Джон Ирвинг - Paskutinė naktis Tvisted Riveryje [calibre]

– Dangaus Ponia, – suvapėjo Denis; daugiau nieko negalėjo pasakyti. Jautėsi tiesiog tirpstąs.

– Taip, čia aš, – tarė Eimė, jį apkabindama ir spausdama jo veidą sau prie krūtinės. Jis visas drebėjo, prisiglaudęs prie jos. – Vaje, tu dar labiau palūžęs, negu maniau, – pasakė Eimė, – bet dabar aš čia, su tavimi... tau viskas bus gerai.

– Kur tu buvai? – pro ašaras paklausė Denis.

– Rūpinausi kitu reikalu... tiesą sakant, dviem , – atsakė ji. – Tačiau paaiškėjo, kad veltui gaišau laiką. Bet galvojau apie tave – daugybę metų.

Denis suprato, kad mielai sutiktų būti dar vienu Dangaus Ponios „reikalu“; jis įsivaizdavo, kad ji turėjo daug „reikalų“, daugiau negu du. Na ir kas? – galvojo rašytojas. Jam tuoj sueis šešiasdešimt treji; Denis žinojo esąs ne kažin koks laimikis.

– Būčiau atlėkusi greičiau, nenaudėli, jei būtum man atrašęs, – papriekaištavo Eimė.

– Aš net nemačiau tavo laiško. Mano tėtis jį perskaitė ir išmetė. Pamanė, kad tu kokia striptizo šokėja, – ėmė teisintis Denis.

– Tai buvo seniai, dar prieš šokinėjimą su parašiutu, – tarė Eimė. – Ar tavo tėtis kada nors buvo Čikagoje? Striptizo nebešokau nuo Čikagos laikų. – Deniui tai pasirodė labai juokinga, bet jam dar nespėjus paaiškinti, kodėl tėtis taip apsiriko, Dangaus Ponia atidžiau įsižiūrėjo į Drąsių. Meškų medžiotojas kažkaip įtartinai uostė Eimės numestus sniegbačius – lyg ketindamas ant jų nusičiurkšti. – Ei, tu , – pasakė Eimė šuniui. – Jei kilstelėsi koją virš mano sniegbačių, žinok, kad gali netekti ir kitos ausies – arba pimpalo. – Drąsius suprasdavo, kai būdavo kreipiamasi į jį; jis ta savo akimi be voko pamišėliškai dėbtelėjo į Eimę, bet atsitraukė nuo sniegbačių. Eimės kalbos tonas meškų medžiotojui, matyt, priminė Šešiaskardinę Pamę. Tiesą sakant, tą akimirką, žiūrėdamas į Dangaus Ponią, ir Denis prisiminė Šešiaskardinę – jauną Šešiaskardinę iš tų laikų, kai ji gyveno su Kečumu.

– Viešpatie, kaip tu drebi, – tas šautuvas gali iššauti, – tarė rašytojui Eimė.

– Laukiau tavęs, – pasakė jai Denis. – Tikėjausi .

Eimė pabučiavo jį; burnoje turėjo mėtinės kramtomosios gumos gumulėlį, bet Denis neprieštaravo. Ji buvo tokia sušilusi ir vis dar mušama prakaito, bet nepridususi, – nors taip toli ėjo su sniegbačiais.

– Gal galėtume eiti į vidų... kur nors? – paklausė Eimė. (Buvo akivaizdu, kad Šarlotės senelio namuke gyventi neįmanoma, – nebent būtum Kečumas arba vaiduoklis. Kitų pastatų nuo užpakalinės prieplaukos negalėjai matyti, net kai nesiausdavo pūga.) Denis paėmė Eimės sniegbačius ir slidžių lazdas, žiūrėdamas, kad karabino vamzdis būtų nukreiptas į žemę, o Eimė užsimetė savo didžiulę kuprinę. Drąsius bėgo priekyje, kaip ir pirmiau.

Jie stabtelėjo prie „rašymo būdelės“ – Denis parodė, kur dirba. Nedidelis kambarėlis vis dar atsidavė nelemtais šuns bezdalais, tačiau ugnis krosnyje tebedegė, – būdelėje buvo šilta kaip pirtyje. Eimė nusivilko striukę ir dar porą po ja vilkėtų drabužių sluoksnių – liko tik su trumparankoviais marškinėliais ir šiltomis neperšlampamomis kelnėmis. Denis jai pasakė, kad kadaise manė, jog ji vyresnė už jį – arba to paties amžiaus, – bet kaip čia yra, kad dabar ji atrodo jaunesnė ? Na, ne jaunesnė, negu buvo tą dieną kiaulių ūkyje, Ajovoje. Denis turėjo omeny tik tai, kad ji nepaseno taip, kaip paseno jis, – kaip ji mananti, kodėl taip yra?

Eimė jam papasakojo, kad neteko sūnelio, kai buvo daug jaunesnė; jau buvo jo netekusi, kai Denis susipažino su ja, nusileidusia parašiutu. Vienintelis Eimės vaikas mirė, kai buvo dvejų metų – toks kaip Džo tą dieną kiaulių ūkyje. Po sūnaus mirties Eimė staiga paseno, kelerius metus po to jautė, kad sparčiai sensta. Ir dabar ji negalinti sakyti, kad apsiprato su sūnaus mirtimi, – su tokia netektimi neįmanoma apsiprasti; Eimė žinanti, kad Denis tai suprantąs. Tačiau dabar, kai praėjo tiek daug metų, ta netektis nebe taip aiškiai matoma. Gal po tikrai ilgo laiko kiti žmonės nebepastebi, kad tu praradai vaiką. (Džo žuvo ne taip seniai; visiems pažįstamiems Denis dėl to atrodė pastebimai pasenęs.)

– Mudu maždaug to paties amžiaus, – pasakė Eimė rašytojui. – Manau, man pastaruosius porą metų buvo šešiasdešimt, bent jau taip sakau visiems klausiantiems vyrukams.

– Atrodai penkiasdešimties, – tarė Denis.

– Mėgini numauti man kelnaites, ar ką? – šyptelėjo Eimė. Ji perskaitė tuos pirmo skyriaus sakinius ir šiaip minčių nuotrupas, kurias Denis buvo užsirašęs ir prismeigęs prie pušinių lentų sienos. – Kas čia? – paklausė.

– Sakinių dalys ir sakiniai, kurie mane aplenkė; jie laukia, kada juos pasivysiu, – paaiškino Denis. – Žodžiai iš pirmo skyriaus. Tik kol kas dar nesugalvojau pirmo sakinio.

– Gal aš tau padėsiu, – tarė Eimė. – Ketinu kurį laiką čia pabūti. Kitų reikalų neturiu.

Denis, ko gero, būtų vėl apsiverkęs, bet tą akimirką suskambo jo telefonas – jau ketvirtą kartą tą dieną, velniai griebtų! Skambino, be abejo, Endis Grantas – norėjo paklausti, ar viskas gerai.

– Ji jau pas tave? Kas ji?

– Ta, kurios laukiau. Ji – angelas.

– Kartais , – priminė Dangaus Ponia Deniui, kai jis baigė pokalbį. – Šį kartą tai tikrai.

Ką virėjas būtų galėjęs pasakyti sūnui, jei būtų turėjęs laiko deramai atsisveikinti prieš kaubojui paleidžiant kulką jam į širdį? Geriausiu atveju Dominikas gal būtų išreiškęs viltį, kad vienišas jo sūnus „ką nors susiras“. Ką gi, Denis ją susirado ; tikriau sakant, ji susirado jį. Turėdamas omenyje Šarlotę ir dabar Eimę, rašytojas suprato, kad bent jau šiuo atžvilgiu jam pasisekė. Kai kas per visą gyvenimą neranda nė vieno tokio tinkamo žmogaus; Denielis Bačiagalupas rado du.

Eimė papasakojo, kad keletą pastarųjų metų gyveno Minesotoje. („Jei manai, kad Toronte šalta, pamėgink pagyventi Mineapolyje“, – pasakė.) Ten Eimė „šiek tiek pasiraičiodavo“ imtynių klube, pavadintame „Minesotos audra“. Laiką leido su „keliais buvusiais „Sterblinės žiurkės“ 26imtynininkais“. Denis nelabai suprato, ką ji turi omeny.

Eimė Martin (Martin buvo jos „prieš daugybę metų“ susigrąžinta mergautinė pavardė) pasirodė esanti kanadietė. Ji pasakojo, kad ilgai gyveno Jungtinėse Valstijose, tapo JAV piliete, bet „širdyje“ taip ir liko kanadietė – ir visada norėjo grįžti į Kanadą.

Tai kodėl ji išvis išsikėlė į Jungtines Valstijas? – pasidomėjo Denis.

– Dėl vieno tokio vaikino, su kuriuo kadaise susipažinau, – gūžtelėjo pečiais Eimė. – Paskui ten pagimdžiau kūdikį ir jaučiausi turinti pasilikti.

Politikai ji sakėsi dabar esanti „iš esmės abejinga“. Jai darosi bjauru vien pagalvojus apie tai, kad amerikiečiai beveik nieko nežino apie visas kitas pasaulio šalis – ir nenori žinoti. Po dviejų nevykusio Bušo prezidentavimo kadencijų šalyje (ir visame pasaulyje) tikriausiai bus baisi netvarka. Tai sakydama Eimė Martin turėjo omenyje, kad tada bus pats laikas pasirodyti kokiam nors didvyriui ant eiklaus žirgo, bet ką vienas didvyris ir vienas žirgas gali padaryti?

Nedaug kas pasikeis, sakė Dangaus Ponia. Ji nusileido ant žemės šalyje, kuri netiki angelais; tačiau šventeivos užgrobė vieną iš dviejų svarbiausių politinių partijų. (Šventeivos niekada nieko iš esmės nepakeis.) Negana to, sakė Eimė, šalyje dar yra nemažas „nenaudėlių kontingentas“, – Denis juos buvo įpratęs vadinti sumautais šikniais, karingaisiais patriotais, – ir tie nenaudėliai pernelyg konservatyvūs arba pernelyg menkai išsilavinę (arba ir tokie, ir tokie), kad matytų dar ką nors, be to nepaliaujamo mojavimo vėliavomis ir nacionalistinio siautėjimo.