Джон Ирвинг - Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

Bardlongas papurtė galvą – užsispyręs kaip vėžio liga. Žiūrėk, tuoj užgiedos turįs viltį, kad nereikės „teistis“. Ronkersas jautėsi pernelyg pavargęs, kad kam nors priešintųsi.

– Dalykas paprastas, – tarė Bardlongas. – Aš noriu išlaikyti sienelę, jūs norit išlaikyti medį.

– Sienas galima atstatyti, – paprieštaravo Ronkersas visai be įsitikinimo.

– Aišku, – atsakė Bardlongas. Kas aišku? Tai buvo kaip Kezleriui paleisti penki šimtai voltų. Poveikis tikras – matomas, bet visai neveiksmingas. Niūriai pėdindamas atgal namo Ronkersas mąstė apie penkių šimtų voltų poveikį Bardlongui. Išlaikant srovę kokias penkias minutes.

Be to, Ronkersas sufantazavo keistą sceną: Bardlongas staiga atsiduria jo kabinete, žiūri į grindis ir sako: „Aš turėjau tam tikrų... santykių, hm, su dama, kuri, hm, atrodo, nebuvo geriausios... sveikatos.“

„Jeigu, pone Bardlongai, jums tai padėtų išvengti nepatogumų, – Ronkersas įsivaizdavo save sakant, – aš, aišku, galėčiau tą, hm, damą informuoti, kad ji turėtų kreiptis į gydytoją.“

„Jūs tai už mane padarysit? – sušuktų susijaudinęs Bardlongas. – Na, tai aš juk, hm... jums užmokėčiau už tai, kiek tik paprašysit.“

Ir tada Ronkersas jį, aišku, pričiuptų. Išsišiepęs it medžiojantis katinas išpyškintų kainą. „Tai gal pusę riešutmedžio?“

Tačiau Ronkersas žinojo – šitaip nebūna. Tokie dalykai to paties galo kaip ir pasakojimai apie pamestus gyvūnėlius, kurie nušlubuoja visą kelią nuo Vermonto iki Kalifornijos ir po kelių mėnesių suranda šeimą, atkakę su kraujuojančiomis letenėlėmis ir vizgindami uodegą. Tokios istorijos labai populiarios kaip tik todėl, kad maloniai prieštarauja tam, kas, kaip visi žino, atsitinka iš tikrųjų. Gyvūnėlį Masačusetse sutraiško „Buickas“ arba dar blogiau – jis mielai pasilieka pamestas Vermonte.

Jeigu Bardlongas ir ateitų į Ronkerso kabinetą, tai dėl visai garbingos priežasties – amžiui galiausiai apsunkinus jo prostatą.

– Kezleris mirė, Kite, – pasakė Ronkersas. – Jam sustojo širdis – tiesą sakant, išgelbėjo jį nuo didelių bėdų, nes jam būtų daręsi labai sunku.

Jis laikė ją apkabinęs pasakiškoje jos sukurtoje miegamojoje vietoje. Lauke už lango it lengvi kaulai į laštaką barškėjo prakaulus, sumažintas medis. Visi lapai buvo nukritę, o likę keli riešutai maži ir suvytę – jie nerūpėjo net voverėms, o jeigu koks būtų nukritęs ant stogo, būtų likęs neišgirstas. Žiemiškai nuogas, nieko neduodantis, tik šiurpius šešėlius ant jų lovos, medis atrodė nebelabai vertas kovos. Kezleris juk miręs. O Bardlongas buvo tikrų tikriausiai išėjęs į pensiją ir smulkmenoms galėjo skirti daugiau laiko bei energijos negu bet kas, linkęs jam priešintis. Sienelė tarp Ronkerso ir Bardlongo tikrai atrodė trapi.

Kaip tik tada Ronkersas suvokė labai ilgai nesimylėjęs su žmona ir pasimylėjo su Kite tokiu būdu, kurį koks nors psichoterapeutas būtų pavadinęs raminančiu. O kokia nors meilužė, pamanė Ronkersas, būtų pavadinusi nuobodžiu.

Jis žiūrėjo į ją miegančią. Žavi moteris – jam dingojosi, kad jos studentams rūpi ne tik jos dėstoma architektūra. O vieną dieną jai gali labiau parūpti jie patys – arba vienas iš jų. Kodėl jis galvoja taip ? – paklausė savęs, o paskui susimąstė apie neseniai sukirbėjusius savo jausmus rentgeno laborantei.

Tačiau ir Kitei, ir jam atrodė, kad tokios problemos ištiks tik už kelerių metų, na, bent už kelių mėnesių.

Jis pagalvojo apie saldų Margaret Brant kerštą; jos brandus atlaidumas jį nustebino ir padrąsino. O pasidavęs Harlanas Butas? Ar jis pasitaisė, ar tik pakliuvo į spąstus ir tebėra visiškas niekšas – kol kas negalėjai žinoti. Ar kas nors pasitaiso... Ronkersas abejojo.

Danforso sezono rezultatas su širdies aparatu dabar buvo keturi–šeši. Kokia šansų persvara žmonių dauginimosi naudai – ypač Ronkerso ir Kitės?.. Ir net jeigu visi pasaulio vidurinių mokyklų direktoriai ir tėvai į venerines ligas žiūrėtų taip pat liberaliai, linksmai ir sukalbamai, kaip jie užjaučiamai žiūri į futbole gautas traumas, vis tiek pasaulyje siaustų triperis, o ir sifilis bei kitos ligos.

Kitė miegojo.

Lūžus medis barškėjo į namą kaip papūgos snapas, kurį prisiminė girdėjęs zoologijos sode. Kur tai buvo? Kuriame zoologijos sode?

Pastūmėtas impulso, pačiam atrodančio kaip rezignacija, Ronkersas priėjo prie lango ir pažvelgė į mėnesienos apšviestus priemiesčių stogus – daugelį jų matė pirmą kartą, mat nukritus lapams atsivėrė žiemiškas vaizdas. Ir visiems po šiais bei kitais stogais gyvenantiems žmonėms šelmiškai sušnibždėjo: „Smaginkitės!“ Ronkersui tai buvo tarsi palaiminimas su paslėptu masalu.

– Kodėl gi nepasigimdžius vaikų? – ištarė jis garsiai. Kitė sukrutėjo, bet vis dėlto jo neišgirdo.

3 Heart – angl. širdis.

BEVEIK AJOVOJE

Vairuotojas kliovėsi keliavimu kaip apmąstymo forma, bet jo „Volvo“ niekada nebuvo išvažiavęs iš Vermonto. Vairuotojas buvo pedantiškas keliautojas, nuolat palaikydavo tepalo lygį, priekinį langą gerai nuvalydavo ir kairėje vidaus kišenėje, prie šratinuko, nešiodavosi padangų manometrą. Šratinuku pildydavo „Didįjį kelionių sąrašą“ – užrašydavo suvartoto benzino kiekį, kelių rinkliavas ir važiavimo trukmę.

„Volvo“ vertino šį vairuotojo rūpestingumą – 9-uoju keliu skersai Vermonto, nuo Bratleboro iki Beningtono, važiuodavo be baimės. Pasirodžius ženklams, kad artėjama prie Niujorko valstijos ribos, vairuotojas pasakė:

– Viskas gerai.

„Volvo“ juo patikėjo.

Tai buvo dulkinas, raudonas kaip pomidoras 1969 metų dvejų durų sedanas su visiškai juodomis radialinėmis Semperit padangomis, keturiais cilindrais, dviem karbiuratoriais ir

45 238 mylių patirtimi be radijo. Vairuotojui atrodė, kad radijas blaškytų juos abu.

Iš Vermonto jiedu išvažiavo vidurnaktį.

– Auštant Pensilvanijoje, – tarė vairuotojas susirūpinusiam „Volvo“.

Trojoje, Niujorko valstijoje, vairuotojas, vis perjungdamas žemesnę pavarą ir suokdamas meiliu balsu, stengėsi patikinti „Volvo“, kad visa tai greitai praeis.

– Ilgai nebetruks, – pasakė.

„Volvo“ patikėjo šiais žodžiais. Kartais reikia pasiduoti iliuzijoms.

Prie beveik tuščio posūkio į Niujorko valstijos Vakarinę autostradą žioplas „Volkswagenas“ negalėjo apsispręsti, kuria juosta važiuoti. Vairuotojas pristabdė iš paskos prie pat „Volkswageno“ ir leido sukaukti „Volvo“ signalui, „Volkswagenas“ beveik puolęs į paniką suktelėjo dešinėn, „Volvo“ šoktelėjo kaire puse, aplenkė, agresyviai užlindo į priekį, sužybsėjo šviesomis.

„Volvo“ pasijuto geriau.

Niujorko valstijos autostrada gali važiuoti valandų valandas; vairuotojas žinojo, kad monotonija – pavojingas dalykas. Todėl Sirakjuse jis išsuko iš autostrados ir patraukė ilgu lankstu pro Itaką, lanku apvažiavo Kajugų ežerą ir prie Ročesterio vėl susitiko su autostrada. Peizažas buvo jaukiai panašus į Vermonto. Kvepėjo obuoliais, lyg jie dabar noktų, priekinių žibintų šviesoje krito klevų lapai. Tik kartą pasitaikė sutikti sukrečiančią neoninę iškabą, ir ji, regis, pakirto „Volvo“ pasitikėjimą savimi. gyvas masalas! – skelbė iškaba. Vairuotojui pačiam tai sukėlė slegiančių regėjimų, bet jis žinojo, kad pernelyg reikštis vaizduotei būtų pavojinga.

– Tai tik kirmėlytės ir panašūs gyviai, – tarė jis tolygiai burzgiančiam „Volvo“. Bet vairuotojo mintyse slypėjo kitokio „gyvo masalo“ galimybė – priešingai veikiančio masalo, kuris, užuot viliojęs žuvis atsikąsti, išbaidytų jas iš vandens. Įmeti šio ypatingo masalo ir sugauni persigandusias, žiopčiojančias žuvis, iššokusias į krantą. O gal gyvas masalas! – naktinio klubo pavadinimas.