Джон Ирвинг - Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

– Margaret Brant? – paklausė spausdamas jai ranką. Jos akys derėjo su kostiumėliu – mistiško aušros pilkumo. Nosis buvo taisyklinga, plačių šnervių, kuriose, pamanė Ronkersas, nedrįs augti nė plaukelis.

– Daktaras Ronkersas?

– Taip. Margaret Brant?

– Žinoma, – atsiduso ji. Su apmaudžiu šiurpu šnairavo į kojų atramas ant Ronkerso apžiūros kėdės.

– Labai atsiprašau, panele Brant, kad jus sutrukdžiau, bet Harlanas Butas nebuvo draugiškiausias mano pacientas, ir aš pamaniau – jūsų pačios labui: kadangi jis jums neskambins, tai paskambinsiu aš.

Mergina linktelėjo prikandusi apatinę lūpą. Ji mechaniškai nusivilko švarkelį ir nusiavė užsegamus angliškus batus, priėjo prie apžiūros kėdės ir tų žvilgančių atramų, tarsi visas tas darinys būtų buvęs arklys ir ji nežinotų, kaip ant jo užsėsti.

– Jūs norit mane apžiūrėti ? – paklausė ji stovėdama nugara į Ronkersą.

– Nagi, atsipalaiduokit, – paprašė Ronkersas. – Iš tikrųjų nėra čia taip jau bjauru. Ar turėjote išskyrų? Gal pastebėjote kokį paraudimą, uždegimą?

– Aš nieko nepastebėjau, – pasakė mergina, ir Ronkersas suprato, kad ji, žiūrėk, tuoj prapliups raudoti. – Tai labai neteisinga! – staiga ji sušuko. – Aš visada buvau labai atsargi su... seksu, – tarė ji, – ir tikrai nieko daug neleidau Harlanui Butui. Aš nekenčiu Harlano Buto! – suriko ji. – Aišku, nežinojau, kad jam kažkas negerai, kitaip nė už ką nebūčiau leidusi prisiliesti!

– Bet leidote? – paklausė Ronkersas. Jam buvo neaišku.

– ...prisiliesti? – paklausė. – Taip, jis lietė mane... ten , suprantat. Ir bučiavo mane, daug . Bet aš neleidau jam nieko daugiau ! – sušuko ji. – Ir jis dėl to buvo toks bjaurus, ir tikriausiai žinojo, kad užkrės mane šituo !

– Jūs norit pasakyti, kad jis tik bučiavo jus? – paklausė Ronkersas negalėdamas patikėti.

– Na taip . Ir lietė mane, suprantat, – tarė ji nurausdama. – Įkišo ranką man į kelnaites! – sušuko ji. – Ir aš jam leidau ! – Ji sukniubo ant apžiūros kėdės prie vienos atramos sulenktam keliui, Ronkersas priėjo prie jos ir labai švelniai nusivedęs pasodino ant kėdės prie savo stalo. Ji verkė įrėmusi kaulėtus kumštelius į akis.

– Panele Brant, – prabilo Ronkersas. – Panele Brant, ar jūs norite pasakyti, kad Harlanas Butas jus lietė tik ranka ? Tikrų lytinių santykių neturėjote... panele Brant?

Ji sukrėsta pakėlė akis į jį.

– Viešpatie, ne ! – pasakė. Įsikando plaštaką ir laikė įbedusi nartų žvilgsnį į Ronkersą.

– Tik jo ranka lietė jus... ten ? – paklausė Ronkersas ir sakydamas „ten“ brūkštelėjo ranka per sijono sterblę.

– Taip, – atsakė ji.

Ronkersas suėmė jos veidelį rankomis ir nusišypsojo. Nelabai mokėjo guosti ar raminti žmones. Žmonės kartais ne taip suprasdavo jo veiksmus. Margaret Brant, matyt, pamanė, kad jis ketina aistringai pabučiuoti ją į lūpas, nes jos akys išsiplėtė, nugara įsitempė ir miklios rankutės atsirėmė jam į riešus mėgindamos nustumti.

– Margaret! – tarė Ronkersas. – Negalėjot užsikrėsti triperiu, jeigu tai viskas, kas buvo. Nuo kieno nors rankos nedažnai gausi venerinę ligą.

Dabar ji suėmė jo riešus, tarsi jie būtų jai svarbūs.

– Bet jis ir bučiavo mane, – susirūpinusi tarė. – Burna, – pridūrė, kad būtų aišku.

Ronkersas pakraipė galvą. Nuėjo prie stalo ir paėmė pluoštą medicininių brošiūrų apie venerines ligas. Brošiūros buvo panašios į kelionių agentūrų leidinukus – daug nuotraukų su palankiai besišypsančiais žmonėmis.

– Harlanas Butas tikriausiai norėjo, kad aš padaryčiau jums gėdą, – pasakė Ronkersas. – Man atrodo, jis buvo supykęs, kad jūs neleidot jam... suprantat gi.

– Tai jums net nereikia manęs apžiūrėti ? – paklausė ji.

– Ne, – atsakė Ronkersas. – Tikrai ne.

– Suprantat, manęs niekada niekas neapžiūrinėjo, – tarė jam Margaret Brant. Ronkersas nežinojo, ką ir sakyti. – Bet gal reikėtų , kad kas nors apžiūrėtų? Žinot, kada nors. Tiesiog patikrinti, ar viskas gerai.

– Na, jums ginekologė galėtų atlikti standartinį patikrinimą. Galiu rekomenduoti daktarę Karoliną Gilmor universiteto ligoninėje – daugeliui studenčių atrodo, kad ji labai maloni.

– Bet jūs nenorit manęs apžiūrėti? – paklausė ji.

– Oi ne, – tarė Ronkersas. – Nėra reikalo. Ir standartinio patikrinimo jums reikia kreiptis į ginekologę. O aš urologas.

– A.

Ji tuščiu žvilgsniu spoksojo į apžiūros kėdę ir tas laukiančias kojų atramas; labai grakščiai apsivilko kostiumėlio švarkelį, su batais buvo kebliau.

– Ojojoi, tas Harlanas Butas atsiims, – staiga išrėžė ji su stebinančia tvirtybe tyliame ploname balse.

– Harlanas Butas jau atsiėmė, – tarė Ronkersas mėgindamas atpalaiduoti įtampą. Bet mažytėje Margaret Brant jis įžvelgė naują pavojų. – Tik nedarykit nieko, ko paskui tektų gailėtis, – sulemeno Ronkersas. Bet švarios plačios merginos šnervės išsiplėtė, pilkos it ginklas akys šokčiojo.

– Ačiū jums, daktare Ronkersai, – padėkojo Margaret Brant su ledine savitvarda. – Aš labai dėkinga, kad jūs pasistengėte ir nebijodamas konfūzo paskambinote man. – Ji paspaudė jam ranką. – Jūs labai drąsus ir doras žmogus, – tarė ji lyg skirdama Ronkersui karinį apdovanojimą.

Saugokis, Harlanai Butai, pagalvojo jis. Margaret Brant išėjo iš kabineto kaip moteris, kuri buvo užkėlusi kojas ant tų atramų, kad pajodinėtų ant apžiūros kėdės, ir laimėjusi.

Ronkersas paskambino Harlanui Butui. Jis tikrai neketino jo perspėti – norėjo išgauti tikrų pavardžių. Harlanas Butas taip ilgai nekėlė ragelio, kad Ronkersas buvo kaip reikiant įširdęs, kai išgirdo mieguistą Buto „Alio“.

– Butai, neraliuotas tu melagi, – tarė Ronkersas. – Man reikia pavardžių žmonių, su kuriais tu tikrai gulėjai, kam tavo liga tikrai kėlė pavojų arba nuo ko tu net pats galėjai užsikrėsti.

– Oi, eikit velniop, daktare, – tarė Butas nuobodžiaujančiu balsu. – Kaip jums patiko mažytė Megė Brant?

– Tai šlykštu, – atsakė Ronkersas. – Visai jauna ir nekalta mergina, Butai. Tu pasielgei bjauriai.

– Pižoniukė, pasikėlusi turtinga mergšė, – atkirto Harlanas Butas. – Ar jūs ką nors nuveikėt su ja, daktare?

– Prašyčiau, – tarė Ronkersas. – Tu tik duok man pavardžių. Būk geranoriškas, tau to reikia, Butai.

– Karalienė Elžbieta, – tarė Butas. – Tjusdei Veld, Perlė Bak...

– Blogas skonis, Butai, – nutraukė Ronkersas. – Nebūk kiaulė.

– Bela Abzug, – vardino Butas. – Glorija Steinem, Rakvel Velč, Mamytė Eizenhauer...

Ronkersas padėjo ragelį. Priremk jį prie sienos, jeigu gali, Mege Brant, linkiu tau sėkmės!

Laukiamajame prie kabineto buvo prisigrūdę žmonių, Ronkersas pasižiūrėjo į juos pro laiškų angą. Registratorė pagavo slaptą ženklą ir sužybsėjo jo telefonu.

– Klausau.

– Jūs turėtumėt paskambinti žmonai. Ar man minutę sulaikyti šitą minią?

– Taip, ačiū.

Kitė jau tikriausiai buvo pakėlusi ragelį ir tuoj pat ištiesė jį atviro lango pusėn, nes Ronkersas išgirdo neabejotiną šaižų grandininio pjūklo (galbūt dviejų ) kauksmą.

– Tai va, – tarė Kitė, – čia jau kaip reikiant medžių tarnyba. Argi Bardlongas nesakė, kad susitars su gera medžių tarnyba?