jis nesiryžo sugrįžti į gyvenimą lovoje, kuria dalindavosi su Geile.

Pirmą naktį miegodamas Naidželo lovoje jis suprato, kokį keistą gebėjimą staiga įgijo – arba koks keistas gebėjimas staiga jį užvaldė. Jis sapnavo devynmečio sapną – Naidželo sapną. Fredui tas sapnas nebuvo baisus, bet jis suprato, kad Naidželui tai turėjo būti grynas siaubas. Kažkokiame lauke Fredą Naidželo kailyje prispeitė didelė gyvatė. Pačiam Fredui gyvatė iš karto pasirodė juokinga, nes buvo su slibino pelekais ir alsavo ugnimi. Gyvatė vis kirto ir kirto Fredui Naidželo kailyje į krūtinę – jis buvo toks pritrenktas, kad nė nevaliojo surikti. Toli kitapus lauko Fredas matė Fredą, kaip jį būtų matęs Naidželas. „Tėti!“ – sušnibždėjo Fredas Naidželo kailyje. Tačiau tikrasis Fredas stovėjo virš rusenančios laužo duobės – matyt, jie ką tik valgė barbekiu. Fredas šlapinosi į duobę – aplinkui kilo tiršti šlapimo garai – ir negirdėjo sūnaus šauksmo.

Rytą Fredas nusprendė, kad devynmečių sapnai akivaizdūs ir banalūs. Grįždamas miegoti į savo lovą nebijojo būsimų sapnų – bent jau miegodamas toje lovoje su Geile jis niekada nesapnavo, ir nors Geilė sapnuodavo nuolat, anksčiau toje lovoje Fredas nepatyrė nė vieno jos sapno. Bet miegoti vienam – ne tas pats kaip su kuo nors.

Jis įsliuogė į šaltą lovą kambaryje, netekusiame Geilės pasiūtų užuolaidų. Aišku, susapnavo vieną iš Geilės sapnų. Jis žiūrėjo į grindis siekiantį veidrodį, bet matė Geilę. Ji buvo nuoga, ir tik akimirką jis pamanė sapnuojąs savo sapną – lyg erotinį prisiminimą, galbūt pasiilgęs jos, kankinamai trokšdamas, kad sugrįžtų. Tačiau veidrodyje Geilė buvo ne tokia, kokią jis yra matęs. Ji buvo sena, bjauri, ir jos nuogumą matei tarsi pjautinę žaizdą – norėjosi, kad ją tuoj kas nors užlipdytų. Ji raudojo, rankos pleveno prie šonų lyg žuvėdros – ėmė tai šį, tai aną rūbą, ir kiekvienas vis labiau darkė jos veido spalvą ir bruožus. Jai prie kojų augo drabužių krūva, ir galiausiai ji sukniubo ant jų, slėpdama nuo savęs veidą; iššokę stuburo slanksteliai veidrodyje jam (jai) atrodė kaip kokie atkampios gatvelės laiptai, jųdviejų aptikti Austrijoje medaus mėnesį. Miestelyje su svogūniniais kupolais ši gatvelė buvo vienintelis jų rastas purvinas, įtartinas kelias. O tie laiptai, nukreivojantys už akipločio, abiem pasirodė grėslūs; nenorint grįžti tuo pačiu keliu, tai buvo vienintelis išėjimas iš gatvelės, ir Geilė staiga tarė: „Eikim atgal.“ Jis tuoj pat sutiko. Tačiau jiems dar neapsigręžus pačiame laiptų viršuje atsvirduliavo sena moteris ir, regis, netekusi pusiausvyros sunkiai griuvo laiptais žemyn. Ji šį tą nešėsi – morkų, maišelį gumbuotų bulvių ir gyvą žąsį, kurios irklinės kojos buvo supančiotos. Griūdama moteris susitrenkė veidą ir gulėjo atsimerkusi, juoda suknelė buvo užsibrukusi virš kelių. Morkos pasklido kaip puokštė ant plokščios sustingusios krūtinės. Bulvės išsibarstė visur. O žąsis, dar supančiota, gageno ir taikėsi skristi. Fredas, nė neprisilietęs prie moters, nuėjo tiesiai prie žąsies, nors iki tol nebuvo lietęs jokio gyvūno, išskyrus šunis ir kates. Mėgino atrišti odinį dirželį, supančiojusį žąsies kojas, bet krapštėsi negrabiai, o žąsis ant jo šnypštė ir narčiai, skausmingai kapojo veidą. Jis numetė paukštį ir nubėgo paskui Geilę, lekiančią iš gatvelės tuo pačiu keliu, kuriuo jiedu atėjo.

Dabar veidrodyje Geilė užmigo ant grindų, ant savo nemėgstamų drabužių krūvos. Šitokią ją Fredas buvo radęs – naktį, kai parėjo namo po savo pirmosios neištikimybės.

Iš jos sapno pabudo lovoje vienas. Jau anksčiau buvo supratęs, kad dėl neištikimybės ji jo nekenčia, bet dabar pirmą kartą suvokė, kad dėl jo neištikimybės ji ėmė nekęsti savęs.

* * *

Nejaugi namie nėra jokios vietos, kurioje jis galėtų miegoti be svetimo sapno? Kur būtų galima išskleisti savo paties sapną? Buvo dar viena sofa, televizoriaus kambaryje, bet ten paprastai miegodavo šuo – senas patinas labradoras.

– Meški! – pašaukė jis. – Eikš čia, Meški.

Naidželas praminė šunį Meškiu. Bet tada Fredas prisiminė dažnai matydavęs Meškį savo paties sapnų protrūkiuose – uostinėjantį per miegus, garbanotais gaurais, plėvinėmis pėdomis bėgantį vietoje, rausvam stačiam daiktui pliaukšint į pilvą, – ir pagalvojo tikrai nesmukęs taip žemai, kad atsiduotų sapnams, kuriuose vaikysis triušius, pešis su kaimynų Veimaro paukštšuniu, dulkins nusmurgusią Bilų kalę pėdsekę. Tiesa, ant tos sofos miegodavo auklės, tad gal jis galėtų tikėtis kokio nors jų saldaus sapno? Gal verta surizikuoti vienu Meškio sapnu dėl kokio nors mielo įspūdžio, palikto tos nėriniuotos mažylės Džeinės Hobs?

Galvodamas apie šuns gaurus ir prisimindamas daug nepatrauklių auklių, Fredas užmigo krėsle – besapniame krėsle: jam pasisekė. Darėsi aišku, kad jo naujasis stebuklingas gebėjimas yra tiek pat džiuginanti, kiek ir šiurpinanti dovana. Dažnai būna, kad miegodami su nepažįstamais žmonėmis mes patiriame didelį nesaugumo jausmą ir mažai malonumo.

Mirė tėvas, ir jis savaitę praleido su motina. Fredžio siaubui, ji miegojo ant sofos, o jam pasiūlė šeimininkų miegamąjį su didžiai istorine lova. Fredas galėjo suprasti, kad motina nenori ten miegoti, bet toji lova su savo epinių sapnų pajėgumais jį gąsdino. Tėvai visada gyveno šiame name, visada – kiek jis prisiminė – miegojo šioje lovoje. Ir motina, ir tėvas buvo šokėjai – liekni, grakštūs žmonės net ir senatvėje. Fredas prisiminė jų rytinę mankštą, lėtus, panašius į jogos judesius, visada pagal Mocarto muziką. Kokie – ir kieno – gėdingi sapnai čia jį apipainios?

Jam palengvėjo suvokus, kad sapnas motinos. Kaip ir dauguma žmonių, Fredas chaose ieškojo taisyklių ir spėjo vieną radęs: neįmanoma susapnuoti mirusio žmogaus sapno. Bent motina gyva. Tačiau Fredas tikėjosi kokių nors senatviškų jausmų savo tėvui, mielų prisiminimų, kokius, jo manymu, puoselėja seni žmonės, – nebuvo pasiruošęs motinos sapno goslumui. Regėjo tėvą straksintį duše, muilinomis pažastimis ir žemiau – muilina erekcija. Ir tai nebuvo labai jaunatviškas sapnas – tėvas buvo jau senas, plaukai ant krūtinės žili, krūtys seniokiškai išburkusios – tarsi su kapšeliais, pasirodančiais aplink bręstančios mergaitės spenelius. Fredas sapnavo karštą, drėgną motinos meilumą savo tėvo niekada nematytam gašlumui. Priblokštas jų išradingo, guvaus, net akrobatiško mylėjimosi, pabudo jausdamas nuobodų savo paties seksualumą, savo nerangų tiesmukiškumą. Tai buvo Fredo pirmas moteriškas sekso sapnas; jis jautėsi taip kvailai, kad dabar – ketvirtą dešimtį einantis vyras – mokosi, kaip iš tikrųjų moterys mėgsta būti liečiamos. Jis sapnavo, kaip motina baigė. Kaip ji visai džiugiai darbavosi dėl to.