Джон Ирвинг - Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

– Tai reiškia pusryčiai, – paaiškino Ronkersas seselei. Kezleriui kas keturias valandas varė demerolį – nuo to žmogus darosi nelabai budrus.

Ronkersui einant iš lifto pirmame aukšte vidinis telefonas pranešė: „Daktare Hartai.“3 Universiteto ligoninėje nebuvo jokio daktaro Harto. „Daktaras Hartas“ reiškė, kad sustojo kažkieno širdis.

– Daktare Hartai, – meiliai paprašė vidinis telefonas, – malonėkite ateiti į 304...

Bet kuris ligoninės gydytojas turėjo skubėti į tą palatą. Galiojo nerašyta taisyklė, kad apsidairai ir lėtai eini prie artimiausio lifto, tikėdamasis, kad tave aplenks kitas gydytojas. Ronkersas dvejojo, leido lifto durims užsidaryti. Vėl paspaudė mygtuką, bet liftas jau slinko aukštyn.

– Daktare Hartai, 304 palata, – ramiai pasakė vidinis telefonas. Taip buvo geriau negu nekantriai šaukti: „Gydytojo! Reikia gydytojo į 304 palatą! O Dieve, paskubėkit!“ Tai galėtų sutrikdyti kitus pacientus ir lankytojus.

Koridoriumi prie lifto ėjo daktaras Hamptonas.

– Jūs dar turit pacientų kabinete? – paklausė jis Ronkerso.

– Taip, – atsakė Ronkersas.

– Tai grįžkit į kabinetą, – tarė Hamptonas. – Šito imsiuosi aš.

Liftas stovėjo trečiame aukšte – buvo aišku kaip dieną, kad „daktaras Hartas“ jau nuėjo į 304-ą. Ronkersas grįžo į kabinetą. Būtų gražu nusivesti Kitę pavakarieniauti, pagalvojo.

„Šeštojo kelio Mingų dinastijoje“ Kitė užsisakė saldžiarūgštį ešerį, Ronkersas išsirinko jautienos su omarų padažu. Buvo susirūpinęs. Jiems įeinant „Mingų dinastijos“ lange jis pamatė skelbimą. Jis buvo maždaug dviejų pėdų pločio ir pėdos aukščio – juodos raidės, matyt, ant marškinių kartono. Lange atrodė visai normaliai, nes buvo, regis, įprastinio dydžio – ir, kaip klaidingai pamanė Ronkersas, įprastinio turinio, tarkim, reikia dviejų padavėjų.

Ronkersas susirūpino tik dabar, gurkšnodamas su Kite, nes tik dabar jam į galvą įsismelkė tikrasis skelbimo turinys. Pamanė, kad jam pasivaideno, tad atsiprašė ir išėjęs iš „Mingų dinastijos“ dar kartą pasižiūrėjo į skelbimą.

Šiurpdamas suvokė, kad nepasivaideno. Žemutiniame lango kampe, aiškiai matomas visiems einantiems prie durų, buvo ryškus dailus užrašas: harlanas butas serga triperiu.

– Bet juk tai tiesa, argi ne? – paklausė Kitė.

– Na, taip, bet svarbu ne tai, – tarė Ronkersas. – Vis dėlto neetiška. Manau, aišku, kad tai Margaret Brant darbas, o aš kaltas, kad perdaviau informaciją. Juk tokie dalykai turėtų būti laikomi paslaptyje...

– Šūdžiai, – tarė Kitė. – Šaunuolė Margaret Brant! Turi pripažinti, Tripuk, jeigu Harlanas Butas su tavim būtų elgęsis sąžiningai, viso to nebūtų atsitikę. Man atrodo, jis to nusipelnė.

– Na, žinoma, nusipelnė, – tarė Ronkersas, – bet man įdomu, kur dar ji iškabino tuos skelbimus.

– Klausyk, Tripuk, neimk į galvą...

Bet Ronkersas turėjo pamatyti savo akimis. Jiedu nuvažiavo į Studentų sąjungą. Viduje, pagrindiniame vestibiulyje, Ronkersas milžiniškoje skelbimų lentoje ieškojo pažįstamų žodžių.

70-tų bmw, kaip naujas

reikia vairuotojų pasidalint išlaidom ir vairavimu į niujorką, išv. ketvirtadienį, atgal pirm. vakare, skambinkit lariui: 351-4306

harlanas butas serga triperiu

– Dieve mano.

Jiedu nuvažiavo prie salės, ten buvo rodomas kažkoks spektaklis. Pamatė net neišlipę iš automobilio: ženklas stovėti draudžiama buvo gražiai uždengtas ir iškabinta kita žinia. Kitę suėmė isteriškas juokas.

„Dramblių menėje“ daugelis studentų gerdavo, žaisdavo biliardą ir šokdavo pagal vietinių talentų muziką. Čia būdavo triukšminga ir prirūkyta; Ronkersas gaudavo keletą skubių iškvietimų per mėnesį dėl pacientų, kuriuos susikvietė „Dramblių menė“.

Margaret Brant kažkaip sugebėjo sutirpdyti barmenui širdį. Virš baro veidrodžio, virš žėrinčių butelių, virš užrašo, skelbiančio, kad „čekiai priimami tik tikslia suma“, buvo tos pačios dailios smerkiančios raidės, Ronkersui ir Kitei jau pažįstamos. „Dramblių menei“ buvo pranešama, kad Harlanas Butas nešiojasi užkratą.

Baimindamasis blogiausių dalykų, Ronkersas užsispyrė, kad jiedu pravažiuotų pro Margaret Brant bendrabutį – milžinišką pastatą, kalėjimo dydžio ir išplanavimo moterų bendrabutį. Gebenės ten neaugo.

Aukštyn plieskiančioje gatvių žibintų šviesoje virš dviračių stovų – atrodė, prismeigta prie visų trečio aukšto palangių, – plati susiūta paklodė driekėsi per visą Katerinos Kaskom moterų bendrabučio fasadą. Margaret Brant turi draugių. Draugės irgi buvo supykusios. Paaukojusios begalę patalynės ir darbo, visos trečio aukšto fasadinių kambarių merginos įnešė savo indėlį. Raidės buvo kokių šešių pėdų aukščio ir viengulės lovos pločio.

– Fantastika! – sušuko Kitė. – Puikiai padaryta! Geras reginys! Taip jam ir reikia!

– Neprastai, Mege Brant, – pagarbiai sušnibždėjo Ronkersas. Bet žinojo, kad pamatė dar ne viską.

Antrą valandą nakties suskambėjo telefonas ir jis spėjo, kad ne iš ligoninės.

– Klausau, – atsiliepė.

– Pažadinau jus, daktare? – paklausė Harlanas Butas. – Tikrai tikiuosi, kad pažadinau.

– Labas, Butai, – tarė Ronkersas. Šalimais atsisėdo Kitė – atrodė tvirta ir žvali.

– Atšaukit savo chuliganus, daktare. Kodėl aš turiu tai kentėti? Tai persekiojimas. Jūs turit elgtis etiškai , nelaimingi šundaktariai...

– Nori pasakyti, kad matei užrašus? – paklausė Ronkersas.

– Užrašus? – paklausė Butas. – Kokius užrašus? Apie ką jūs kalbat?

– O tu apie ką? – nustebo Ronkersas, iš tikrųjų nesupratęs.

– Jūs puikiai žinot, apie ką kalbu! – suklykė Butas. – Kas pusvalandį man skambina kokia nors kekšė. Dvi valandos nakties, daktare, ir kas pusvalandį man skambina kekšė. Vis kita kekšė, kas pusvalandį, jūs puikiausiai žinot...

– Ką jos jums sako? – paklausė Ronkersas.

– Baikit! – suklykė Butas. – Jūs puikiai žinot, ką jos man sako, daktare. Sako tokią velniavą: „Kaip laikosi jūsų triperis, pone Butai?“ ir „Kur tu sėji savo triperį, berneli Harlanai?“ Jūs, daktare, žinot , ką jos man sako!

– Nusiramink, Butai, – tarė Ronkersas. – Išeik pakvėpuoti šviežiu oru. Pasivažinėk – pavyzdžiui, nuvažiuok prie Katerinos Kaskom moterų bendrabučio. Ten tavo garbei išskleistas gražus plakatas – būtinai turi pamatyti.

– Plakatas?

– Nueik išgerti į „Dramblių menę“, Butai, – pasiūlė jam Ronkersas. – Tai tave nuramins.

– Klausykit , daktare! – sušuko Butas. – Jūs jas atšaukit!

– Aš jų nepašaukiau, Butai.

– Čia ta kekšelė Megė Brant, ar ne taip, daktare?

– Abejoju, ar ji veikia viena, Butai.

– Klausykit, – tarė Butas. – Aš už tai galiu jus paduoti į teismą. Kišimasis į asmeninį gyvenimą. Galiu kreiptis į laikraščius. Nueisiu į universitetą ir demaskuosiu studentų polikliniką. Jūs neturit teisės elgtis taip neetiškai.

– O gal geriau paskambink Margaret Brant? – pasiūlė Ronkersas.

– Paskambinti jai ?

– Ir atsiprašyk, – tarė Ronkersas. – Pasakyk, kad gailiesi.

– Atsiprašyti?! – sušuko Butas.

– O paskui duok man pavardžių, – patvirtino Ronkersas.

– Aš kreipsiuosi į visus valstijos laikraščius, daktare.

– Būtų gražu pamatyti tave tai darant, Butai. Jie tave nukryžiuos...

– Daktare...

– Smagiai pasivažinėk, Butai. Privažiuok prie Katerinos Kaskom moterų bendrabučio...