Джон Ирвинг - Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

– Jeigu sapnuotų, tu žinotum! – sušuko rankomis vaikščiojantis žmogus.

– Aš bijau tos meškos, – pasakė ponas Teobaldas. – Ji daro viską, ką sesuo jai liepia.

– Puiki meška, nėra nieko nuskriaudusi, – tarė rankomis vaikščiojantis žmogus. – Tu labai gerai žinai, kad ji neturi nagų ir beveik be dantų.

– Ir baisiausiai vargsta ėsdama, – pripažino ponas Teobaldas. – Ji visiškai nusenusi ir nevalyva.

Mačiau per tėvo petį, kaip jis užsirašė bloknote: „Nukriošusi meška ir darbo neturintis cirkas. Šeimos galva – sesuo.“

Tuo momentu ant šaligatvio pamatėme ją, vediną meška. Buvo ankstyvas rytas, todėl gatvė apytuštė. Kaip reikalavo taisyklės, ji, žinoma, vedė mešką už pasaito, bet tik dėl akių. Moteris su ryškiai raudonu turbanu tai užlipdavo ant šaligatvio, tai nužengdavo nuo jo eidama paskui mešką, tingiai minančią savo vienračio pedalus. Gyvūnas lengvai važiavo nuo vieno automobilių stovėjimo skaitiklio prie kito, kartais posūkyje atsispirdamas į juos letena. Buvo galima sakyti, kad meška labai gabi vienratininkė, bet taip pat buvo galima pasakyti, kad vienratis – jos kelio galas. Buvo matyti, kad ji jaučia nebepadarysianti jokios pažangos.

– Verčiau parvestų mešką iš gatvės, – nervinosi ponas Teobaldas. – Gretimos konditerijos darbuotojai man skundėsi, sakė, meška atbaidanti pirkėjus.

– Meška privilioja pirkėjų! – paprieštaravo rankomis vaikščiojantis žmogus.

– Vienus privilioja, kitus atbaido, – atšovė sapnų pasakotojas. Jis staiga paniuro, tarsi jį būtų prislėgusi sava išmintis.

Mūsų dėmesį taip patraukė Solnoko cirkininkų kvailiojimas, kad visiškai išleidom iš akių senutę Johaną. Kai motina pastebėjo, kad Johana tyliai ašaroja, liepė man atvaryti automobilį.

– To jai buvo per daug, – pašnibždom pasakė tėvas Teobaldui. Solnoko cirkininkai lyg ir susigėdo.

Kai išėjau į lauką, prie manęs šaligatviu privažiavo meška ir padavė raktelius. Automobilis stovėjo prie šaligatvio.

– Ne kiekvienam patinka, kai raktai paduodami šitaip, – pasakė seseriai ponas Teobaldas.

– O aš maniau, jam patiks, – atšovė ji ir sušiaušė man plaukus.

Ji buvo patraukli kaip barmenė, apie kurias sakoma, kad jos patrauklesnės vakare. Dienos šviesoje buvo matyti, jog ji vyresnė už brolį ir už savo vyrus. Laikui bėgant, man atrodė, ji nustos jiems buvusi mylimąja ir seserimi ir taps visiems motina. Meškai ji jau dabar motina.

– Atvažiuok čia, – liepė ji meškai.

Ši abejingai atriedėjo savo vienračiu į nurodytą vietą ir įsikibo į skaitiklį. Lyžtelėjo skaitiklio stikliuką. Moteris timptelėjo saitą. Meška dėbtelėjo į ją. Moteris vėl timptelėjo. Meška užsigavusi ėmė minti pedalus, iš pradžių į vieną, paskui į kitą pusę. Ji lyg ir pagyvėjo pamačiusi, kad turi žiūrovų. Pradėjo vaidinti.

– Tik nieko nebandyk daryti, – liepė jai sesuo, bet meška mynė vis sparčiau, važinėjo pirmyn atgal, darė staigius posūkius ir vingiavo tarp skaitiklių. Sesuo neišlaikė saito. – Duna, sustok! – sušuko ji, tačiau meška visiškai jos nebeklausė. Ji per arti privažiavo prie šaligatvio, todėl vienratis smarkiai trenkėsi į automobilio sparną. Meška su vienračiu pargriuvo šalia ant šaligatvio. Gal ir neužsigavo, tačiau atrodė labai sutrikusi, nors niekas nesijuokė. – Ai, Duna, – priekaištingai pasakė jai sesuo, bet priėjo ir atsitūpė šalia ant šaligatvio. – Duna Duna, – švelniai pabarė. Meška pakratė didžiulę galvą, nenorėjo žiūrėti į seserį. Per šerius iš nasrų nutįso seilė, sesuo nušluostė ją ranka. Meška atstūmė jos ranką letena.

– Prašom lankytis! – liūdnai šūktelėjo ponas Teobaldas, kai mes susėdome į automobilį.

Motina sėdėjo užsimerkusi ir pirštais trynė smilkinius, atrodė, kad nė negirdi, apie ką kalbamės. Buvo sakiusi, kad tai vienintelis būdas apsiginti keliaujant su tokia vaidinga šeima.

Aš nebeturėjau noro duoti įprastinės ataskaitos apie automobilį. Bet mačiau, kaip tėvas mėgina palaikyti tvarką ir rimtį: laikė ant kelių atsivertęs didžiulį savo bloknotą, tarsi mes būtume ką tik atlikę visiškai normalų patikrinimą.

– Ką mums sako skaitiklis? – paklausė jis.

– Kažkas nuvažiavo trisdešimt penkis kilometrus, – atsakiau.

– Tai tos baisios meškos darbas, – tarė senelė. – Ant užpakalinės sėdynės pilna to gyvulio šerių, be to, užuodžiu ją.

– Aš nieko neužuodžiu, – pasakė tėvas.

– Ir tos čigonės su turbanu kvepalus, – tvirtino senelė. – Jų debesis automobilio palubėje. – Mudu su tėvu patraukėme nosimi. Motina vis dar trynė sau smilkinius.

Ant grindų šalia stabdžio ir sankabos pedalų pastebėjau kelis žalius kaip mėta dantų krapštukus, kokius mėgo laikyti burnos kamputyje – tarsi randą – vengras dainininkas. Neužsiminiau apie juos. Man pakako įsivaizduoti juos visus važinėjant po miestą mūsų automobiliu. Prie vairo – dainininką, šalia jo rankomis vaikščiojantį vyriškį, mojantį pro langą iškištomis kojomis. O gale – tarp sapnų pasakotojo ir buvusios jo žmonos – senąją mešką, besitrinančią didžiule galva į lubų apmušalą, susidėjusią stambias letenas ant stambių savo kelių ir suglebusią kaip nepiktybiškas girtuoklis.

– Vargšai žmonės, – tarė motina, vis dar užsimerkusi.

– Melagiai ir nusikaltėliai, – pareiškė senelė. – Mistikai, pabėgėliai ir nukaršę žvėrys.

– Jie labai stengėsi, – pasakė tėvas, – tik nieko iš to neišėjo.

– Zoologijos sode įdomiau, – tarė senelė.

– Man buvo smagu, – pasakė Robas.

– Sunku išsikapstyti iš C klasės, – tariau aš.

– Jis nusmuko žemiau Z, – pasakė senoji Johana. – Iškrito iš žmonių abėcėlės.

– Manau, reikia visa tai surašyti laiške, – nusprendė motina.

Tačiau tėvas pakėlė ranką lyg norėdamas mus palaiminti, ir mes nutilome. Jis rašė į didžiulį savo bloknotą, todėl norėjo, kad netrukdytume. Jo veidas buvo griežtas. Žinojau, kad senelė pasitiki jo nuosprendžiu. Motina žinojo, kad ginčytis nėra prasmės. Robas jau nuobodžiavo. Aš laviravau siauromis gatvelėmis. Nutariau Špygelio skersgatviu išvažiuoti į Lobkovico aikštę. Špygelio skersgatvis toks ankštas, kad parduotuvių, pro kurias važiuoji, vitrinose matai savo automobilio atspindį, todėl mūsų važiavimas per Vieną man atrodė kaip vienų vaizdų klojimas ant kitų – tarsi kino kameros triukas, sukeliantis pasakiškos kelionės per žaislinį miestą įspūdį. Kai senelė užmigo, motina pasakė:

– Nemanau, kad šiuo atveju vienoks ar kitoks klasės pakeitimas labai daug lemtų.

– Ne, – pritarė tėvas, – išvis nieko nelemtų. – Ir jis buvo teisus, nors praeis daug laiko, kol aš vėl pamatysiu „Grilparcerio pensioną“.

Kai senelė mirė – staiga ir miegodama, – motina pareiškė pavargusi nuo kelionių. Tačiau iš tikrųjų ją ėmė kamuoti senelės sapnuotas sapnas.

– Arkliai tokie sulysę, – kartą pasakė ji man. – Na, aš žinojau, kad jie bus liesi, tik nemaniau, jog šitokie. O riteriai… žinojau, kad bus vargani, – sakė ji, – bet tik ne tokie suvargę.

Tėvas atsisakė darbo Turizmo biure ir perėjo dirbti į seklių agentūrą, teikiančią paslaugas viešbučiams ir parduotuvėms. Tuo darbu jis buvo patenkintas, tik atsisakydavo dirbti per Kalėdas – atseit, kaip sakė, tuo metu kai kuriems žmonėms reikia leisti pavagiliauti.

Tėvai, kaip man atrodė, sendami darėsi atlaidesni, ir tikrai jaučiau, kad į gyvenimo pabaigą jie buvo visai laimingi. Žinojau, kad senelės sapno galią prislopino tikrovės pasaulis, ypač tai, kas nutiko Robui. Jis mokėsi privačioje mokykloje ir buvo ten labai mėgstamas, tačiau žuvo nuo savadarbės bombos pirmame universiteto kurse. Jis netgi nebuvo „politinis“. Paskutiniame laiške tėvams rašė: „Studentų radikaliųjų grupuočių rimta nuomonė apie save gerokai perdėta. O maistas šlykštus.“ Paskui Robas nuėjo į istorijos paskaitą, ir jo auditorija išlėkė į orą.