Джон Ирвинг - Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

Tada vairuotojo sinusai galų gale sukilo prieš jiems primestą naktinį ištvermės išbandymą oro kondicionavimu – jis smarkiai sučiaudėjo ir pabudo. Mintis apie žmoną ir visas kitas moteris jis nukišo į didelę tuščią sąmonės dalį, primenančią erdvią, neprikrautą „Volvo“ bagažinę. Paleido stiprią dušo srovę ir pagalvojo, kad štai jau ta diena, kai pamatys Misisipę.

Tiesą sakant, žmonės mažai tepažįsta save – sakytum, jiems tikrai patinka nuolat jaustis pažeidžiamiems.

Vairuotojas ketino išvažiuoti nepusryčiavęs. Manytum, turėjo būti pripratęs prie likimo vingių, bet anksti rytą išvydęs, kaip sužalotas jo „Volvo“, net ir šis kelių veteranas buvo sukrėstas. „Volvo“ buvo nuniokotas. Jis karksojo prie bortelio ties vairuotojo motelio kambariu kaip žmona, kurią jis girtas paliko lauke be raktų, ir ji laukė, kad dienos šviesoje prislėgtų jį sunkiu kaltės jausmu.

– O Dieve, ką jie tau padarė?..

Nulupo visų keturių ratų gaubtus, varžtai stirksojo nepridengti, padangos nuogos. Pavogė vairuotojo pusės šoninį veidrodėlį. Kažkas bandė atsukti visą įtaisą, bet atsuktuvas pasitaikė arba per didelis, arba per mažas – po šio darbo varžtelių galvutės buvo sužalotos ir nebetinkamos; vagis įtaisą paliko vietoje ir tiesiog lenkė veidrodėlį, kol jis iššoko iš rutulinio lanksto. Praluptas lankstas vairuotojui atrodė kaip nubrozdinta, apspurusi žmogaus sąnario įduba, jam nutraukus ranką.

Norėta išniekinti „Volvo“ vidų, į šoninius vėdinimo langelius daug kartų kišant svertą ir spaudžiant, bet „Volvo“ atsilaikė. Nuo vairuotojo pusės lango apačios nuluptas guminis sandariklis, bet nesugebėta atidaryti spynelės. Vieną langą bandyta išdaužti – keleivio pusėje susidėstė nedidelė įtrūkių mozaika, tarsi ant stiklo užpūstas voratinklis. Mėginta įsigauti į degalų baką – nusisiurbti benzino, priberti smėlio, įmesti degtuką, – bet nors spynelę bako viršuje sumaitojo, prasiskverbti jiems nepavyko. Su svertu lindo po antvožu, bet antvožas atsilaikė. Keli grotelių virbai buvo įstumti vidun, o vienas temptas išorėn, kol nulūžo, – jis styrojo „Volvo“ priekyje, tarsi automobilis būtų apsiginklavęs savadarbiu durtuvu.

Pačioje pabaigoje susierzinę prievartautojai, apgailėtini Džolieto padugnės – o gal motelio svečiai, pasipiktinę svetimu automobilio numeriu, nesutariantys su Vermontu?.. – kad ir kas tokie, kažkas atsisveikino žiauriu ir beprasmišku veiksmu: sodriame „Volvo“ antvožo raudonyje kažkokiu įrankiu (turistinio peilio kamščiatraukio smaigaliu?) išraižė nešvankų žodį. Net giliau už dažų sluoksnį – grioveliai buvo įrėžti pačiame pliene. čiulpk – štai tas žodis.

– Čiulpk? – sušuko vairuotojas. Ranka uždengė žaizdą. – Šunsnukiai! – suriko jis. – Paršai, suskretę šliužai! – suriaumojo. Motelio sparne, į kurį buvo atsigręžęs, miegojo tikriausiai du šimtai keliautojų – čia buvo du kareivinių tipo aukštai su ištisiniais balkonais. – Bailiai, mašinų krušliai! – staugė vairuotojas. – Kieno darbas? – pareikalavo atsakyti. Balkone atsidarė kelerios durys. Į jį iš viršaus spoksojo išsigandę pažadinti vyrai, o jiems už nugarų čiauškėjo moterys: „Kas ten? Kas čia darosi?“

– Čiulpk! – suriko vairuotojas. – Čiulpk!

– Šešios valandos ryto, biče, – burbtelėjo kažkas nuo pirmo aukšto durų, tada greitai žengė vidun ir uždarė paskui save duris.

Tikros beprotybės negalima trikdyti. Jeigu vairuotojas būtų buvęs girtas ar šiaip storžievis, tie iš miego prikelti vyrai jį būtų sutalžę. Bet jis buvo pamišęs – visi tai suprato, – ir čia nieko negalėjai padaryti.

– Kas čia dedasi, Fredai?

– Kažkoks tipas eina iš proto. Eik atgal miegoti.

Ak, Džoliete Ilinojaus valstijoje, tu blogesnis už skaistyklą, kuria iš pradžių tave palaikiau!

Vairuotojas palietė tepaluotą rutulinį lankstą, kur anksčiau buvo jo dailus veidrodėlis.

– Tau viskas bus gerai, – tarė jis. – Būsi kaip naujas, nesirūpink.

Tas šlykštus žodis, įrėžtas į antvožą, buvo toks viešas , kad tartum demaskavo jį patį – tas šiurkštus, vypsantis bjaurumas jam darė gėdą. Įsivaizdavo Dereką Maršalą, einantį prie jo žmonos. „Labas! Gal pavežti namo?“

– Gerai, – prašvokštė vairuotojas „Volvo“. – Gerai, jau gana. Parvešiu tave namo.

Šis vairuotojo švelnumas buvo įspūdingas. Kartais atrodo neįtikėtina, kad kas nors gali būti toks taktiškas – kai kurie žmonės antro aukšto balkone uždarė duris. Vairuotojo ranka uždengė „Čiulpk“, išraižytą antvože, jis verkė. Taip toli nuvažiavo bėgdamas nuo žmonos, o baigėsi tuo, kad nuskriaustas automobilis.

Tačiau niekas negali nukakti iki pat Džolieto Ilinojaus valstijoje ir nepajausti pagundos pamatyti Misisipės upę – pagrindinę Vidurio Vakarų gatvę ir būtiną perkėlą į tikruosius Vakarus. Ne, Vakaruose iš tikrųjų nesi buvęs, jeigu nekirtai Misisipės, – niekaip negali sakyti, kad esi „buvęs tenai“, kol neįžengei į Ajovą. Jeigu pamatei Ajovą, pamatei Vakarų pradžią.

Vairuotojas tai žinojo – maldavo „Volvo“, kad leistų bent žvilgterėti.

– Mes iš karto apsisuksim. Pažadu. Aš tik noriu ją pamatyti, – kalbėjo jis, – Misisipę. Ir Ajovą... – kur galėjo būti nuvykęs.

„Volvo“ nenoromis dangino jį per Ilinojų: Alkanosios Uolos valstijos parkas, Venona, Mendota, Henris, Kevanis, Dženesijas, Rok Ailandas ir Molinas. Prie vedančio į Ajovą didžiojo tilto per Misisipę buvo poilsio aikštelė. Ak, Davenportas, Vest Libertis ir Makbraido ežeras!

Bet jis jų kol kas nepamatys. Stovėjo prie „Volvo“ ir žiūrėjo į tekančius plačius arbatos spalvos Misisipės vandenis. Žmogaus, mačiusio Atlanto vandenyną, upėmis nenustebinsi, bet anapus upės... buvo Ajova ... ir ji atrodė tikrai kitokia negu Ilinojus! Jis matė į begalybę nusidriekiančias kukurūzų šluoteles, tarsi plunksnomis mosuojančių žvalių jaunų rungtynių šokėjų armiją. Ten užauga ir dideli meitėliai – jis žinojo, įsivaizdavo, turėjo įsivaizduoti, nes kitoje Misisipės pusėje besiganančių kiaulių bandos iš tiesų juk nematė.

– Kada nors... – tarė vairuotojas, lyg ir to baimindamasis, kartu lyg ir ilgesingai. Sukompromituotas „Volvo“ stovėjo ir laukė jo; sutrankytos grotelės ir žodis „Čiulpk“ buvo nukreipti į rytus.

– Gerai jau, gerai, – tarė vairuotojas.

Dėkok už tai, kad bent miglotai orientuojiesi. Klausykit: vairuotojas galėjo pasiklysti – susipainiojęs rytų–vakarų linijos peripetijose, jis galėjo nuspręsti važiuoti šiaurėn... pietų krypties juosta!

Misūrio valstijos policijos raportas Nr. 459: „Raudonas „Volvo“ sedanas, važiuojantis į šiaurę pietų krypties juosta, atrodė praradęs orientaciją. Į jį atsitrenkęs cemento maišytuvas buvo visiškai įsitikinęs savo pirmumo teise greitojoje juostoje. Renkant nuolaužas rastas telefono numeris. Paskambinus žmonai, atsiliepė kitas vyras. Pasakė esąs Derekas Maršalas ir perduosiąs žinią to vyruko žmonai, kai tik ji pabus.“

Turėtumėm žinoti: visada gali būti blogiau.

Žinoma, tikros bėdos buvo priešaky. Reikėjo išlaviruoti tarp sudėtingų Sandaskio įvažų, o vairuotojas anaiptol nebuvo žvalus. Plytėjo Ohajas, laukdamas jo lyg dar nenugyventi santuokos metai. Bet taip pat reikėjo galvoti apie „Volvo“ – šiam atrodė lemta niekada neįveikti Vermonto. Ir dar teks turėti keblių reikalų su Dereku Maršalu – tai atrodė neišvengiama. Dažnai tik pametę iš akių prioritetus galime juos tikrai nustatyti.