Джон Ирвинг - Paskutinė naktis Tvisted Riveryje [calibre]

– Konservatoriai – išnykusi rūšis, – pasakė Dangaus Ponia, – tik patys to dar nežino.

Kol Denis Eimei aprodė didįjį namą, – didžiulę vonią, miegamąjį ir pietums marinuojamus elnienos kepsnius, – juodu suprato, kad būtų puikūs partneriai, bent jau politiniu požiūriu. Eimė apie Denį žinojo daugiau, negu jis apie ją, bet tik todėl, kad buvo perskaičiusi viską, ką jis parašė. Ir beveik visą tą „mėšlą“, parašytą apie jį. (Žodį „mėšlas“ jie abu beveik nesąmoningai vartojo kalbėdami apie žiniasklaidą, taigi ir šiuo požiūriu buvo puikūs partneriai.)

Bet svarbiausia buvo tai, kad Eimė žinojo, kada ir kaip jis neteko savo Džo – ir kada, ir kaip mirė jo tėtis. Denis jai turėjo papasakoti apie Kečumą, nes apie jį Eimė nieko nebuvo girdėjusi, ir nors tai buvo nelengva, – iki tol apie Kečumą Denis kalbėdavosi tik su Šešiaskardine, – pasakodamas rašytojas suvokė, kad senasis medkirtys gyvas būsimame jo romane, todėl kalbėjo ir kalbėjo apie tą romaną ir apie dar ne visai apčiuopiamą pirmą jo skyrių.

Juodu ant dujinės viryklės pašildė, beveik užvirino, kelis puodus ežero vandens, ir kai abu įsitaisė vonioje, ji buvo sklidina; Denis niekada nemanė, kad galima pripildyti tą didžiulę vonią; kita vertus, netgi jis, rašytojas, niekada iki tol neįsivaizdavo joje besimaudančios milžinės .

Eimė jam pasakojo apie savo tatuiruotes, kurių turėjo daugybę. Istorijų apie tai, kada, kur ir kodėl ji jas pasidarė, Denis įdėmiai klausėsi beveik valandą, o gal ir ilgiau, – ir šiltoje vonioje, ir lovoje, miegamajame, kur liepsnojo propaninis židinys. Anąkart jis gerai neįsižiūrėjo į Eimės tatuiruotes – nei tada, kai ji buvo apsidrabsčiusi purvu bei kiaulių mėšlu, nei vėliau, kai vaikščiojo nuoga, tik juosmenį apsivyniojusi rankšluosčiu. Denis tada jautė, kad būtų nepadoru į ją spoksoti.

Užtat spoksojo dabar; žvilgsniu apimdamas ją visą. Daugelyje Eimės tatuiruočių buvo pavaizduoti kovos menai. Bankoke ji lankė kikbokso treniruotes; porą metų gyveno Rio de Žaneire, kur dalyvavo nesėkmingame pirmame moterų mišrių kovos menų ture. (Kai kurios brazilų bobos buvo kietesnės už Tailando kikboksininkus, sakė Dangaus Ponia.)

Kiekviena tatuiruotė turėjo savo istoriją, ir Denis išklausė jas visas. Bet svarbiausias Eimei buvo ištatuiruotas vardas: „Bredlis“. Tai buvo ir jos sūnaus, ir jos tėvo vardas. Ji savo berniuką vadindavo ir Bredu, ir Bredliu, o vėliau (kai jis mirė) jo vardą išsitatuiravo ant dešinio klubo, kurį jis apžergdavo, kai Eimė jį nešiodavosi, dar visai mažą, tik pradedantį vaikščioti kūdikį.

Aiškindama, kaip ji pakėlė tokią sunkią vaiko mirties naštą, Eimė Deniui pasakė, kad klubai – stipriausia jos tvirto kūno dalis. (Denis tuo neabejojo.)

Eimė apsidžiaugė pamačiusi, kad Denis moka ruošti valgį, nes ji pati tai nemokėjo. Elniena buvo labai skani, tik kad jos pasirodė mažoka. Denis plonais griežinėliais supjaustė kelias bulves ir pakepino kartu su pipirais, svogūnais ir grybais, kad juodu neliktų alkani. Žalių daržovių mišrainę Denis patiekė vėliau, po kepsnių, nes virėjas jį buvo išmokęs, kad tik šitaip, „kultūringai“, mišrainės ir turi būti patiekiamos, – nors taip beveik niekada nebuvo daroma restoranuose.

Rašytojui buvo malonu sužinoti, kad Dangaus Ponia mėgsta alų.

– Seniai pastebėjau, – pasakojo jam Eimė, – kad visus alkoholinius gėrimus geriu taip pat greitai kaip alų, taigi supratau, kad turėčiau apsiriboti alumi, jei nenoriu atsisveikinti su gyvenimu. Dabar jau tikrai nebenoriu, – pridūrė Eimė.

Denis pasakė, kad nebenori ir jis. Jam jau patinka gyventi su Drąsiumi, nors tas šuo baisiai bezda; be to, jį – rašytoją – prižiūri dvi valytojos; jie visi juo labai nusiviltų, jeigu jis savo noru atsisveikintų su gyvenimu.

Vieną iš valytojų Eimė, žinoma, jau matė, o su Nenuilstančiąja, jei oras bus neblogas, susipažins rytoj arba poryt. Apie Lupitą Eimė pasakė, kad ta meksikietė namų tvarkytoja – dar geresnis sarginis šuo negu Drąsius; Dangaus Ponia neabejojo, kad jiedvi su Lupita susidraugaus.

– Neturiu teisės būti laimingas, – tarė Denis savo angelui tą pirmą naktį, kai juodu gulėjo apsikabinę ir jau buvo beužmingą.

– Visi turi teisę būti bent kiek laimingi, šikniau, – pasakė jam Eimė.

Rašytojas galvojo, kad Kečumui būtų patikęs tas Dangaus Ponios pavartotas žodis: „šikniau“. Senasis medkirtys tokius žodelius mėgo; apie tai galvodamas Denis – jau nugrimzdęs į miegą – grįžo prie savo būsimo romano.

Eimė Martin su Denieliu Bačiagalupu dar mėnesį gyveno Šarlotės Terner saloje, Karaliaus Jurgio įlankoje; ten, tuose apsnigtuose tyruose, jie galėjo geriau pažinti vienas kitą, prieš pradėdami bendrą gyvenimą Toronte. Ne visuomet susipažįstame taip, kaip norėtume. Kartais žmonės tiesiog atsiranda mūsų gyvenime – tarytum nukrinta iš dangaus ar atskrenda tiesioginiu reisu iš Rojaus į Žemę, – taip pat staiga žmones ir prarandame, nors kadaise atrodė, kad jie visada bus mūsų gyvenimo dalis.

Jaunojo Džo nebebuvo, bet kiekvieną Denielio Bačiagalupo gyvenimo dieną jis buvo prisimenamas ir mylimas. Virėjas buvo nužudytas lovoje, tačiau Dominikas Bačiagalupas vis dėlto nušluostė nosį kaubojui. Kečumo kairė ranka amžinai gyvens Tvisted Riverio upėje, o dėl viso senojo bičiulio kūno, tai Šešiaskardinė žinojo, ką daryti.

Vieną vasario vidurio dieną per Huronų ežerą iš vakarų Kanados atšvilpė pūga; sniegas apklojo visą Karaliaus Jurgio įlanką. Bet kai rašytojas su Dangaus Ponia pabudo, pūga jau buvo nurimusi. Aušo akinamai šviesus rytas.

Denis išleido šunį ir išvirė kavos; atnešęs garuojantį puoduką į miegamąjį, rašytojas pamatė, kad Eimė vėl užmigusi. Dangaus Ponia taip toli keliavo; be to, kiekvieną žmogų būtų išvarginęs toks gyvenimas; Denis leido jai dar pamiegoti. Jis pašėrė šunį ir paliko Eimei raštelį. Ne, neprisipažino, kad jaučiasi ją beįsimylįs. Denis tiesiog parašė, kad ji žinanti, kur jį rasti, – „rašymo būdelėje“. Jis pagalvojo, kad papusryčiaus vėliau, kai Dangaus Ponia vėl pabus. O dabar nusineš į būdelę kavos ir užkurs ten krosnį; didžiajame name krosnis jau kūrenosi.

– Eikš, Drąsiau, – pašaukė rašytojas, ir juodu išėjo į lauką, nužingsniavo per ką tik iškritusį sniegą. Denis lengviau atsiduso pamatęs, kad jo tėvo atvaizdas, ta vėjo nulenkta pušaitė, atlaikė pūgą.

Denielis Bačiagalupas buvo įsitikinęs, kad pirmą skyrių turėtų pradėti nuo ko nors kito, ne nuo to į Kečumą panašaus veikėjo. Tegu tas veikėjas dar kurį laiką pabūna nematomas, kad skaitytojas palauktų, kada galės su juo susipažinti. Kartais svarbiausius veikėjus reikia palaikyti užslėptus. Bus geriau, galvojo Denis, jei pirmą skyrių – ir visą romaną – pradėsiu nuo to pražuvusio berniuko. Į Andželą panašus veikėjas, kuris iš tiesų buvo ne tas, kas dėjosi esąs, bus puikus masalas; pasakotojų žodžiais tariant, Andželas bus kabliukas . Nuo to jaunojo kanadiečio (kuris iš tikrųjų buvo ne kanadietis) rašytojas ir turėtų pradėti.

Dabar jau ilgai neužtruksiu, galvojo Denielis Bačiagalupas. Be to, kad ir kada jis sugalvos pirmą sakinį, savo gyvenime jau turės žmogų, kuriam tikrai norės jį perskaityti!

„Teisėtai ar ne, su reikiamais dokumentais ar be jų, – rašė Denis, – Andželas Poupas į Naująjį Hampšyrą atkeliavo kirtęs Kanados sieną.“

Gerai, galvojo rašytojas, bet čia ne pradžia – klaidinga mintis, kad Andželas kirto sieną, bus visiems pakišta vėliau .