Джон Ирвинг - Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

– Jėzau! – užriko Flinas. – Pašnekėk su ponia Elvud apie tai.

– Aš atsakinga už šitą virtuvę! – sušuko Mina. – Aš išsirūpinau, kad ją nusamdytų, ir aš tvarkysiu šitą reikalą.

Flinas vengė Minos žvilgsnio, ir virtuvėje pasidarė labai tylu.

– O ką, jeigu aš tik šįvakar išvažiuosiu su Andželu? – paklausė Selesta.

– Tai išvažiuosi visam laikui, – tarė Mina.

– Pasodink Andželą į autobusą! – užriko Flinas, jam skruostus išmušė dideli purpuriniai ratilai, tarytum randai.

– Aš nenoriu ten važiuoti vienas! – sušuko Andželas. – Aš nieko nepažįstu, – romiai pridūrė.

Vėl stojo tyla, ir šį kartą Flinas vengė Selestos žvilgsnio. Selesta nudelbė akis sau į kelius, paskui palietė drėgną Andželo galvą.

– Nuvešiu tave dabar pat, – lėtai ištarė jam.

– Mudu ten būsim kartu, – sulinksėjo Andželas. – Jūs galėsit man viską aprodyti.

– Šitaip bus geriau, – sutiko Selesta. – Taip ir padarysim.

– Man reikėtų atsisveikinti su ponia Elvud, – tarė Andželas.

– O kodėl gi mums neišsiuntus jai atviruko, kai ten nuvažiuosim? – pasiūlė Selesta.

– Aha, – pritarė Andželas. – Galėsim išsiųsti ir Flinui, ir Minai. Kokio atviruko norėtum, Flinai?

– Gal tokį su vandeniu ir uolom, – atsakė jis švelniai.

– Uolom, a? – Andželas paklausė Selestos.

– Aišku, – tarė ji.

– O tu kokio norėtum, Mina? – paklausė Andželas, bet ji buvo nusigręžusi nuo jų, rinko nuo grindų gėles.

– Kokį tik norėsi siųsti, – pasakė jam.

– Tai ruoškimės, – paragino Selesta.

– Gal norit išeit pro kitas duris? – paklausė Flinas. – Įkvėpt oro. – Jis atidarė duris į koledžo kiemą. Nebelijo. Žolė žvilgėjo ir sodriai kvepėjo.

Jiems išėjus ir Flinui uždarius duris, Mina pasakė:

– Na, likus dviese mums reikės mikliai suktis, bet, manau, susitvarkysim.

– Aišku, susitvarkysim, – patikino ją Flinas. Paskui pridūrė: – Man atrodo, šlykščiai pasielgta.

– Man labai gaila, Flinai, – tarė ji plonu lūžtančiu balsu – ir tada pamatė sriubos dubenis, padėklus su bulvių mišraine. Dieve, pagalvojo, negi visą tą laiką jie čia laukia? Tačiau dirstelėjusi į valgomąją salę, atsargiai parimusi į duris, pamatė, kad visi išėję. Matyt, ponia Elvud juos išprašė.

– Ten nieko nėra, – pasakė ji Flinui.

– Tik pažiūrėk, kiek maisto, – tarė jis.

Prieš žinias, prieš filmą Mina sėdi savo kambaryje ir laukia, kada galų gale sutems. Ant keliuko ir ant guobų krenta minkšta pilkšva šviesa, ir Mina klausosi, ar nepasigirs kas Selestos kambaryje, žiūri, ar keliuke nepasirodys Selestos automobilis. Jiedu tikriausiai jau išvažiavo, galvoja ji. Tikriausiai mašiną prikrovė kur nors kitur – Selesta tai bus apgalvojusi. Minos kambaryje tvyro prieblanda, blausi ankstaus vakaro šviesa lyti keletą ryškių daiktų, padėtų ant stalo ir staliuko prie lovos, ant komodos ir televizoriaus, ant žurnalinio staliuko. Labiausiai krenta į akis nesuvalgytos, neatidarytos užsienietiško maisto skardinės. Užkandžių šakutė meta blankų vakaro šviesos atspindį ant Minos, sėdinčios prie lango. Vargšė Molė, galvoja Mina: kaip baisu, kad jai reikia ir toliau čia būti, visiems akyse. Ir staiga ji pajunta tą pačią užuojautą sau. Tačiau tai trumpalaikis gailestis, ir netrukus ji jaučiasi dėkinga, kad mokslo metai jau prie pabaigos.

Užsidega gatvės žibintai, koledžo teritorijoje rikiuojasi ištisos jų eilės, ir guobas bei pievą nulieja tuo pačiu žvilgesiu, kurį Mina pastebėjo praeitą naktį: kiniškas peizažas su kanalu, tik be Selestos. Mina nueina nuo lango, įsijungia stalinę lempą, mechaniškai dairosi knygos. Tada susmenga į odinio fotelio pliušą. Tiesiog sėdi nebegaudydama jokių garsų, neskaitydama, net negalvodama. Jos pavargusios sąmonės žaislai, regis, pasimetę.

Jos žvilgsnį pagauna drugys. Jis iš kažkur atskrido, iš kažkokios saugios vietos, ir dabar pašėlusiai plazda aplink vienintelę šviesą kambaryje. Ir kas gi išvilioja drugį iš tamsos saugumo į šviesos pavojų? Jo sparneliai jaudulingai plakasi, jis duodasi į karštą lemputę – na, tikrai apsvils. Su beprasmišku įkarščiu nevikriai, neatsargiai daužosi į daiktus. Minai topteli mintis atsistoti ir išjungti šviesą, bet sėdėti tamsoje nesinori – nesinori ir čiupus laikraštį užploti drugį. Ji sėdi, darosi tamsiau, drugio dūzgimas tampa raminantis ir malonus. Mina ramiai užsnūsta.

Ji išgąstingai pabunda ir manosi nepabudusi, tik sapnuojanti. Tada pamato atkaklųjį drugį ir susivokia tikrai pabudusi. Dabar lauke jau visai tamsu, ir ji išgirsta pažįstamą neramų burzgimą. Atsistoja ir pro langą išvysta tą patį motociklą, tamsiai žalią. Motociklas laukia keliuko pradžioje. Mina galvoja: jeigu jis atvažiavo Molės, tai įeis į bendrabutį. Motociklininkas apsidairo, paburzgina akceleratorių, pasižiūri į laikrodį, truputėlį pasisūpuoja ant sėdynės. Mina žino, kad jis atvažiavo Selestos, ir stebi jį, suvokdama, kad aplinkui atidaryti kiti langai, jį stebi kitos akys. Iš bendrabučio niekas neišeina; Mina girdi kuždesius, pereinančius nuo lango prie lango, tarsi paukštis ieškotų, pro kur įskristi arba išskristi. Motociklininkas vėl trumpai padidina apsukas, paskui leidžia varikliui pritilti iki tuščios eigos. Nieko neatsitinka, motociklininkas smarkiau pasisūpuoja ant sėdynės, vėl pasižiūri į laikrodį. Mina galvoja: ar merginos žino, kad Selesta išvažiavo? Aišku, merginos viską žino, kai kurios turbūt žinojo, kad motociklininkas šįvakar vėl atvažiuos, ir ne dėl Molės. Bet dabar jis jau nekantrauja – matyt, nujausdamas, kad Selesta neateis. Minai norėtųsi pamatyti jo veidą, bet per tamsu. Tik blankūs šviesūs plaukai švysčioja prieš jos langą, žvilgantis žalias motociklo degalų bakas mirguliuoja it vanduo; o paskui akceleratorius vėl pakyla, užpakalinis ratas ant žvyro slysteli į šoną, sucypia gatvėje. Kuždantys langai su tinkleliais dabar tylūs, klausosi pirmų trijų pavarų. Kiekviena pavara, regis, nuveža toliau negu praeitą naktį.

Dabar Mina likusi viena su drugiu. Galvoja, ar merginos ateis žiūrėti žinių, galvoja, kiek dabar laiko. O jeigu merginos ateis, ar su jomis bus ir Molė? Oi, Mina tikisi, kad ne, bent jau šįvakar. Drugys ją vėl nuramina, su tuo zvimbesiu ji užsnūsta ar bent snūsteli. Prieš giliau įmingant ją aplanko paskutinė nerami mintis. Ką gi ji pasakys poniai Elvud? Bet drugys numaldo ir tai. Jos kambarėlyje susibūrę brolio vaikai murzinom burnom, kažkur tarp jų ir Andželas. Dar kartą atvažiuoja motociklas, sustoja, urzgia, pašėlęs nulekia tolyn, genamas kikenimo languose. Bet šį kartą Mina to nebegirdi. Ji miega – užliūliuota dūzgiančios duslios drugio muzikos.

5 Logan Airport – pagrindinis Bostono oro uostas.

BRENBARO PRAKALBA

Mano vyras Ernstas Brenbaras metodiškai dorojo antrą cigarą ir trečią konjako porciją. Jo skruostus pamažu nudažė įkaitis. Jautėsi, kad liežuvis tingus ir apsunkęs. Jis žinojo, kad jeigu greitai neprabils, burna atsivieps ir jis atsiraugės – arba bus dar blogiau. Skrandyje sukrutėjo kaltės meškinas, ir jis prisiminė butelį 64-ųjų Brauneberger Juffer Spätlese , kuriuo užgėrė sočią truite Metternich porciją. Raudonos ausys tvinksėjo, aiškiai prisimindamos 61-ųjų Pommard Rugiens , kuriuo užpylė boeuf Crespi .

Per ištuštėjusį vakarienės stalą Brenbaras pažvelgė į mane, bet aš buvau pasinėrusi į pašnekesį apie mažumas. Su manimi kalbantis vyriškis, regis, priklausė vienai iš jų. Kažkodėl buvo įtrauktas ir padavėjas – gal siekiant parodyti, kad nepaisoma klasinių skirtumų. Gal todėl, kad su manimi kalbantis vyriškis ir padavėjas priklausė tai pačiai mažumai.