Джон Ирвинг - Kaip išgelbėti Paršelį Snidą [calibre]

Tiesą sakant, grįžęs į autostradą, vairuotojas jautė palengvėjimą. Ne po kiekvieno nukrypimo nuo pagrindinio kelio sugrįžti atgal. Bet vairuotojas tik paplekšnojo per prietaisų skydą ir tarė:

– Jau greitai būsim Bafale.

Danguje bolavo keista šviesa – tokią ją regi tik ančių medžiotojai ir maratono mėgėjai. Vairuotojas jos buvo matęs mažai.

Erio ežeras plytėjo ramus ir pilkas it miręs vandenynas; Pensilvanijos magistrale važiavo tik negausūs ankstyvieji keleiviai, vykstantys į darbą Ohajuje.

– Tik nesileisk prislegiamas Klivlando, – perspėjo vairuotojas.

„Volvo“ atrodė puikiausios būklės – padangos vėsios, benzino vartojo galoną 22,3 mylioms, tepalo buvo maksimumas, reikiamas vanduo akumuliatoriuje ramus. Vienintelis ženklas, kad keliauta visą baugią naktį, buvo šiurpokas sparnelių jovalas bei vabzdžių dėmės, apterliojusios priekinį langą ir apraizgiusios groteles.

Degalinės patarnautojui teko gerai paplušėti su valytuvu.

– Toli važiuojat? – paklausė jis vairuotojo, bet tas tik gūžtelėjo pečiais. Važiuoju toliau nei toli! – magėjo jam sušukti, bet jo jau laukė „Volvo“.

Reikia žiūrėti, kad ko neįskaudintum savo žodžiais. Pavyzdžiui, vairuotojas niekam nepasisakė išvykstąs.

Sunkvežimių sraute jiedu lankstu apvažiavo Klivlandą, išvengdami dvokiančių miesto gniaužtų; už savęs paliko jausmą, kad ryto spūsties valanda pyksta jų nepastvėrusi. kolambusas, pietų kryptis, – skelbė rodyklė, bet vairuotojas paniekinamai sušnarpštė ir užčiuožė į Ohajo greitkelio vakarinę įvažą.

– Špyga taukuota tau, Kolambuse, – tarė jis.

Kai esi išgyvenęs suvaldytos įtampos naktį ir rytą važiuoji su jausmu, kad aplenkei visą pasaulį, net Ohajas atrodo įmanomas – net Tolidas regisi ranka pasiekiamas.

– Pietūs Tolide! – paskelbė įsidrąsinęs vairuotojas. „Volvo“ sudrebėjo važiuodamas septyniasdešimt penkias mylias, šoktelėjo iki aštuoniasdešimt ir pagavo tą legendinį „antrąjį kvėpavimą“; saulė švietė jiems už nugaros ir abu gėrėjosi priekyje skuodžiančiu striuku „Volvo“ šešėliu. Jiedviem atrodė, kad ši vizija nuneš juos į Indianą.

Ankstaus ryto tikslai yra iš tų iliuzijų, kurioms turime pasiduoti, jeigu apskritai tikimės ko nors pasiekti.

Ohajas turi šio to daugiau, negu manote, – į Sandaskį veda daugiau kelių, negu atrodytų esant reikalinga. Viename iš daugelio beveidžių poilsio paviljonų šalia greitkelio „Volvo“ supurtė bjaurus paankstinto užsidegimo priepuolis, ir vairuotojui teko užgesinti trūkčiojantį automobilio krenkštimą staigiai išjungiant su sankaba. Tai suerzino juos abu. O pripildęs baką ir apskaičiavęs kilometražą, vairuotojas paskubom nepagalvojęs išpyškino nuvylusį rezultatą:

– Keturiolika ir šešios dešimtosios mylios galonui! – Paskui tuoj pat pasistengė įtikinti „Volvo“, kad tai nėra kritika. – Čia tas pastarasis benzinas, – tarė jis. – Tau įpylė blogo benzino.

Bet „Volvo“ pajudėjo sunkiai, švokšdamas, tuščia eiga silpnai riedėjo ir pasitraukęs nuo kolonėlės užgeso, tad vairuotojas pamanė, jog reikia tarti: „Tepalo maksimumas, nesudegino nė lašo.“ Tai buvo melas, „Volvo“ neteko pusės kvortos – ne tiek, kad reikėtų papildyti, bet žemiau atžymos. Ties viena iš begalės įvažų į Sandaskį šiurpo akimirką vairuotojas susimąstė, ar „Volvo“ žino . Dideliems atstumams pasitikėjimas būtinas. Ar automobilis gali jausti, kad krenta jo tepalo lygis?

„Pietūs Tolide“ riogsojo vairuotojo sąmonėje kaip patyčia, praėjęs alkis pranešė jam, kad pietų metą buvo galima prabimbinėti bet kurioje iš keturiolikos įvažų, neva vedančių į Sandaskį. Dieve, kas tas Sandaskis?

Tačiau „Volvo“, nors pagirdytas ir nuvalytas, neturėjo tinkamo poilsio nuo pusryčių Bafale. Vairuotojas nusprendė išsiversti be pietų.

– Aš nealkanas, – tarė jis linksmai, bet pajuto savo antrojo melo svorį. Vairuotojas žinojo, kad kai kurios aukos – draugystės ženklas. Jeigu imiesi ko nors drauge, būtiniausia teisingai pasidalinti kančias. Vieta, vadinama „Tolidu“, po vidurdienio buvo tyliai pravažiuota kaip neminėtinas nuokrypis. O dėl krentančio tepalo lygio, tai vairuotojas žinojo ir pats netekęs pusės kvortos. O, Ohajas.

Fort Veinas, Elkhartas, Mansis, Garis, Tere Hotas ir Mičigan Sitis – a, Indiana! Kitokia valstija, neišbetonuota.

– Žalia kaip Vermontas, – sušnibždėjo vairuotojas. Vermontas! Magiškas žodis. – Žinoma, lygesnė, – pridūrė, paskui išsigando, ar ne per daug bus pasakęs.

Lagreindže ant „Volvo“ pratrūko viską valanti liūtis su perkūnija, Gošene kilometražas rodė 20,2, šį skaičių vairuotojas deklamavo „Volvo“ kaip litaniją – pro Ligonyrą, pro Napanį. Jiedviem skrodžiant kelią į valstijos gilumą, vairuotojas pajuto artėjant neregėtą „trečiąjį kvėpavimą“.

Karvėms Indianoje, atrodo, patinka. O kas yra „hužeris“4?

Ar vakarieniausime Saut Bende? Per kamuolio spyrį nuo Notr Damo. Nesąmonė! Kilometražas – 23,5! Pirmyn!

Net moteliai buvo patrauklūs, mirksintys baseinų akimis. Geros jums nakvynės! – tarsi dainavo Indiana.

– Dar ne, – pasakė vairuotojas. Jis jau matė rodyklių į Čikagą. Pabusti rytą Čikagą jau pravažiavus, sėkmingai jos išvengus, ją pergudravus – koks tai būtų pranašumas!

Ties Ilinojaus riba jis apskaičiavo laiką, atstumą iki Čikagos, pavojų pataikyti į spūsties valandą ir t. t. „Volvo“ paankstinto užsidegimo negalavimas buvo dingęs, jis išsijungdavo ramiai, atrodė įvaldęs garsųjį „pajudėjimą nuo bučinio“. Po Indianos polėkio kas gi labai blogo gali būti Ilinojuje?

– Pravažiuosime pro Čikagą pusę septynių vakaro, – pasakė vairuotojas. – Didžiausios spūstys bus pasibaigusios. Pavažiuosime valandą tolyn nuo Čikagos į Ilinojaus gilumą – tiesiog kad vėl atsidurtumėm kaimo vietovėse – ir aštuntą jau tikrai sustosime. Tave nuprausime, aš paplaukiosiu! Baltajame vyne virtas Misisipės šamas, Ilinojaus keptų bananų desertas, pinta STP, konjakas „Raudono aksomo“ bare, tau iš padangų truputį nuleisime oro, dešimtą jau lovoje, su pirmąja šviesa pervažiuojame Misisipę, pusryčiai Ajovoje, naminė kiaulienos dešra, vidurdienį Nebraska, pietums kukurūzai tešloje...

Jis įkalbėjo „Volvo“. Jiedu įvažiavo į „Linkolno žemę“, kaip skelbė automobilių numerių lentelės.

– Sudie, Indiana! Ačiū tau, Indiana! – dainavo vairuotojas pagal seną melodiją: M. Lamperto „Norėčiau būti hužeris“. Juk dažnai darome bet ką, kad tik apsimestumėm, jog mūsų neslegia jokios mintys.

Priekyje dangų drumstė smogas, saulė dar nenusileido, bet buvo pritemdyta. Plente lygų asfaltą pakeitė betono luitai su tarpeliais, kas sekundę sakančiais: „ Tunk kertunk, tunk kertunk... “ Siaubinguose, begaliniuose, vienoduose priemiesčiuose ruseno lauko kepsninių duobės.

Artėdamas prie pirmo Čikagos viaduko, vairuotojas sustojo įsipilti benzino, žvilgterėjo į tą mąžtantį tepalą, pamatavo slėgį padangose – dėl visa ko. Eismas jau buvo intensyvesnis. Degalinės patarnautojui ant kaklo kabantis tranzistorinis radijukas pranešė, kad vandens temperatūra Mičigano ežere – septyniasdešimt du laipsniai.

– Fu! – tarė vairuotojas. Tada pamatė, kad kolonėlė rodo kitokį laiką negu jo rankinis laikrodis. Kažkur – gal toje fantazijoje, vadinamoje Indiana, jis persikėlė į kitą laiko juostą. Tad į Čikagą artėja valanda anksčiau, nei manė: pro jį švilpė didžiausias spūsties valandos eismas. Dabar aplink jį buvo tokie moteliai, kurių baseinuose pilna suodžių. Jis įsivaizdavo karves, mielojoje Indianoje galėjusias pažadinti jį švelniu varpelių skambesiu. Kelyje buvo jau aštuoniolika su puse valandos, išskirtinis sustojimas buvo tik papusryčiauti Bafale.