Джон Ирвинг - Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

– Jūs nieko apie tai negalit žinoti, – pasakė man vyriškis, bet aš stebėjau savo dėmėmis išmuštą vyrą ir klausiausi neatidžiai.

– Na, – tariau atsargiai, – aš galiu įsivaizduoti, kaip tai turėjo būti.

– Įsivaizduoti! – sušuko vyriškis. Ieškodamas paramos trūktelėjo padavėjo rankovę. – Tai buvo tikra. Kad ir kiek įsivaizduotum, niekada nepasijausi taip, kaip jautėmės mes. Mums su tuo teko gyventi kasdien!

Padavėjas pareiškė turįs sutikti.

Moteris, sėdinti šalia Brenbaro, staiga tarė:

– Tai nesiskiria nuo to, su kuo nuolat tekdavo susidurti moterims – su kuo mes susiduriam iki šiol.

– Taip, – išpyškinau aš pasigręžusi į tą vyriškį. – Pavyzdžiui, jūs kaip tik dabar mane spaudžiat prie sienos.

– Klausykit, joks persekiojimas neprilygsta religiniam, – tarė vyriškis tampydamas padavėjui rankovę, kad pritartų.

– Pasakykit tai juodaodžiui.

– Arba bet kuriai moteriai, – tarė prie Brenbaro sėdinti moteris. – Jūs kalbat taip, lyg turėtumėt diskriminacijos monopolį.

– Jūs visi apsišikėliai, – pasakė Brenbaras lėtai vartydamas sudribusį liežuvį. Visi nustojo kalbėti ir pažvelgė į mano vyrą, tarsi jis būtų brangiame kilime besiplečianti pradeginta skylė.

– Brangusis, – tariau. – Mes kalbam apie mažumas.

– Tarsi manęs tai neliestų? – paklausė Brenbaras. Jis mane paskandino cigaro dūmų pynėje. Bet šalia jo sėdinti moteris, regis, pasijuto provokuojama ir beatodairiškai atkirto.

– Nematau, kad būtumėt juodaodis, – tarė ji, – arba moteris, arba žydas. Juk jūs net ne airis ir ne italas ar dar kas panašaus, ką? Na, Brenbaras – kas tai? Vokietis?

– Oui , – tarė padavėjas. – Vokiška pavardė, aš žinau.

Ir vyriškis, su malonumu mane suniekinęs, tarė:

– Oi kokia mažuma.

Visi nusijuokė, tik aš ne. Aš pažinojau savo vyro požymius, rodančius, kad jis nebeišsitenka mandagaus pašnekesio ribose: pūsti cigaro dūmus man į veidą – gerokai pažengusi stadija.

– Mano vyras iš Vidurio Vakarų, – atsargiai pasakiau.

– Oi, vargšelis, – tarė šalia Brenbaro sėdinti moteris. Jos ranka su pašaipia užuojauta gulė Brenbarui ant peties.

– Kaip baisu – Vidurio Vakarai, – kažkas sumurmėjo tolimesnėje stalo vietoje.

Ir vyriškis, laikantis padavėjo rankovę su tokia svarba, kokią galėtų skirti minų ieškikliui, tarė:

– Čia tai bent mažuma!

Per stalą nusirito juokas, o aš pastebėjau, kad mano vyras priėjo dar vieną mandagaus pašnekesio nesuvaldymo ženklą: sukaustytai nusišypsojo, tada pabrėžtinai išlenkė trečią porciją konjako ir perdėtai tvirtu judesiu įsipylė ketvirtą.

Buvau tiek prisikimšusi, kad, atrodė, suknelės iškirptė neatlaikys, bet pasakiau:

– Norėčiau deserto. Ar dar kas nors ko nors valgys? – paklausiau žiūrėdama, kaip vyras pabrėžtinai išlenkia ketvirtą konjako porciją ir fantastiškai sulėtintai įsipila penktą.

Padavėjas prisiminė savo darbą – nukūrė atnešti valgiaraščio. O vyriškis, ieškojęs padavėjo etninės giminystės, įbedė žvilgsnį į Brenbarą ir saldžiai globėjišku tonu pasakė:

– Aš tik norėjau išaiškinti, kad religinė diskriminacija – bent istoriškai – yra subtilesnė ir įkyresnė už tas diskriminacijos formas, apie kurias mes pastaruoju metu pučiame vieną dūdą, šaukdami apie rasistinius, seksistinius...

Brenbaras atsiraugėjo: aštriu kirčiu, lyg žalvarinį lovos kampo bumbulą kas būtų nesitaikydamas sviedęs į virtuvės reikmenis. Ši stadija man irgi buvo pažįstama; dabar jau žinojau, kad desertas atsiras per vėlai, ir mano vyrui beveik nė nereikėjo pauzės prieš prabylant.

Brenbaras pradėjo:

– Pirma diskriminacijos forma, kurią patyriau augdamas, tokia subtili ir įkyri, kad net iki šiol jokia grupė nesugebėjo suorganizuoti prieš ją protesto, joks politikas neišdrįso jos paminėti, į teismą neperduota jokia pilietinių laisvių byla. Jokiame dideliame ir jokiame mažame mieste nėra net tinkamo geto, kuriame šie kankiniai galėtų paremti vienas kitą. Jų diskriminavimas toks visuotinis, kad jie net vieni kitus diskriminuoja, gėdinasi būti tie, kas yra, gėdinasi net būdami vieni – ir dar labiau gėdinasi būti matomi kartu.

– Klausykit, – tarė šalia Brenbaro sėdinti moteris, – jeigu jūs kalbat apie homoseksualumą, to, ką sakote, jau nėra.

– Aš kalbu apie spuogus, – tarė Brenbaras. – Inkštirus, – pridūrė mesdamas prasmingą žvilgsnį aplink stalą. – Puškus, – pasakė Brenbaras. Visi, kurie drįso, spoksojo į mano vyro giliai išvarpytą veidą, tarsi būtų vogčia spygsoję į reanimacijos palatą užsienio ligoninėje. Šalia šio baisaus fakto tai, kad mes norėjome užsakyti desertą po brendžio ir cigarų, buvo nelabai svarbu. – Jūs visi pažinojote spuoguotų žmonių, – apkaltino juos Brenbaras. – Ir spuogai jums kėlė pasišlykštėjimą, argi ne?

Vakarieniautojai nukreipė žvilgsnius nuo Brenbaro, bet jo raupai jiems tikriausiai įsiminė žiauriai. Tie įspaudai, tos duobutės atrodė lyg iškirstos akmenėlių. Dieve, tai bent grožybė.

Netoliese, bet neidamas artyn, lūkuriavo padavėjas, laikydamas deserto valgiaraščius toliau nuo šios keistos kompanijos, tarsi bijodamas, kad mūsų tylėjimas valgiaraščius suris.

– Jūs manot, lengva būdavo įeiti į vaistinę? – paklausė Brenbaras. – Visas kosmetikos prekystalis pasišovęs tau priminti, pardavėja šiepiasi iš tavo puškų ir garsiai sako: „Kuo jums galėčiau padėti?“ Lyg nežinotų. Net ir tėvai tavęs gėdinosi! Subtilūs ženklai rodė, kad tavo pagalvės užvalkalas skalbiamas ne kartu su kitais skalbiniais, o per pusryčius mama, būdavo, sako: „Vaikeli, tu gi žinai, kad tavo plaušinė yra ta mėlyna ?“ Tada tik pažiūrėk – sesers veidas išbąla, ji atsiprašo nuo stalo ir bėga persiprausti. O kokiais mitais aplipusi diskriminacija! Dieve, pamanytum, kad spuogai labiau užkrečiami negu triperis! Po fizinio lavinimo pamokos vienas vaikas paklausia, ar kas nors turi šukas; pasiūlai jam savo ir matai, kad jam lydosi smegenys – jis tyliai maldauja alternatyvos, įsivaizduodamas, kaip jo brangiausia galvos oda nueina tavo puškais. Visuotinė legenda teigė: jeigu pamatai spuogą, numanai nešvarą. Žmonės, išskiriantys pūlius, niekada nesiprausia. Prisiekiu minkšta savo sesers subinyte, – toliau kalbėjo Brenbaras (jis neturi sesers), – visą savo kūną prausdavau tris kartus per dieną. Vieną dieną veidą prausiausi vienuolika kartų. Kas rytą eidavau prie veidrodžio skaityti naujienų. Kaip karo aukų skaičių. Galbūt inkštirų pleistras per naktį du nužudė, bet atsirado keturi nauji. Išmoksti laukti didžiausio pažeminimo netinkamiausiu metu: artėja išsvajotas vakarinis pasimatymas su nepažįstama mergina, o tą rytą iššokęs naujas spuogas ima kreivinti lūpas. Ir štai vieną dieną iš nevykusio gailesčio arba didžiulio, neperprantamo žiaurumo ta saujelė žmonių, kurie tau atstoja draugus, išrūpina tau pasimatymą su tokia pat spuoguota apsigimėle! Degdami iš gėdos, abu laukiat, kada tai pasibaigs. Bene jie tikėjosi, kad mes dalinsimės gydymo būdais arba skaičiuosim vienas kito nuolatinius randus?

– Puškizmas! – suriko Brenbaras. – Va, kas tai yra – puškizmas! Ir jūs visi puškistai, neabejoju tuo, – suburbėjo jis. – Jūs nė iš tolo neįsivaizduojat, kaip baisu... – Cigaras buvo užgesęs; regimai sukrėstas, jis ėmė krapštytis norėdamas vėl jį uždegti.

– Ne, – tarė prie manęs sėdintis vyriškis. – Tai yra taip... Aš suprantu, kaip jums tai turėjo būti siaubinga, tikrai.