Джон Ирвинг - Paskutinė naktis Tvisted Riveryje [calibre]

– O, laiko praėjo nemažai... jeigu ji yra ta, apie kurią galvoju, – pasakė Denis. – Beveik keturiasdešimt metų! Čia negali būti ji, – pridūrė rašytojas, tarytum įkyrėjęs pats sau. Denis nedrįso tikėtis, kad čia Dangaus Ponia. Be to, jis dabar suprato, kad jau seniai nieko nebesitiki. (Kadaise tikėjosi, kad jo mielajam Džo niekada nenutiks nieko blogo. Ir kad jo tėtis gerokai pergyvens kaubojų, ir kad Kečumas numirs ramiai – miegodamas, tebeturėdamas abi rankas. Dauguma Denielio Bačiagalupo vilčių žlugo.)

– Deni, kvaila manyti, kad gali bent apytikriai žinoti, kaip vienas ar kitas žmogus atrodys po keturiasdešimties metų, – tarė Endis. – Kai kurie žmonės tikrai labai pasikeičia, o kiti ne taip, tik tai ir norėjau pasakyti. Klausyk, gal nori, kad pas tave atlėkčiau? Sniego motociklu ją turbūt pasivyčiau. Pavėžėčiau, kiek būtų likę kelio, ir jeigu ji tau nepatiks, – arba pasirodys esanti ne ta , kurią prisimeni, – parvežčiau atgal į Puant o Barilį.

– Ne, mudviem su Drąsium nieko nenutiks, – atsakė Denis. – Be to, juk galėsiu tau paskambinti, jeigu vienam nepavyks jos išprašyti.

– Judu su Drąsium gal jau eikit prie užpakalinės prieplaukos, – patarė Endis. – Ji išėjo prieš kurį laiką ir žirgliojo kaip reikiant.

– Gerai, einam. Ačiū, Endi, – padėkojo Denis.

– Tikrai nenori, kad atlėkčiau? O gal šiaip reikia kokios pagalbos? – dar paklausė statybininkas.

– Vis galvoju, koks turėtų būti pirmas pirmo skyriaus sakinys, – atsakė rašytojas. – Gal gali man pasiūlyti gerą pirmą sakinį?

– Ne, čia jau aš negaliu padėti, – tarė Endis Grantas. – Paskambink, jei turėsi bėdų su ta moterimi.

– Neturėsiu jokių bėdų, – patikino Endį Denis.

– Deni? Pasiimk tą remingtoną, kai eisi prie prieplaukos. Bus geriau, jei turėsi ginklą... ir pasistenk, kad ji pamatytų , gerai?

– Gerai, – nesiginčijo rašytojas.

Drąsius kaip visada netvėrė savo kailyje, kai pamatė, kad jie eis pasivaikščioti su Kečumo karabinu – .30-06 kalibro „Springfildu“.

– Kažin ko nesitikėk, Drąsiau, – pasakė šuniui Denis. – Ji tikriausiai ne meška.

Ant plataus atviro tako, vedančio į „rašymo būdelę“, sniego buvo iki kelių, o ant siauručio nuo Denio darbo vietos iki užpakalinės prieplaukos per mišką einančio takelio jau šiek tiek mažiau.

Praeidamas pro savo būdelę, rašytojas garsiai tarė:

– Tuoj grįšiu, pirmas skyriau. Netrukus pasimatysim, pirmas sakiny.

Drąsius bėgo priekyje. Vėjo neužpučiamoje kedrų giraitėje nakvodavo nedidelė elnių banda. Dabar arba Drąsius juos išgąsdino, arba elniai šiaip patraukė kitur, kai nurimo vėjas. Drąsius uostinėjo visur aplinkui; po sniegu turbūt buvo elnių išmatų. Sniege tarp kedrų Denis matė elnių išgulėtą vietą.

– Jų nebėra, Drąsiau, – pražiopsojai, – pasakė Denis meškų medžiotojui. – Tie elniai dabar jau Barklio saloje arba ežero pakrantėje. – Šuo vartėsi apsnigtoje elnių gulykloje. – Jeigu išsivoliosi elnių mėšle, Drąsiau, aš tave maudysiu – su šampūnu ir taip toliau.

Drąsius nemėgo maudytis; be to, ir Deniui nepatikdavo terliotis su nė kiek jam nepadedančiu šunimi. Namuose, Toronte, šunį maudydavo Lupita. Jai, regis, būdavo malonu maudomą Drąsių barti. („Taigi, senjore patine, kaip jautiesi turėdamas tik vieną akies voką? Čia už tai, kad buvai toks peštukas, pone patine, ar ne?“)

Ant Šarlotės senelio namuko, į kurį rašytojas su šunimi tik greitosiomis žvilgtelėjo, stogo buvo kokio metro storumo sniego sluoksnis. Gal tame namuke vaidendavosi ir seniau, bet dabar tai atrodė dar labiau tikėtina; nei Denis, nei Drąsius nenorėjo susitikti su Kečumo šmėkla. Denis žinojo, kad jeigu senasis medkirtys tapo šmėkla, tas brakonieriaus namukas jam pati tinkamiausia buveinė.

Ant užpakalinės prieplaukos sniego buvo iki šlaunų. Baltojoje tamsoje kitapus užšalusios įlankos vietomis buvo matyti krantas, bet labai neryškiai. Kranto linija atrodė išskydusi. Atskiros peizažo detalės tarytum šmėkštelėdavo tolumoje ir tuoj pat vėl pradingdavo. Denis neįžiūrėjo jokių orientyrų, iš kurių būtų galėjęs suprasti, kurioje įlankos pakrantės vietoje baigiasi nuo Peino kelio ateinanti sniego motociklų trasa, bet nuo prieplaukos rašytojas jau matė poledinės žūklės mėgėjo būdelės kontūrus. Pūga jos nenupūtė, tačiau per be paliovos krintantį sniegą ta būdelė buvo taip sunkiai įžiūrima, kad Denis suprato, jog su sniegbačiais atbrendančią moterį pamatys tik kai ji bus jau įlankos vidury.

Ką sakė mažasis Džo tą dieną sodyboje, kur buvo kepamas paršelis? „Lėktuvas. Ne paukštis.“ O paskui, kadangi Denis žiūrėjo į Keitę, o ne į tą lėktuvėlį, jis išgirdo Džo sakant: „Neskrenda . Krinta! “ Tik tada Denis ją pastebėjo: parašiutininkė, šokusi su uždelstiniu parašiuto išskleidimu, tiesiog nėrė žemyn iš dangaus. Eimė buvo vis aiškiau ir aiškiau matoma. Pirmiausia visi suprato, kad ten moteris ; paskui staiga suvokė, kad ji nuoga . Tik pripuolęs prie jos, įlipęs į kiaulių aptvarą, klampodamas per purvą ir mėšlą, Denis pamatė, kokia Eimė didelė . Ji buvo tokia tvirta !

Dabar rašytojas prisimerkęs žiūrėjo į įlanką, į krintantį sniegą, lyg būtų laukęs, kada virš pradingusio horizonto pasirodys kitas lėktuvėlis – arba išsiskleis raudonos, baltos ir mėlynos spalvos parašiutas.

Kad ir kas ji tokia, šį kartą nebus nuoga, galvojo rašytojas. Bet žinojo, kad ji, kaip ir anąkart, pasirodys tarytum iš niekur – taip, kaip angelai nusileidžia ant žemės iš dangaus. Denis žiūrėjo ir žiūrėjo, laukdamas jos, tačiau suprato, kad per tokią pūgą, baltojoje tamsoje, ta moteris tiesiog išdygs priešais jį – kaip kokia burtininkė. Pasirodys ten, kur ką tik nieko nebuvo, įlankos vidury, ir vis artės – žingsnis po žingsnio.

Bet rašytojas buvo pamiršęs, kad Drąsius – medžiotojas; tas šuo turėjo vieną sveiką ausį ir puikią nosį. Urzgimas pasigirdo tarytum iš jo krūtinės, pirmas amtelėjimas buvo kažkoks prislopintas, lyg įstrigęs gerklėje. Ant įlankos ledo dar nieko nebuvo matyti, bet meškų medžiotojas jautė, kad ji ateina; paskui šuo pratrūko loti, ir po kelių akimirkų Denis ją pamatė.

– Nutilk, Drąsiau, – neišgąsdink jos, – tarė Denis. (Bet rašytojas, žinoma, suprato, kad jeigu ji – Dangaus Ponia, jos niekas negali išgąsdinti.)

Ta moteris su sniegbačiais žirgliojo kaip reikiant, beveik bėgo, kai Denis ją pamatė. Taip greitai eidama su tokia sunkia kuprine, ji, matyt, suprakaitavo. Kad atvėstų, buvo atsisegusi kailinę striukę; nusmauktas gobtuvas karojo ant jos plačių pečių. Denis matė rusvus plaukus, dabar šiek tiek ilgesnius negu tada, kai ji buvo parašiutininkė. Rašytojas suprato, kodėl ir Lupita, ir Endis Grantas pamanė, kad ta moteris už jį jaunesnė; Eimė tikrai atrodė jaunesnė už Denį, gal netgi gerokai . Kai ji priėjo prie prieplaukos, Drąsius pagaliau liovėsi lojęs.

– Juk tu manęs nenušausi, Deni? – paklausė Eimė. Tačiau rašytojas, kurio viltys dažniausiai sužlugdavo, nepajėgė atsakyti. Išvis negalėjo ištarti nė žodžio, tik spoksojo į ją.

Kadangi smarkiai snigo, Denio ašaros ant skruostų susiliejo su tirpstančiu sniegu; jis tikriausiai net nejautė, kad verkia, bet Eimė matė jo akis.

– Oi, laikykis... palauk... aš ateinu, – tarė ji. – Atlėkiau kaip galėdama greičiau, žinai. – Ji užmetė kuprinę ant prieplaukos, kartu su slidžių lazdomis; paskui per uolas užlipo į viršų ir nusiavė sniegbačius.